Konkurencingas išlikti bandantis „Lietuvos Caritas“: šimtas metų šalia tų, kuriems skauda

Artėjant 100 metų jubiliejui, Lietuvos „Carito“ generalinė sekretorė MILITA ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja apie organizacijos misiją šiandien, jos vietą visuomenėje ir kartų kaitą. Pasak jos, „Caritas“ jau 100 metų tęsią Bažnyčios gailestingumo darbus ir šiandien stengiasi išlikti „konkurencingas“ – stebėti tas sritis, kuriose pagalbos nėra. 

Netrukus Lietuvos „Caritas“ minės savo šimtmetį. Ką reiškia šaliai turėti tokią organizaciją?

100 metų yra solidus skaičius, parodantis, kad „Caritas“ yra nuosekli, drįsčiau teigti, patikima ir ištikima savo atliekamai misijai organizacija. Manau, ji atliepia mūsų šaliai būtiniausius dalykus. Mūsų žvilgsnis krypsta į stokojančius ir šiuo metu kenčiančius žmones, kuriems reikalinga pagalba. Lietuvos „Caritas“ sąmoningai apsisprendė stebėti tas sritis, kuriose šiandien ko nors stinga, – nedubliuoti to, kas jau yra daroma, bet būti „konkurencingas“ ir pastebėti tas vietas, kuriose pagalbos nėra.

Mano galva, šaliai ir jos socialinei politikai „Caritas“ duoda tam tikrą spalvą. Per tiek veiklos laiko jaučiamės, kad esame pakankamai girdimi ir matomi. Turbūt tai lemia gilios ištakos – nesame ką tik įsisteigę naujokai, dar tik bandantys suprasti savo vietą ir misiją visuomenėje.

Septynių didžiausių sostinėje veikiančių tarptautinių viešbučių restoranai antradienį maistą ruošė ne tik savo svečiams, bet ir Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ socialinės pagalbos ir integracijos centro „Betanija“ lankytojams. ELTA nuotrauka

Kaip per 100 metų keitėsi Lietuvos „Caritas“?

Jei žvelgtume į visą šimtmetį, patyrėme etapą, kai „Carito“ veikla buvo sustabdyta. 1926-aisiais organizacija startavo Lietuvoje, vėliau ji plėtėsi, augo. Tada, žinoma, prasidėjo sovietinė okupacija,  mūsų veikla buvo sustabdyta ir draudžiama. Žvelgiant iš Bažnyčios pusės, „Caritas“ – jos gailestingumo darbų tąsa. Tuo laiku leista šventi sakramentus ir liturgiją, tačiau būtent tie gerieji darbai, kuriuos vykdo bažnytinė organizacija, buvo uždraustas dalykas, nes visu tuo rūpinosi tuometinės valdžios institucijos, ir viskas buvo jos rankose. Mūsų atsikūrimas, nauja banga prasidėjo 1989 m., kai septynios moterys ėmė ir atgaivino organizaciją. Iki šių dienų turime gyvą ir labai šviesios atminties sesę Albinutę (Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos sesė Albina Pajarskaitė, – red. past.), kuri mielai pasakoja ir dalinasi prisiminimais.

Atkūrimo laikotarpiu kompleksiškai įvertintos įvairios sritys, per kurias „Caritas“ gali atliepti žmonių poreikius. Nuo atkūrimo skaičiuojame 36-uosius metus. „Carito“ šimtmetis nebuvo nepertraukiamas, bet dinamiškas, kintantis, tačiau pati organizacijos gelmė siekia labai senus laikus.

Kaip „Caritui“ sekasi šiandien ir su kokiais iššūkiais susiduriate?

Sekasi įvairiai – stokojančių, vargstančių, kenčiančių žmonių nemažėja, tad turime ir iššūkių. Vis dėlto daug metų ėjome augimo keliu. Galbūt dabar esama geopolitinė situacija verčia susitelkti į kitus dalykus ir šiek tiek keičia mūsų veiklą.

Natūraliai kaip organizacija nuolat ieškome naujų kelių. Turime savo misiją – teikti pagalbą ir atstovauti tiems žmonėms, kuriems reikalinga mūsų pagalba, bet formų ir būdų tai padaryti turime ieškoti prisitaikydami prie nūdienos aktualijų ir žmogaus mąstymo.

„Caritas“ Ukrainoje dalina maistą benamystę patiriantiems žmonėms. „Lietuvos Carito“ nuotrauka

Šiuo metu, manau, patiriame tam tikrą kartų kaitą. Toji karta, kuri atkūrė ir iš esmės išpuoselėjo „Caritą“, jau yra garbaus amžiaus. Tačiau ateina ir naujos kartos, kuriasi jaunasis „Caritas“ – jauni žmonės įsitraukia, ir ieškome būdų, kaip jie gali įsilieti į veiklą.

Žinoma, „Carito“ veiklai įtakos turi pastarųjų metų įvykiai: pandemija, nelegalių migrantų krizė, karas Ukrainoje. Neturėjome kitos išeities ir minties, kad galėtume tai ignoruoti ir neprisidėti lengvinant tas situacijas. Teko persiorganizuoti ir pasižiūrėti, kaip galime atliepti tokius iššūkius. Šiandienis laikas turi savų niuansų ir išbandymų, bet per tai augame, atrandame ir įprasminame save. Galbūt ir klystame, tada galime įsivertinti klaidas ir žiūrėti, kaip galime eiti toliau.

Minėjote besikeičiančias kartas – kokia yra jaunoji karta? Ar ji nėra mažiau empatiška?

Tikrai ne. Sakyčiau, širdies jautrumo ir empatiškumo ugdymas yra procesas, vykstantis visą gyvenimą. Jauni žmonės turi daug energijos, noro, drąsos viską daryti kitais būdais, veikti, ieškoti ir atrasti. Ateina graži nauja jaunosios kartos banga, kuriai rūpi karitatyvinė veikla. Tai matome per įvairias akcijas, tokias kaip „Dosnumo krepšelis“. Mokyklose atsiranda iniciatorių, kurie telkia savo klasiokus. Manau, auga tikrai šauni karta ir ji kurs mūsų ateities Lietuvą.

Ar jums tenka susidurti su žmonėmis, kurie būtų neigiamai nusistatę prieš „Caritą“ ir jo darbus?

Visko pasitaiko. Manau, kiekvienas žmogus turi teisę turėti savo nuomonę, kylančią iš jo patirties. Apžvelgiant visos Lietuvos situaciją, „Caritas“ veikia plačiais lygmenimis, todėl tikrai pasitaiko pačių įvairiausių dalykų ir jau  nutikusių situacijų.

Kartą esu ilgai kalbėjausi telefonu su vienu žmogumi, kuris skundėsi ne dėl to, kad jam nepadedame, o todėl, kad padedame kitam, kuriam, jo nuomone, pagalbos nereikia. Viena vertus, situacija atrodo kurioziška, bet vėliau supranti neatlieptą žmogaus poreikį, kuris tokiu būdu pasireiškia. Kartais viskas išsisprendžia, kai pradedi kalbėtis. Man atrodo, mes, suaugę žmonės, gebame kalbėtis ir išsiaiškinti nesusipratimus.

„Lietuvos Carito“ žvakelių iniciatyva „Gerumas mus vienija“. „Lietuvos Carito“ nuotrauka

Jūs pati šioje organizacijoje esate 15 metų. Ką jums davė „Caritas“?

Drįsčiau teigti, „Caritas“ per tokį laiką tapo gyvenimo būdu. Buvo įvairių patirčių, bet tai tikrai stiprus formacijos, augimo kelias, per kurį atsiveria įvairios galimybės ir perspektyvos, o per jį aš pati save pažinau. Išėjusi iš kiekvieno pokalbio, susitikimo, įvairias situacijas pradedi matyti plačiau. Man atrodo, „Caritas“ mane per šį laiką tikrai užaugino ir atvėrė širdį, kad matyčiau plačiau, galėčiau atsitraukti nuo situacijos ir įžvelgčiau pačią struktūrą, sistemą ir taip paaiškėtų, ką galime padaryti. 

Pirmą kartą į Lietuvos „Caritą“ atėjote 2010-aisiais atlikti praktikos, o šį rudenį buvote išrinkta vadovauti šiai organizacijai. Kada supratote, jog norite būti „Carito“ dalimi?

Prisimindama savo pirmąją patirtį 2010-aisiais, galiu pasakyti, kad nebuvo itin aišku, kas tas „Caritas“ yra. Tuo momentu tiesiog labai domino sritis, į kurią ėjau atlikti praktikos, – nukentėjusieji nuo prekybos žmonėmis ir prostitucijos. Girdėjau realias istorijas, mačiau teikiamą pagalbą ir man, būsimai socialinei darbuotojai, labai norėjosi įgyti patirties. Tuo metu tikėjimo temos neatrodė nei aktualios, nei svarbios. Buvau statistinis gyvenimą gyvenantis žmogus.

