Kardinolas S. Tamkevičius: „Žmogus laimingas tik tuomet, kai gyvena tiesoje“

Su kardinolu kalbamės Kauno arkivyskupijoje, paliesdami svarbiausius ir jautriausius jo gyvenimo momentus, nulėmusius apsisprendimą tapti kunigu, slapta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, viešai ginti tikinčiųjų teises sovietinėje Lietuvoje, žinant, kad už tai gresia lageriai ir tremtis. Jūsų Eminencija, norėčiau pasikalbėti apie Jūsų vaikystės Kūčias ir Kalėdas. Ką prisimenate iš tų laikų, kai dar gyvenote su tėvais? Kokia buvo Jūsų šeima? Kokių tradicijų laikėtės? Mano gimtinė yra Dzūkijoje, Alytaus apskrityje, Seirijų valsčiuje, Gudonių kaime. Mūsų parapija – Krikštonyse. Tėveliai buvo tikintys, mama – tretininkė. Be manęs, šeimoje augo trys broliai, aš buvau ketvirtas, pagrandukas. Iš vaikystės prisimenu Kūčias. Mama kepdavo kūčiukus, vadindavome juos šližikais. Aš, mažas pipiras, sukiodavausi prie pečiaus, o mama neduodavo valgyti jau nuo pietų. Prie stalo sėsdavome visa šeima su malda, lauždavome paplotėlį. Man nepatikdavo grybų patiekalas, o kūčiukus su aguonų pienu labai mėgau. Anksti rytą eidavome į bažnytėlę, ji buvo už kilometro nuo mano tėviškės. Iš Kalėdų giesmių labiausiai įstrigusi „Gloria“, dar ir dabar ji skamba ausyse. Su šeima Kalėdas švenčiau iki penktos klasės, o nuo šeštos mokykloje žiemos atostogos prasidėdavo tik sausio mėnesį, ne per Kalėdas. Dar 1945 metais žiemos atostogos prasidėjo nuo Kūčių dienos, įsitvirtinus sovietų valdžiai, jos buvo nukeltos į sausio 1 dieną, tad per Kalėdas tekdavo būti mokykloje. Kardinolas Sigitas Tamkevičius vaikystėje su tėveliais ir broliais Albinu bei Vladu. Asmeninio archyvo nuotrauka 1946-ųjų Kūčių vakare iš Seirijų parėjau į namus. Baigiant valgyti prigarmėjo rusų kareivių, liepė tėveliui rengtis ir kinkyti arklį. Kai tėvelis bandė aiškinti, kad reikia sūnų į mokyklą parvežti, tie numojo ranka: „Nukulniuos pėsčias...“ O mokykla už aštuonių kilometrų, teko pėsčiomis kulniuoti... Atsimenu dar vienas Kūčias. 1957-aisiais mane iš seminarijos paėmė trejiems metams į armiją. Chostoje, prie Juodosios jūros, tarnavome penki seminaristai. Seminarijos šeimininkės mums atsiųsdavo prieš Kalėdas visokių gėrybių, taip pat ir Kūčių paplotėlių. O Kūčias švęsdavome sanitarinėje dalyje, kurioje dirbo mano kursiokas Algimantas. Kūčių vakarą, visiems jau sugulus, mes, keli klierikai, eidavome pas jį, lauždavome paplotėlį ir valgydavome Kūčių vakarienę. Tačiau naktį iš kareivinių galėdavome išeiti tik su apatiniais drabužiais, o jei būdavo šalta, leisdavo miline apsisiausti. Tai visi sueidavome su tais baltais apatiniais drabužiais (juokiasi). Kardinolas Sigitas Tamkevičius kariuomenėje. Asmeninio archyvo nuotrauka Pirmąsias Kūčias normaliai galėjau švęsti jau pradėjęs kunigo tarnystę Alytaus Angelų sargų parapijoje. Vėliau, tarnaudamas Kybartuose, sugalvojau bažnyčios šventoriuje papuošti eglutę. Paskelbiau, kad atvyks Kalėdų Senelis su dovanėlėmis, tad prisirinko vaikų. O sovietmečiu bet kokiam renginiui, vykstančiam už bažnyčios ribų, reikėjo rajono vykdomojo komiteto leidimo. Žinoma, to leidimo Kalėdų Seneliui neprašiau, tik paprašiau vieno kunigo, kad juo apsirengtų. Jis atnešė dovanėlių ir jas dalindamas vaikų klausinėjo visokių dalykų. Aišku, gavau barti nuo rajono valdžios, kad be leidimo suorganizavau šventę. Papasakokite apie sprendimą tapti kunigu. Sovietmečiu toks pasirinkimas turėjo būti labai nelengvas. Kokios aplinkybės ar asmenys paskatino? Kaip reagavo artimieji? Didžiausią įtaką tokiam pasirinkimui turėjo mama. Žinoma, ji niekada man nekalbėjo apie kunigų seminariją, nes dar būdamas trylikos metų netekau jos... Vėliau mano parapijos klebonas Jonas Reitelaitis papasakojo tokią istoriją. Mūsų šeimoje jau augo trys broliai, ir mama labai norėjo, kad ketvirtas vaikelis būtų mergaitė. Na, o jei gimtų berniukas – kad taptų kunigu. Galbūt labai anksti pas Viešpatį iškeliavusi mama išmeldė man pašaukimą, o jau apčiuopiamą įtaką padarė saleziečių kunigas Antanas Skeltys. Sovietinė valdžia tuomet aktyvesnius ar kuo nors pasižymėjusius kunigus areštuodavo, tad jam teko mūsų parapijoje slapstytis pas vieną pamaldžią davatkėlę Ievutę, kurią vadinome pročkele, nes skalbdavo liturginius drabužius ir bažnytines vėliavas. Mano mama su ta Ievute draugavo, tad kartą mane nusivedė pas tą kunigą patarnauti į Mišias. Po to pirmojo susitikimo gana dažnai aplankydavau jį. Kardinolas Sigitas Tamkevičius – kairėje, ministrantas. Asmeninio archyvo nuotrauka Kunigas Skeltys man padarė didžiulę įtaką, nors ir neagitavo stoti į seminariją. Jis buvo istorikas, turėjo labai daug knygų, jas laikė bažnyčioje, didelėje patalpoje po vargonais. Klebonas duodavo raktą nuo kambario, tad galėdavau rinktis knygas skaityti. Kai buvau mažas pipiras, labiausiai rūpėjo vaikiški žurnaliukai „Žvaigždutė“ ir kiti, o vėliau, jau po mamos mirties 1951-aisiais, atėjo noras ieškoti dvasinio turinio knygų. Mokykloje, būdamas smalsus, skaičiau visokias ateistines brošiūras, parašytas buvusio kunigo Jono Ragausko. Apniko abejonės: „O gal nėra Dievo?“ Šitos abejonės paskatino ieškoti atsakymo knygose. Besirausdamas jose radau Benedikto Andruškos „Dievo buvimą“, Antano Maliauskio knygą „Teodicėja: Dievas, Jo buvimas ir Jo esmė“. Skaitant tas knygas atsirado vidinio džiaugsmo, radau atsakymą: Dievas tikrai yra, ir tai nulėmė mano kryptį į kunigų seminariją. 1953-iaisiais vienas vyras, kurio namuose slapstėsi kunigas Skeltys, padovanojo lotynų kalbos vadovėlį. Dešimtoje klasėje tos lotynų kalbos mokiausi uoliau nei prancūzų. Mintys jau sukosi apie seminariją, tad baigus vidurinę mokyklą abejonių neturėjau, kokį kelią rinktis. Seirijų klebonas Kazimieras Tumosa buvo gerai pažįstamas su Kauno arkivyskupijos valdytoju. Pažadėjo nuvežti ir supažindinti su juo, tačiau jau 1954-aisiais sovietinė valdžia pradėjo imti į armiją klierikus. Visą 1955-ųjų vasarą laukiau kvietimo į seminariją, o jo nesulaukęs rugpjūčio pabaigoje išvykau į seminariją sužinoti, kokia mano padėtis. Sutikęs vieną dėstytoją išgirdau, kad lyg ir nesu priimtas, bet dar reikėtų pasiteirauti rektoriaus. Eidamas pas seminarijos rektorių užsukau į katedrą ir meldžiausi taip, kaip niekada turbūt nesu meldęsis. Užėjęs pas rektorių išvydau plačią jo šypseną: „Ką tik išsiuntėme tau telegramą, kad esi priimtas į seminariją...“ 1968-aisiais tapote jėzuitu. Kas paskatino rinktis šį ordiną? Su jėzuitais susipažinau 1957 metų vasarą. Kunigų seminarijoje tuomet klierikai buvo susibūrę į tokį slaptą būrelį, ruošdamiesi tapti gerais kunigais. To būrelio vadovai buvo artimai pažįstami su jėzuitu Pranciškumi Masilioniu, įkūrusiu Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, jis artimai bendravo su seminarijos prefektu, būsimuoju kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Tą vasarą kartu su būreliu klierikų nuvykau į Palėvenę pas Masilionį, kuris mums vedė aštuonių dienų rekolekcijas. Kardinolas Sigitas Tamkevičius tuoj po Kunigystės šventimų 1962 m. Asmeninio archyvo nuotrauka Rekolekcijos man paliko tokį didelį įspūdį, kad tų pačių metų rudenį paimtas į kariuomenę turėjau medžiagos mąstymui net trejiems metams. Tai buvo pirmas postūmis jėzuitų link. 1969-aisiais, kai man uždraudė eiti kunigo pareigas, pradėjau dirbti Prienų melioracijoje kartu su kunigu Juozu Zdebskiu. Mane tuomet aplankė jaunas jėzuitas Kazimieras Žemėnas ir pasiteiravo, ar neturiu minties stoti į Jėzuitų ordiną. O man, jaunam kunigui, reikėjo atramos – į vyskupijos valdytojus nelabai galėjome atsiremti, nes žinojome, kad jie lojalūs valdžiai. Ieškodamas tos atramos vykau į Stirnius pas kunigą Joną Danylą. Toje kelionėje, važiuodamas motociklu, stebuklingai likau gyvas. Lenkiau sunkvežimį, o jis pasuko į kairę, neįjungęs posūkio signalo. Mano motociklas pakliuvo po jo ratais, o aš likau šalia mašinos. Visiškai nesusižalojau, gal kiek kažkuris pirštas buvo sužeistas. Tęsiau kelionę toliau stabdydamas mašinas. Nuvykęs į Stirnius tėvui Danylai pasakiau apie ketinimą prisidėti prie jėzuitų. Sužinojau, kad reikės atlikti vieno mėnesio trukmės rekolekcijas, po kurių dvejus metus būsiu noviciate, o po noviciato vėl reikės atlikti mėnesio trukmės rekolekcijas. Su viskuo sutikau, ir per tą dvejų metų noviciato laikotarpį reikėdavo kas du ar tris mėnesius apsilankyti pas tėvą Danylą ir atsiskaityti. Pirmąsias rekolekcijas atlikau Tilžės parapijoje, ant Drūkšių ežero kranto. Vieną dieną sėdėdamas ant kranto pamačiau virtinę lėktuvų, skriejančių iš rytų pusės į vakarus. Vėliau sužinojau, kad tai sovietų kariai skrido į Čekoslovakiją malšinti Prahos pavasario. Praėjus dvejiems metams vėl atlikau mėnesio trukmės rekolekcijas, ir taip prasidėjo mano gyvenimas su jėzuitais. 1969-aisiais Jums buvo uždrausta eiti kunigo pareigas. Kodėl? Sovietinei valdžiai buvau neklusnus kunigėlis. Mums neleisdavo katechizuoti vaikų, per pamokslus liesti politinių aktualijų. Tų draudimų nepaisiau. Paskutinis mano nusižengimas buvo toks: mes, aktyvesni kunigai, pasitarę nusprendėme parašyti pareiškimą Lietuvos vyskupams ir valdytojams, kad valdžia nekliudytų stoti į seminariją visiems, kas nori siekti kunigystės, nes tuomet leisdavo priimti tik penkis seminaristus. Pareiškimą pasirašė daugiau kaip 60 kunigų, su juo supažindinome visas kurijas. Kažkuris iš tų valdytojų papasakojo, kas atvežė tą pareiškimą, tad mane iškvietė į Vilnių. Tuometis Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Justas Rugienis apšaukė ir liepė atvežti kunigo registracijos pažymėjimą. Tą pažymėjimą išsiunčiau paštu. Kunigas Sigitas Tamkevičius SJ – vikaras Alytuje apie 1962 m. Žurnalo „Artuma“ nuotrauka Pirmoji Komunija, Sigitas Tamkevičius Pirmosios Komunijos šventė Lazdijuose. Centre – kunigas Sigitas Tamkevičius SJ. Asmeninio archyvo nuotrauka Netekęs kunigo pareigų įsidarbinau Vilkaviškio metalo gamykloje, vėliau kartu su kunigu Zdebskiu, kuriam irgi buvo uždrausta eiti kunigo pareigas, dirbome Prienų melioracijoje. Turėjome laisvus savaitgalius, mus kviesdavo vadovauti rekolekcijoms, susipažinome su seserimis eucharistietėmis, tad draudimas eiti kunigo pareigas išėjo į naudą, nes išplaukiau į plačius vandenis. Vykome į Vilnių, Klaipėdą, dalyvaudavome Eucharistijos bičiulių susitikimuose su jaunimu. Kai valdžia pamatė, kad tie kunigėliai siaučia po visą Lietuvą, sugrąžino į pareigas atskaitę moralą ir liepę laikytis sovietinių įstatymų. 1972-aisiais kartu su bičiuliais pradėjote leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, informuojančią pasaulį apie katalikų persekiojimus sovietinėje Lietuvoje. 1978-aisiais įkūrėte Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, kurio narys buvo ir šviesaus atminimo kunigas Juozas Zdebskis. Esate minėjęs, kad šis komitetas nesislapstė. Kodėl? Juk tai galėjo kelti pavojų Jums, slaptam „Kronikos“ leidėjui... Leidžiant „Kroniką“ tekdavo dažnai vykti į Maskvą, nes jos disidentai susisiekdavo su akredituotais užsienio žurnalistais. Ten jau buvo įkurtas Krikščioniškasis komitetas tikinčiųjų teisėms ginti. To komiteto įkūrėjai, atvykę pas mane į Kybartus, įtikinėjo prisidėti prie jo. Aplankė ir kunigą Alfonsą Svarinską. Padiskutavę su Zdebskiu ir Svarinsku nusprendėme įkurti Lietuvoje viešą katalikų komitetą. „Kronika“ viską skelbė slapta, o to krikščioniškojo komiteto visa veikla buvo vieša. Prie komiteto prisidėti pakvietėme kunigus Joną Kaunecką ir Vincentą Vėlavičių. Nuvykę į Maskvą, vieno iš Krikščioniškojo komiteto tikinčiųjų teisėms ginti įkūrėjų bute viešai prisistatėme žurnalistams, papasakojome apie savo tikslą siekti religinės laisvės. Ruošdavome dokumentus Lietuvos valdžiai, siųsdavome juos ir į Maskvą visi pasirašydami. Išsiuntėme vieną dokumentą į Jungtines Tautas. Praėjus metams po komiteto įkūrimo, mums pagrasino areštu, jei nenutrauksime veiklos. Valdžia dar kentė penkerius metus. Atėjus į valdžią Jurijui Andropovui, 1983-iaisiais buvo areštuotas kunigas Svarinskas, per jo teismą buvau suimtas tiesiog salėje ir nuvežtas į kalėjimą. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai. Iš kairės: kun. Vincentas Vėlavičius, kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Juozas Zdebskis, kun. Jonas Kauneckas, 1979 m. liepos mėn. Virtualios-parodos.archyvai.lt nuotrauka Jus nuteisė dešimt metų kalėti. Buvote paleistas jau prasidėjus perestroikai ir grįžote į Lietuvą. Koks jausmas tuomet apėmė? 1987-aisiais buvo minimos Spalio revoliucijos metinės. Ta proga pirmą kartą politiniams kaliniams bausmė buvo sumažinta per pusę. Į Lietuvą grįžau 1988-aisiais, pamačiau minią žmonių su trispalvėmis rankose. Jausmas turbūt buvo panašus į Izraelio tautos, grįžusios iš Babilono (šypsosi). Laisvoje Lietuvoje kardinolas Sladkevičius jus konsekravo vyskupu, vėliau tapote Kauno arkivyskupijos arkivyskupu metropolitu, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku, o 2019-aisiais popiežius Pranciškus jus paskyrė kardinolu. Gyvenimas Jus bandė ir nuokalnėmis, ir pakilimais. Kokiais momentais stipriausiai jautėte, kad Jėzus šalia? Pirmą kartą Viešpaties buvimą arti pajutau paauglystėje, kai skaitydamas religines knygas nutariau atlikti viso gyvenimo išpažintį. Antrą kartą Viešpaties buvimą arti pajutau per rekolekcijas pas tėvą Masilionį, per didžiąsias rekolekcijas ant Drūkšių ežero kranto. Tai buvo patys didžiausi Viešpaties artumo išgyvenimai. Vėliau, jau einant vyskupo ir arkivyskupo pareigas, užgriuvo reikalų lavina, tad nesakyčiau, kad tie reikalai labai kvietė išgyventi Dievo buvimą. Itin stiprų Viešpaties buvimą patyriau saugumo kalėjime. Tie tardymo mėnesiai buvo sunkūs. Nors nekankino, bet per tas šešias tardymo valandas nervus pritampydavo. Vieną kartą, grįžus į kamerą, apniko slogios mintys. Naujajame Testamente tuomet perskaičiau apie Dangaus Tėvo rūpestį sparnuočiais ir lauko gėlėmis. „Tai ar Jis dar labiau nepasirūpins ir jumis, mažatikiai?“ Šie Jėzaus žodžiai man buvo lyg apreiškimas, širdyje pasidarė šviesu. Su manimi yra Viešpats, tai ko nerimaut? Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms artėjančių šv. Kalėdų, mūsų Išganytojo gimimo, proga? Matau Lietuvoje didelę bėdą: visų dėmesys nukreiptas į turtus, pinigus, valdžią, garbę, o tai tolina nuo Viešpaties. Norėčiau Lietuvos žmonėms palinkėti nepasinerti medžiagoje, nemanyti, kad žmogaus laimė ateina per medžiagines vertybes, verčiau ieškoti gelmės, dvasinių vertybių. Žmogus laimingas tik tuomet, kai gyvena tiesoje. O tiesa visuomet veda į Viešpatį. Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.