Kada švenčių jaukumą temdo trankymas durimis: „Šeimos santykiuose telpa ir meilė, ir pyktis“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto vadovė, profesorė ROMA JUSIENĖ sako, kad švenčių metas ne sukuria, o tik išryškina senas problemas.
„Šeimoms, kurios turi kasdienes ar bent reguliarias tradicijas – kartu vakarieniauja, geria arbatą, susitinka savaitgaliais, – šventiniai susibūrimai būna gerokai lengvesni. Tačiau jei susirenkama tik kartą per metus, natūralu, kad gali būti jaučiamas sutrikimas, įtampa: „O kaip dabar mums būti?“ – atkreipia dėmesį psichologė.
Profesorė R. Jusienė dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja, kaip išmokti būti vienam su kitu, nepasiduoti pykčiui, kada reikia brėžti ribas ir ar pavydas visada yra nesveikas.
Pexels.com nuotrauka
Kodėl šventės neretai asocijuojasi ne tik su jaukumu, bendryste, bet ir su šeimos barniais bei dėl to kylančia įtampa?
Šeimoms, kurios turi kasdienes ar bent reguliarias tradicijas – kartu vakarieniauja, geria arbatą, susitinka savaitgaliais, – šventiniai susibūrimai būna gerokai lengvesni. Tas pats galioja ir išplėstinei šeimai, kai susitikimai vyksta ne tik per didžiąsias šventes, bet reguliariai. Tačiau jei susirenkama tik kartą per metus, natūralu, kad jaučiamas sutrikimas, įtampa: „O kaip dabar mums būti?“ Šeimos susibūrimai per šventes gali apnuoginti bendrystės trūkumą, išryškinti bendravimo šeimoje trikdžius, nesklandumus.
Pastaruoju metu regime išskirtinį susiskaldymą visuomenėje, tai gali atsispindėti ir prie šventinio stalo. Kaip išlaikyti taikų bendravimą ir priimti kardinaliai skirtingus giminaičių požiūrius?
Susiskaldymas, kurį matome žiniasklaidoje, nebūtinai reiškia visuotinį susiskaldymą. Aš kaip tik matau labai teigiamas tendencijas – gaila, kad to kaina yra valdančiųjų ir opozicijos nesutarimai, bet tai vienija visuomenę. Man ypač džiugu dėl jaunų žmonių įsitraukimo kovojant už laisvą žodį ir kultūrą.
Kalbant apie susiskaldymą šeimoje, svarbu suprasti, kad kiekviena šeima – nesvarbu, maža, didelė ar išplėstinė – veikia kaip sistema. Joje visi nariai daro įtaką vieni kitiems, o šią sąveiką apibrėžia komunikacija, bendravimo būdai ir tarpusavio santykiai. Emociniai ryšiai yra neatsiejama šeimos kaip sistemos dalis, tačiau jie gali būti sudėtingi ir prieštaringi. Gali nutikti taip, kad šeimos nariai konfliktuoja ar net jaučia neapykantą, tačiau tol, kol egzistuoja stipri emocinė reakcija, tas ryšys išlieka – žmogus vis dar rūpi. Kitaip tariant, šeimos santykiuose kartais vienu metu telpa ir meilė, ir pyktis.
Šeimos konfliktai, ypač išryškėjantys per šventes, dažniausiai nėra atsitiktiniai – jie rodo, kad santykiai jau kurį laiką yra sutrikę. Dažnai sutrinka ir komunikacija: tampa sunku aiškiai įvardyti savo poreikius, juos atliepti, atsižvelgti į kitus ir pasakyti, ko iš tiesų trūksta. Moksliškai tokios šeimos vadinamos disfunkcinėmis – joms sunkiau atlikti šeimai būdingas funkcijas. Aš tokias dažnai vadinu paprasčiau – pavargusiomis.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto vadovė, profesorė Roma Jusienė. Asmeninio archvyvo nuotrauka
Kokios yra pagrindinės šeimų emocinio nuovargio priežastys?
Dažnai pavargusias šeimas išoriškai atpažįstame kaip socialinę riziką patiriančias ar ekonomiškai nukentėjusias. Tačiau neretai nutinka ir taip, kad finansiškai viskas gerai, socialinis statusas – geras, bet šeimos vis tiek pavargsta – emociškai. Jos išsikelia pernelyg daug reikalavimų sau ir kitiems, o bandydamos nešti šią naštą tiesiog išsenka. Tai žmogiška: vienaip bendraujame būdami atsipalaidavę ir visai kitaip – jei esame pavargę ir norime atsiriboti, pailsėti.
Nuovargį dažnai sukelia per dideli lūkesčiai sau, noras būti tobuliems ir su viskuo susitvarkyti patiems. Tai stiprina ir netolygus atsakomybės pasidalijimas, kai pernelyg daug prisiimama ant savo pečių. Šioje vietoje noriu atkreipti dabartinių tėvų dėmesį: mes vaikams, ypač paaugliams, skiriame per mažai atsakomybės, nors pagal savo amžių jie puikiausiai galėtų atlikti daugiau. Neturime pradinukų reikalauti, kad jie prižiūrėtų jaunesnius brolius ir seseris, bet galime paprašyti, kad jie padėtų paruošti vakarienę, susitvarkytų savo erdvę ir turėtų konkrečią užduotį šeimoje. Paradoksalu, kad vaikai, išvaduoti nuo bet kokios atsakomybės, gauna nesąmoningą žinią esantys nesvarbūs šeimoje.
Pexels.com nuotrauka
Kaip šeimos bando susidoroti su įtampa, neišsakytais konfliktais ir emociniu nuovargiu?
Kalbant apie labiau sutrikusias šeimas, kartais galima pastebėti tam tikrus „žaidimus“. Visi turėtume skirti laiko smagiam buvimui kartu, tačiau kasdienybėje dažnai to neišmokstame – nesukuriame tradicijų, ritualų, kurie leistų būti kartu. Tuomet nejučiomis atsiranda kitų būdų suartėti. Vienas iš jų – bendro priešo paieška. Tai gali būti valdžia, giminaičiai ar bet koks kitas išorinis objektas. Įdomu, bet toks piktinimasis kuo nors kartais suvienija net labai konfliktiškas šeimas, nes leidžia nukreipti dėmesį nuo vidinių nesutarimų. Savaime tai nei gerai, nei blogai, kol nėra destruktyvu ir nieko tiesiogiai nežeidžia.
Žinome posakį, kad žmonės ir jų nuomonė nesikeičia. Kada verta leistis į diskusijas bandant pakeisti artimųjų požiūrį, o kada prasmingiau tausoti savo energiją, priimti kitų skirtumus ir su jais susigyventi?
Yra labai geras pasakymas: koks tu nori būti – laimingas ar teisus? Mums atrodo, kad kiekvienas būtinai turime apginti savo nuomonę arba įtikinti kitą, bet aš matau didesnę vertę ir prasmę, kai susitinkame būdami skirtingos nuomonės, bet girdime vienas kitą. Dirbdama su poromis dažnai sakau: žiūrėkite, jūs ėjote visiškai skirtingais keliais, bet atėjote į tą patį tašką. Vertybiškai sutariate – ir vienam, ir kitam tai labai svarbu, tik einate skirtingais keliais.
Dar vienas man labai patinkantis žvilgsnis – suprasti, kad į tą patį reiškinį žiūrime iš skirtingų perspektyvų. Jaunas žmogus yra vienoje vietoje, vyresnis – visai kitoje, jie abu žiūri į tą patį dalyką, bet mato jį tik iš dalies, tik vieną ar kitą jo pusę. Čia kaip su tuo drambliu, kai keli akli žmonės liečia skirtingas jo dalis ir kiekvienas apibūdina jį savaip, o tada ginčijasi, koks tas dramblys yra iš tikrųjų.
Pexels.com nuotrauka
Kas gali padėti geriau suprasti kitą žmogų, ypač esant kartų skirtumams?
Vyresniuosius visada skatinu, prieš kritikuojant jaunimą dėl neatsakingumo ar netinkamo elgesio, prisiminti save to paties amžiaus – paaiškėja įdomių dalykų. Kartais jie sako: „Aš buvau žymiai atsakingesnis“, o iš tiesų jiems taip atrodo tik todėl, kad jauną žmogų vertina iš dabartinės brandesnės pozicijos. Pakeisti vertinimo kampą yra labai svarbu.
Taip pat naudinga, kai jauni žmonės skatina vyresnius pasidalyti jaunystės prisiminimais: su kokiais iššūkiais susidūrė, kokių klaidų padarė, kokių išeičių ieškojo. Dirbdama su paauglių tėvais matau, kaip toks pasidalijimas ne tik neprimena pamokslavimo, bet ir stiprina ryšį. Tėvų patirtis tampa ne moralizavimu, o tikru resursu jų vaikams.
Pexels.com nuotrauka
Per Kalėdas socialinius tinklus užplūsta idealių šeimų idealios šventės, ir natūralu, kad pradedame lygintis su jomis, o kaip mano šeima, dovanos ar šventinis stalas. Kaip išvengti lyginimosi ir priimti savo šeimą, nors galbūt ir netobulą?
Pavydas savaime nėra blogas dalykas, jeigu jis parodo, ko mes iš tiesų norime. Jeigu lyginamės ir kyla mintis: „O aš to neturiu“, verta savęs paklausti, ko iš tikrųjų norėčiau ir ar man to tikrai reikia. Ar to noriu dėl savęs, ar tik todėl, kad kiti tai turi? Gal dabar to neturiu, bet galiu galvoti apie ateities planus: ar aš galėčiau to siekti, kiek tai nuo manęs priklauso.
Jeigu matau, kad tai nuo manęs nepriklauso, tuomet svarbu atrasti, kuo galiu pasidžiaugti. Tai labai svarbus momentas. Šeimas ištinka skaudūs dalykai, pavyzdžiui, ligos, tuomet didžiausias džiaugsmas yra tai, kad mes apskritai galime visi susitikti prie vieno stalo. Nebelieka apmaudo ar minčių, kaip smagu tiems, kurie yra sveiki ir viską gali.
Nesveikas pavydas atsiranda tada, kai galvoju, kad jeigu kitas turi, o aš – ne, reikia iš jo atimti. Čia ir prasideda destruktyvūs, negražūs konfliktai. Pavydas veda prie noro pažeminti kitą, parašyti bjaurų komentarą, pavadinti pamaiva ar kitaip nuvertinti. Kai gebame džiaugtis savimi ir savo gyvenimu – net jei jis visiškai kitoks nei kitų, – tampa lengva džiaugtis ir kitais.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Pexels.com nuotrauka
Kodėl šventės neretai asocijuojasi ne tik su jaukumu, bendryste, bet ir su šeimos barniais bei dėl to kylančia įtampa?
Šeimoms, kurios turi kasdienes ar bent reguliarias tradicijas – kartu vakarieniauja, geria arbatą, susitinka savaitgaliais, – šventiniai susibūrimai būna gerokai lengvesni. Tas pats galioja ir išplėstinei šeimai, kai susitikimai vyksta ne tik per didžiąsias šventes, bet reguliariai. Tačiau jei susirenkama tik kartą per metus, natūralu, kad jaučiamas sutrikimas, įtampa: „O kaip dabar mums būti?“ Šeimos susibūrimai per šventes gali apnuoginti bendrystės trūkumą, išryškinti bendravimo šeimoje trikdžius, nesklandumus.
Pastaruoju metu regime išskirtinį susiskaldymą visuomenėje, tai gali atsispindėti ir prie šventinio stalo. Kaip išlaikyti taikų bendravimą ir priimti kardinaliai skirtingus giminaičių požiūrius?
Susiskaldymas, kurį matome žiniasklaidoje, nebūtinai reiškia visuotinį susiskaldymą. Aš kaip tik matau labai teigiamas tendencijas – gaila, kad to kaina yra valdančiųjų ir opozicijos nesutarimai, bet tai vienija visuomenę. Man ypač džiugu dėl jaunų žmonių įsitraukimo kovojant už laisvą žodį ir kultūrą.
Kalbant apie susiskaldymą šeimoje, svarbu suprasti, kad kiekviena šeima – nesvarbu, maža, didelė ar išplėstinė – veikia kaip sistema. Joje visi nariai daro įtaką vieni kitiems, o šią sąveiką apibrėžia komunikacija, bendravimo būdai ir tarpusavio santykiai. Emociniai ryšiai yra neatsiejama šeimos kaip sistemos dalis, tačiau jie gali būti sudėtingi ir prieštaringi. Gali nutikti taip, kad šeimos nariai konfliktuoja ar net jaučia neapykantą, tačiau tol, kol egzistuoja stipri emocinė reakcija, tas ryšys išlieka – žmogus vis dar rūpi. Kitaip tariant, šeimos santykiuose kartais vienu metu telpa ir meilė, ir pyktis.
Šeimos konfliktai, ypač išryškėjantys per šventes, dažniausiai nėra atsitiktiniai – jie rodo, kad santykiai jau kurį laiką yra sutrikę. Dažnai sutrinka ir komunikacija: tampa sunku aiškiai įvardyti savo poreikius, juos atliepti, atsižvelgti į kitus ir pasakyti, ko iš tiesų trūksta. Moksliškai tokios šeimos vadinamos disfunkcinėmis – joms sunkiau atlikti šeimai būdingas funkcijas. Aš tokias dažnai vadinu paprasčiau – pavargusiomis.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto vadovė, profesorė Roma Jusienė. Asmeninio archvyvo nuotrauka
Kokios yra pagrindinės šeimų emocinio nuovargio priežastys?
Dažnai pavargusias šeimas išoriškai atpažįstame kaip socialinę riziką patiriančias ar ekonomiškai nukentėjusias. Tačiau neretai nutinka ir taip, kad finansiškai viskas gerai, socialinis statusas – geras, bet šeimos vis tiek pavargsta – emociškai. Jos išsikelia pernelyg daug reikalavimų sau ir kitiems, o bandydamos nešti šią naštą tiesiog išsenka. Tai žmogiška: vienaip bendraujame būdami atsipalaidavę ir visai kitaip – jei esame pavargę ir norime atsiriboti, pailsėti.
Nuovargį dažnai sukelia per dideli lūkesčiai sau, noras būti tobuliems ir su viskuo susitvarkyti patiems. Tai stiprina ir netolygus atsakomybės pasidalijimas, kai pernelyg daug prisiimama ant savo pečių. Šioje vietoje noriu atkreipti dabartinių tėvų dėmesį: mes vaikams, ypač paaugliams, skiriame per mažai atsakomybės, nors pagal savo amžių jie puikiausiai galėtų atlikti daugiau. Neturime pradinukų reikalauti, kad jie prižiūrėtų jaunesnius brolius ir seseris, bet galime paprašyti, kad jie padėtų paruošti vakarienę, susitvarkytų savo erdvę ir turėtų konkrečią užduotį šeimoje. Paradoksalu, kad vaikai, išvaduoti nuo bet kokios atsakomybės, gauna nesąmoningą žinią esantys nesvarbūs šeimoje.
Paslaptys visada sukelia destrukciją: kartais atvirą – pradedama konfliktuoti, kartais tylią – santykiai ima šalti, statomos sienos, emociškai atsitraukiama.Kita svarbi nuovargio priežastis yra krizės: ligos, darbo keitimas, vaikų atsiradimas. Tokiems pokyčiams reikia kur kas daugiau resursų, bet turime nepamiršti, kad yra platesnė socialinė aplinka, kuri gali padėti: išplėstinė šeima, draugai, socialinės rūpybos atstovai. Gaila, kad šeimos kartais užsidaro, neprašo pagalbos, kenčia ir bando susitvarkyti pačios. Tai kyla iš menkos savigarbos ir savivertės: kuo ji mažesnė, tuo labiau bandoma išoriškai rodyti tam tikrą „fasadą“. Dar vienas šeimas itin varginantis dalykas yra paslaptys. Kartais jos slepiamos tarsi norint gero, siekiant apsaugoti kitus, tačiau praktika rodo, kad tai veikia kaip uždelsto veikimo bomba – neaišku, kada ir kaip ji gali sprogti. Paslaptys visada sukelia destrukciją: kartais atvirą – pradedama konfliktuoti, kartais tylią – santykiai ima šalti, statomos sienos, emociškai atsitraukiama.
Pexels.com nuotrauka
Kaip šeimos bando susidoroti su įtampa, neišsakytais konfliktais ir emociniu nuovargiu?
Kalbant apie labiau sutrikusias šeimas, kartais galima pastebėti tam tikrus „žaidimus“. Visi turėtume skirti laiko smagiam buvimui kartu, tačiau kasdienybėje dažnai to neišmokstame – nesukuriame tradicijų, ritualų, kurie leistų būti kartu. Tuomet nejučiomis atsiranda kitų būdų suartėti. Vienas iš jų – bendro priešo paieška. Tai gali būti valdžia, giminaičiai ar bet koks kitas išorinis objektas. Įdomu, bet toks piktinimasis kuo nors kartais suvienija net labai konfliktiškas šeimas, nes leidžia nukreipti dėmesį nuo vidinių nesutarimų. Savaime tai nei gerai, nei blogai, kol nėra destruktyvu ir nieko tiesiogiai nežeidžia.
Žinome posakį, kad žmonės ir jų nuomonė nesikeičia. Kada verta leistis į diskusijas bandant pakeisti artimųjų požiūrį, o kada prasmingiau tausoti savo energiją, priimti kitų skirtumus ir su jais susigyventi?
Yra labai geras pasakymas: koks tu nori būti – laimingas ar teisus? Mums atrodo, kad kiekvienas būtinai turime apginti savo nuomonę arba įtikinti kitą, bet aš matau didesnę vertę ir prasmę, kai susitinkame būdami skirtingos nuomonės, bet girdime vienas kitą. Dirbdama su poromis dažnai sakau: žiūrėkite, jūs ėjote visiškai skirtingais keliais, bet atėjote į tą patį tašką. Vertybiškai sutariate – ir vienam, ir kitam tai labai svarbu, tik einate skirtingais keliais.
Dar vienas man labai patinkantis žvilgsnis – suprasti, kad į tą patį reiškinį žiūrime iš skirtingų perspektyvų. Jaunas žmogus yra vienoje vietoje, vyresnis – visai kitoje, jie abu žiūri į tą patį dalyką, bet mato jį tik iš dalies, tik vieną ar kitą jo pusę. Čia kaip su tuo drambliu, kai keli akli žmonės liečia skirtingas jo dalis ir kiekvienas apibūdina jį savaip, o tada ginčijasi, koks tas dramblys yra iš tikrųjų.
Pexels.com nuotrauka
Kas gali padėti geriau suprasti kitą žmogų, ypač esant kartų skirtumams?
Vyresniuosius visada skatinu, prieš kritikuojant jaunimą dėl neatsakingumo ar netinkamo elgesio, prisiminti save to paties amžiaus – paaiškėja įdomių dalykų. Kartais jie sako: „Aš buvau žymiai atsakingesnis“, o iš tiesų jiems taip atrodo tik todėl, kad jauną žmogų vertina iš dabartinės brandesnės pozicijos. Pakeisti vertinimo kampą yra labai svarbu.
Taip pat naudinga, kai jauni žmonės skatina vyresnius pasidalyti jaunystės prisiminimais: su kokiais iššūkiais susidūrė, kokių klaidų padarė, kokių išeičių ieškojo. Dirbdama su paauglių tėvais matau, kaip toks pasidalijimas ne tik neprimena pamokslavimo, bet ir stiprina ryšį. Tėvų patirtis tampa ne moralizavimu, o tikru resursu jų vaikams.
Ką daryti, kai šeimos susitikimai vis dėlto ima krypti konflikto link?
Vienas sudėtingiausių dalykų yra priimti ir kitą, ir save. Dėl to verta įsivesti aiškias taisykles, pavyzdžiui, jeigu kalbantis pradedama įžeidinėti „tu toks“ ar „anoks“, pokalbį būtina stabdyti. Kita taisyklė – jei šeimoje metai iš metų kartojasi tie patys konfliktiniai scenarijai, susitarti iš anksto. Galima aiškiai pasakyti: šiandien mes leidžiame laiką smagiai ir kalbamės ne apie praeities nuoskaudas, o apie ateitį. Labai padeda konstruktyvios temos: kalbėtis apie ateities planus, svajones kitiems metams – net ir tas, kurios šiuo metu atrodo sunkiai įgyvendinamos. Arba pasvajoti apie keliones: kur norėtume nukeliauti, jei turėtume galimybę. Tokios temos kuria šiltesnę atmosferą. Dar viena svarbi taisyklė – atsitraukti. Jeigu matome, kad kyla kibirkštys ir konfliktas neišvengiamas, kartais geriausia tiesiog pasitraukti, net ir fiziškai – išeiti į lauką, pakeisti erdvę. Labai svarbu nepalaikyti kurios nors pusės, nemėginti tarpininkauti, nes trečias žmogus tokiose situacijose dažniausiai nukenčia. Mes negalime prisiimti atsakomybės už kitų santykius – galime tik pasirūpinti savo ribomis ir savo buvimu toje situacijoje.Jeigu dar prieš susitikimą pavyktų įsivardyti, ko mums iš tikrųjų trūksta ir ar to reikėtų reikalauti iš kitų, tai sumažintų neigiamą emocinį foną.Teoriškai visi žinome, kad svarbu priimti, įsiklausyti ir siekti dialogo, tačiau praktiškai emocijos dažnai ima viršų, o konstruktyviam pokalbiui reikia tam tikro šalto proto. Kaip patartumėte reguliuoti emocijas, kad būtų galima suvaldyti natūraliai kylantį susierzinimą? Emocijos visada kyla iš patenkintų ar nepatenkintų poreikių. Kai mes patenkinti – džiaugiamės, kai poreikiai nepatenkinti – liūdime, pykstame... Sunku patenkinti poreikius, jei jie neaiškiai komunikuojami, jei nemokame ar negalime aiškiai pasakyti, ko mums reikia, ko norime. Arba jei tikimės, kad tik kitas ar kiti atsakingi už mūsų poreikius. Jeigu dar prieš susitikimą pavyktų įsivardyti, ko mums iš tikrųjų trūksta ir ar to reikėtų reikalauti iš kitų, tai sumažintų neigiamą emocinį foną. Pavyzdžiui, jei trūksta gražaus bendravimo, verta savęs paklausti, ar aš galiu prie to prisidėti. Priešingu atveju, jei pradedame priekaištauti – ko man nedavei, ko buvo per mažai, ar prisiminti senas nuoskaudas, – tik stipriname nesutarimą, įtampą. Žinoma, nutinka visko: užverda emocijos, kas nors išprovokuoja, įskaudina, nors gal tik nori draugiškai patapšnoti per petį, bet nežino, kad ten yra žaizda. Jei pavyktų save įtikinti: „Nieko asmeniško, jis tiesiog nežinojo“, tai padėtų šiek tiek nusiraminti. Jeigu emocijos vis dėlto prasiveržia, labai svarbu žinoti keturis žodžius, kurių mokome vaikus nuo mažens, bet patys suaugusieji juos vartojame labai retai. Pirmas – „ačiū“. Ačiū, kad padėjai. Ačiū, kad esi. Ačiū, kad šiandien nepakėlei balso. Antras – „atsiprašau“. Tai labai sunkiai ištariamas žodis, bet verta prisiminti: atsiprašo stipriausias. Trečias žodis – „prašau“. Dažnai sakome, kad mūsų poreikiai nebuvo atliepti, bet verta savęs paklausti: ar aš tikrai prašiau, gal ne prašiau, o liepiau? Tai yra didžiulis skirtumas. Ir ketvirtas žodis – „labas“. Nuoširdus pasisveikinimas.
Pexels.com nuotrauka
Per Kalėdas socialinius tinklus užplūsta idealių šeimų idealios šventės, ir natūralu, kad pradedame lygintis su jomis, o kaip mano šeima, dovanos ar šventinis stalas. Kaip išvengti lyginimosi ir priimti savo šeimą, nors galbūt ir netobulą?
Pavydas savaime nėra blogas dalykas, jeigu jis parodo, ko mes iš tiesų norime. Jeigu lyginamės ir kyla mintis: „O aš to neturiu“, verta savęs paklausti, ko iš tikrųjų norėčiau ir ar man to tikrai reikia. Ar to noriu dėl savęs, ar tik todėl, kad kiti tai turi? Gal dabar to neturiu, bet galiu galvoti apie ateities planus: ar aš galėčiau to siekti, kiek tai nuo manęs priklauso.
Jeigu matau, kad tai nuo manęs nepriklauso, tuomet svarbu atrasti, kuo galiu pasidžiaugti. Tai labai svarbus momentas. Šeimas ištinka skaudūs dalykai, pavyzdžiui, ligos, tuomet didžiausias džiaugsmas yra tai, kad mes apskritai galime visi susitikti prie vieno stalo. Nebelieka apmaudo ar minčių, kaip smagu tiems, kurie yra sveiki ir viską gali.
Nesveikas pavydas atsiranda tada, kai galvoju, kad jeigu kitas turi, o aš – ne, reikia iš jo atimti. Čia ir prasideda destruktyvūs, negražūs konfliktai. Pavydas veda prie noro pažeminti kitą, parašyti bjaurų komentarą, pavadinti pamaiva ar kitaip nuvertinti. Kai gebame džiaugtis savimi ir savo gyvenimu – net jei jis visiškai kitoks nei kitų, – tampa lengva džiaugtis ir kitais.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