Gal tik vėliau atėjusi į „Caritą“ supratau, kad noriu būti jo dalimi. Dar vėliau, lūžtant įvairiems stereotipams ir nusistatymams, atėjo tikėjimo pažinimas. Kartu sąmoningai pažinau ir atradau „Caritą“. Drįsčiau teigti, kad ir dabar, po 15 čia praleistų metų, galutinai nesu įsisąmoninusi „Carito“ tam tikrų niuansų – nuolat diskutuojame apie mūsų gelmę: viskas vis dėlto kyla iš gilesnės Bažnyčios misijos ir gailestingo požiūrio į žmogaus vertę, jo orumą. Yra daug giluminių, vis augančių dalykų, ir su jais atrandu, koks „Caritas“ gali būti naujas. Tai turbūt nėra baigtinis procesas.

Milita Žičkutė-Lindžienė. Centro „Ateik“ nuotrauka

O kokius stereotipus, sienas reikėjo pralaužti?

Po poros metų darbo su nukentėjusiaisiais nuo prekybos žmonėmis ir prostitucijos buvau pakviesta dirbti su teistais asmenimis. Pasakiau: „Niekada.“ Tai, kas mums atrodo „niekada“, Dievui yra tik laiko klausimas. Supratau viena: kas aš tokia, kad galėčiau rinktis, kam padėti? Jeigu skirstau žmones į vertus ir nevertus, apie kokią žmogišką vertę kalbame? Priėmiau sprendimą pabandyti, nors bijojau. Būdama nukentėjusiųjų pusėje nekenčiau tų, kurie tuos nusikaltimus darė. Nauja situacija privertė sulaužyti vidinę sieną ir atverti širdį kitam žmogui, jo istorijai.

Dar buvo stereotipų apie benamystę patiriančiuosius. Bendrauti su tokiais asmenimis yra baisu. Galvoji, gal jie agresyvūs, sumuš mane, bet kai nueini ir sakai „Labas, gal nori papietauti?“, o jis atsako „Einam“, tada lieki nustebęs, kad jis tiesiog žmogus su savo istorija. Įvyko daug tokių lūži ir prisilietimų prie žmonių istorijos. 

Ar teisingai suprantu, kad ir tikėjimą atradote per „Caritą“?

Taip. Mano sąmoningas ėjimas tikėjimo keliu prasidėjo „Carite“, kur kartu su kolegomis pirmą kartą teko dalyvauti rekolekcijose. Net nesupratau, kas tai yra. Teko išvykti į piligriminę kelionę ir eiti daugiau kaip 300 kilometrų šv. Jokūbo keliu, o visi žmonės aplinkui sukiojo pirštą prie smilkinio ir klausė: „Kokia čia nesąmonė?!“ Aš ir pati taip pat pagalvojau, kai vos pakeliamą kuprinę užsidėjau ant pečių. Bet kartais keliai taip nuveda: tiesiog eini, ieškai, bandai atrasti ir kažkaip atrandi tą sąmoningą tikėjimą. Ne tą iš vaikystės, kai įsivaizduoji ant debesies sėdintį Dievuliuką, kuris vieniems palaiminimus, o kitiems žaibus mėto. Vaikiškumas perauga į sąmoningą suaugusio žmogaus suvokimą, kad vis dėlto tikrai daug lengviau gyventi, jeigu turi Kūrėją, o pats esi kūrinys bei įvairių dalykų dalininkas.

Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai – Žmonių brolybės diena: šv. Mišios 2025 m. liepos 2 d. Jurgio Mankausko nuotrauka

Kaip šiandien jaučiatės eidama naujas generalinės sekretorės pareigas?

Kaip čia galima jaustis?.. Jaučiu didžiule atsakomybe. Mokausi ir bandau priprasti, nes sąmoningai niekada nebuvau pagalvojusi apie tokį galimą kelią, bet Dievas turi savų planų, kaip kartais nustebinti.

Švenčiame didžiausias metų šventes. Ko palinkėtumėte tiems, kurie jas pasitinka ne taip, kaip norėtų?

Skausmingai skamba, kai supranti, kad šventės ne visiems yra džiugios. Esu mačiusi įvairių dalykų, todėl norisi linkėti pasitikėjimo ir vilties. Kas šiandien regima tamsiomis spalvomis, nebūtinai reiškia, kad taip bus visada. Reikia pasitikėti ir neprarasti vilties, priimti šiandienos laiką ir situaciją kaip dovaną ir išlikti ramiam. Vis tiek tikiu, kad kiekvienam žmogui yra paruošti tam tikri dalykai, tik nežinome, kada tiksliai jie ateis. Kiekvienam linkiu turėti vilties, pasitikėjimo, tikėjimą ir žengi per visus sunkumus su ramybe.

youtube.com video Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama