E. Vareikis: Ukrainos vadovas į JAV nebevyksta prašyti ar maldauti – jis atvyksta su planu

20 punktų taikos planas, parengtas po kelias savaites trukusių itin intensyvių JAV ir Ukrainos pareigūnų derybų, kol kas nėra sulaukęs Maskvos pritarimo.

Praėjusią savaitę Rusija gausiai atakavo Kyjivą ir Ukrainos energetikos infrastruktūrą, be elektros liko daugiau nei milijonas namų sostinėje Kyjive ir jo apylinkėse.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad JAV pajėgos ketvirtadienį surengė galingus ir mirtinus smūgius prieš grupuotės „Islamo valstybė“ (IS) smogikus Nigerijos šiaurės vakaruose. Tai patvirtino ir šalies Užsienio reikalų ministerija.

Svarbiausius praėjusios savaitės užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas EGIDIJUS VAREIKIS. 

Sekmadienį susitiko Volodymyras Zelenskis ir Donaldas Trumpas. Kuo svarbus šis susitikimas?

Susitikimo metu buvo svarbūs aptarti taikos plano punktai, kurie vis dar kelia nerimą. Svarbiausias jų – saugumo garantijos. Siekiama, kad jos neliktų vien deklaratyvios, kad būtų realiai įgyvendintos. Jungtinės Valstijos turi aiškiai įsipareigoti ir tuos įsipareigojimus vykdyti. Žinoma, svarbūs ir kiti aspektai – Ukrainos ilgalaikis atstatymas, parama bei teritoriniai klausimai.

Pats susitikimo faktas yra labai reikšmingas. Taip pat svarbu tai, kad Zelenskis atvyksta ne tik su savo planu, bet ir turėdamas Europos Sąjungos bei Europos NATO valstybių paramą. Šioje situacijoje Jungtinės Valstijos atsiduria visai kitokioje padėtyje nei anksčiau. Kadaise Trumpas teigė, kad Zelenskis neturi svarių kortų rankose, tačiau dabar, mano manymu, situacija yra pasikeitusi.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotrauka

Metams baigiantis įprasta apibendrinti – kas buvo gerai, o kas blogai. Man ypač įstrigo vienas, galbūt šiek tiek ironiškas, tačiau iš esmės nelinksmas pastebėjimas. Vienos valstybės vadovas žadėjo Ukrainą nugalėti per tris dienas, tačiau jau baigiasi ketvirti karo metai, o šis planas taip ir liko neįgyvendintas. Kitos valstybės vadovas teigė, kad karą Ukrainoje gali užbaigti per vieną dieną – per 24 valandas. Praėjo beveik metai, tačiau karo pabaigos vis dar nėra. Tai rodo, kad būtent šie vadovai svarbių kortų rankose neturi.

Norime to ar ne, tačiau jeigu Trumpas ir toliau bus Jungtinių Valstijų prezidentas, jam anksčiau ar vėliau – ir geriau, kad anksčiau, – teks suprasti, jog tai, ko jis nori, nebūtinai atsitinka greitai.

Tai, kad šis susitikimas įvyko, taip pat Zelenskio kelionė į Kanadą, susitikimai ir aktyvus darbas su Europos lyderiais rodo svarbų pokytį. Ukrainos vadovas jau nebevyksta prašyti ar maldauti – jis atvyksta su planu, kurį remia daugelis, kuris yra humaniškas ir realus.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Baltuosiuose rūmuose. Vašingtonas, JAV, 2025 m. rugpjūčio 18 d. EPA-ELTA nuotrauka

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis penktadienį pareiškė, kad taikos plano projektas, kurį sudaro 20 punktų, yra parengtas 90 proc. Kremlius kritikuoja šį planą teigdamas, kad jis radikaliai skiriasi nuo pirmojo. Kurie iš šių punktų yra patys skaudžiausi Ukrainai?

Svarbu suprasti, kad pats taikos planas atsirado gana neįprastu būdu. Iš pradžių buvo kalbama apie 28 punktus. Tačiau pirminis planas niekada nebuvo oficialiai pasirašytas – informacija nutekėjo, o jo autorius taip ir liko neaiškus. Vis dėlto juodraštis buvo suformuluotas taip, kad daugeliui susidarė įspūdis, jog tai – Rusijos pasiūlytas variantas.

Mano vertinimu, tai iš tiesų buvo juodraštis, kuris viešumą pasiekė anksčiau, nei planavo paviešinti jį rengę asmenys. Tačiau būtent dėl šio dokumento prasidėjo derybos, ir iš 28 punktų liko 20. Svarbiausia tai, kad dabartiniai 20 punktų iš esmės kalba apie karo pabaigą ir Ukrainos kaip valstybės stiprinimą.

Ukrainiečiai puikiai supranta – ir, manau, tai suprantame visi – kad patikimiausia saugumo garantija Ukrainai yra jos pačios ginkluotosios pajėgos.

Rusijos strateginė idėja buvo grindžiama nuostata, kad be Ukrainos ji nebėra didžioji valstybė. Tačiau šiame plane Ukraina nėra nei sunaikinama, nei priverčiama kapituliuoti – vadinasi, Rusija savo strateginio tikslo nepasiekia. Dėl šios priežasties šis planas Maskvai yra visiškai nepriimtinas.

Ukrainiečiai puikiai supranta – ir, manau, tai suprantame visi – kad patikimiausia saugumo garantija Ukrainai yra jos pačios ginkluotosios pajėgos. Plane numatyta apie 800 tūkstančių karių. Taikos metu tai atrodo itin didelis skaičius, karo metu – ne toks jau įspūdingas, tačiau Ukrainai šiandien būtų sudėtinga išlaikyti dar didesnę kariuomenę.

Kyjivas, Ukraina, 2025 m. lapkričio 29 d. EPA-ELTA nuotrauka Kyjivas, Ukraina, 2025 m. lapkričio 29 d. EPA-ELTA nuotrauka

Plane taip pat yra įdomus punktas, dažnai vadinamas pseudopenktuoju NATO straipsniu. Jo esmė ta, kad saugumo garantijas gali teikti tos valstybės, kurios realiai nori ir yra pasirengusios tai daryti. Šiandien, kalbant apie NATO penktąjį straipsnį, formuluotė „privalo reaguoti“ ne visuomet atrodo veikianti praktiškai. Tačiau tos šalys, kurios iš tikrųjų nori veikti pagal šį principą, tai ir daro.

Vis dėlto plane trūksta aiškaus kalbėjimo apie karo pasekmes – arba jos paminimos labai miglotai. Beveik nekalbama apie karo nusikaltimus, teisingumo klausimus ar sankcijas. Tokie karai lengvai nesibaigia. Net jei formaliai teisinė atsakomybė nebūtų numatyta, ji vis tiek išlieka ir anksčiau ar vėliau pasireiškia įvairiomis formomis. Tai, ką Rusija per šiuos ketverius metus padarė Ukrainoje, neišnyks ir nebus pamiršta.

Nei Jungtinės Valstijos, nei tarptautinė bendruomenė iki galo dar nesuvokė, jog su Rusija šiuo metu nėra prasmės kalbėtis.

Tačiau viena yra paskelbti planą, o visai kas kita – jį įgyvendinti. Kad planas būtų įgyvendintas, karas turi baigtis. Jei karas baigtųsi šiandien, tai reikštų, jog Rusija jį pralaimėjo. Propagandos priemonėmis Maskva dar bandytų tai pateikti kitaip, tačiau istorinėje perspektyvoje neįmanoma pagrįsti, kad ketverius metus reikėjo kariauti tam, jog būtų užimtas Pokrovskas – miestas, mažesnis už Panevėžį.

Todėl Rusijai karo sustabdymas reiškia pralaimėjimą, ir ji daro viską, kad karas nesibaigtų. Man atrodo, nei Jungtinės Valstijos, nei tarptautinė bendruomenė iki galo dar nesuvokė, kad su Rusija šiuo metu nėra prasmės kalbėtis.

Žiniasklaida kiek anksčiau pranešė, kad Kremlius sutinka ir nori derėtis dėl paliaubų, tačiau šventiniu laikotarpiu Rusija ne kartą gausiai atakavo Ukrainą. Kyjivą drebino sprogimai, dėl kurių Lenkija netgi uždarė du oro uostus, vėl stipriai nukentėjo Ukrainos energetikos infrastruktūra. Kaip jūs vertinate Kremliaus užmojį siekti paliaubų?

Kai kalbama apie galimas paliaubas, bet veiksmai rodo visai ką kita – čia veikiau tiktų ne žodis „paliaubos“, o „nepaliaujami veiksmai“. Kremlius sako, kad karą užbaigs, tačiau aiškiai pabrėžia: karas bus užbaigtas jo sąlygomis. O jo sąlygos – tai Ukrainos kapituliacija.

Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas, kuris artimiausiu metu gali pakeisti Sergejų Lavrovą, teigia, kad „mes neturime apie ką kalbėtis, mes pasiimsime viską“. Jis taip pat yra pasakęs – ir jau ne pirmą kartą – kad Ukraina yra „nedraugiška valstybė“, todėl Rusija ją bombarduos tol, kol ji taps „draugiška“.

Tai pozicija, rodanti, kad nei Trumpas, nei Kinijos ar Indijos vadovai neturi galios sustabdyti Rusiją. Tokiu atveju belieka pripažinti, kad Rusija kariauja su mumis visais. Nors mes labai nenorime to pripažinti ir vis dar bandome vaizduoti, kad nekariaujame, kad galime ramiai miegoti. Tačiau kuo ilgiau ramiai miegosime, tuo bus blogiau.

Kyjivas, Ukraina, 2025 m. lapkričio 29 d. EPA-ELTA nuotrauka

JAV Kalėdų dieną smogė „Islamo valstybės“ taikiniams Nigerijoje. Kaip vertinate šį Trumpo sprendimą stabdyti sisteminius išpuolius prieš Nigerijos krikščionis?

Donaldas Trumpas yra viešai pasisakęs, kad krikščionis reikia ginti, šį žingsnį galima vertinti pozityviai. Tačiau net ir šiame pozityviame sprendime iškyla klausimas – kodėl būtent čia ir dabar, kodėl tokiu momentu?

Prezidento Trumpo nenuspėjamumas yra akivaizdus. Kai teroristai gauna smūgį tada, kai jo nesitiki, tai, be abejo, yra gerai. Tačiau bandant šį sprendimą paaiškinti politiškai ir logiškai, atsiranda daug skirtingų interpretacijų. Visi sutaria, kad „Islamo valstybė“ yra blogis – dėl to abejonių nėra. Tačiau politologų ir komentatorių nuomonės, kodėl šis smūgis buvo suduotas būtent dabar, labai išsiskiria.

Mes sakome, kad „Islamo valstybė“ yra teroristinė ir neteisėta organizacija. Ne todėl, kad ji vadinasi „islamo“, o todėl, kad ji veikia prieš teisėtas valstybes ir teisėtas vyriausybes – tas valstybes, kurias pripažįstame. „Islamo valstybė“ yra paremta terorizmu.

Abudža, Nigerija. EPA-ELTA nuotrauka

Kadangi mes esame krikščionys, natūralu, kad išryškiname ir krikščioniškąjį aspektą, ir tai yra suprantama. Tačiau vis tiek lieka tas pats politinis klausimas, kurį dar kartą pakartosiu: kodėl būtent dabar?

Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama