„Jie laukia, kad į juos būtų pažiūrėta kaip į žmones.“ Apie ištiestą pagalbos ranką, kuri vargstančiojo akyse leidžia įžvelgti žmogiškumą

Nešvarūs puodeliai

Lipu laiptais į centrą „Ateik“. Eglišakėmis laiptų turėklus puošiantys vyrai su manimi pasisveikina ir pakviečia užeiti. Visur aplink sklinda džiaugsmingi garsai: vienas ateina pasidaryti arbatos ir pašnekina darbuotojas, antras sveikinasi su draugu ir pradeda pokalbį, trečias, atėjęs pas vadovę, prašo žvilgtelėti į jau atliktą darbą. Šiame centre benamystę ar sunkias gyvenimo sąlygas patiriantys asmenys gali sušilti, atsigerti kavos ar arbatos, pabendrauti. „Arbata sušildo kūną, o sielai sušildyti reikia bendravimo ir ištiestos pagalbos rankos. Svarbu, kad žmogus turėtų kur ateiti, būtų išklausytas ir jam būtų suteikta pagalba. Čia ateinantieji dažnai neturi asmens dokumentų – nei asmens tapatybės kortelės, nei paso, – tada žmogui neišeina kibtis į gyvenimą, nes negali nei deklaruoti gyvenamosios vietos, nei apsilankyti pas gydytojus. Stengiamės padėti šiuo klausimu. Centro lankytojus konsultuojame dėl antstolių pateiktų ieškinių, mokesčių, psichologinių problemų ir net paprastų gyvenimo įgūdžių, įpročių, tokių kaip puodelio išsiplovimas, formavimo. Man atėjus čia dirbti, arbatos ir kavos puodeliai mėtydavosi visur: ant palangės, prie radiatoriaus, ant stalo, po kėde. Nebuvo suvokimo, kad panaudotą indą reikia išplauti ir padėti į vietą. Dabar viskas kitaip – šie žmonės auklėja vienas kitą. Jeigu kas nors paliko nešvarų puodelį, iškart pasakoma: „Tarnų neieškok. Išsiplauk pats“, – pasakoja R. Mikėnienė. „Carito“ dienos centro patiriantiems benamystę ir vienišumą „Ateik“ vadovė Rita Mikėnienė. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Mokymasis plauti puodelį atspindi norą tobulėti ir mokytis. Centro vadovė pasakoja, kad iš pradžių indai buvo plaunami atmestinai. Puodelių kraštai ir kriauklės būdavo aplipę kavos tirščiais. Kai kurie puodelių apskritai neplaudavo ir šviežią kavą plikydavo ant senų tirščių. Dabar šios bendros taisyklės laikosi visi lankytojai, o naujus atėjusiuosius tvarkos greitai išmoko senbuviai. „Kai pradėjau dirbti, visiems sakiau, jog mano didžiausias noras – kad visi būtume kaip šeima. Turime vienas kitam padėti ir vienas kitą palaikyti. Iš manęs juokėsi. Pradžioje šeimyniškų nuotaikų tikrai nebuvo – lankytojai vienas ant kito rėkdavo, vienas kitą kaltindavo, kad nešvarus ar kad kokį daiktą pavogė. O dabar jie gina darbuotojus kaip šeimą ar draugus, o atėjusį naujoką iškart auklėja: „Kodėl nesiprausi? Turime dušus, ten gali eiti šiomis valandomis. Nežinai kur? Tuoj palydėsiu.“ Buvusiame Vargdienių seserų vienuolyne Žeimenos gatvėje yra dušai, kur antradieniais ir trečiadieniais žmonės gali išsimaudyti – gauna rankšluosčių, prausimosi priemonių, o kol pradžiūsta, atsigeria arbatos ar kavos“, – pasakoja R. Mikėnienė. Dienos centro „Ateik“ lankytojai yra mokomi patys tvarkytis virtuvėje. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Į centrą lankytojams neleidžiama ateiti neblaiviems ar atsinešti alkoholio. Pasak centro vadovės, nereikia tikėtis, kad lankytojai ateis visiškai blaivūs. Jeigu žmogus ištisai vartoja alkoholį, staigus prasiblaivymas gali būti pavojingas sveikatai. Tačiau reikalaujama negerti kurį laiką prieš ateinant į centrą. Čia lankosi ir žalingų įpročių neturintys, tačiau vieniši žmonės. Namuose jie dažnai neužsiima jokia veikla, išskyrus televizoriaus žiūrėjimą, o žmogus yra sociali būtybė, jai būtinas bendravimas.

Muzika gydo sielą

Centro „Ateik“ lankytojams muzika reiškia labai daug. Jie žaidžia žaidimą: klausosi muzikos ir spėja atlikėjus, dainų pavadinimus. Lankytojai taip įsižaidžia, kad nesivaržydami uždainuoja, šoka ir prašo palikti muziką skambėti ilgiau. Muzika šiems žmonėms – ne tik pramoga, bet ir vaistai sielai. „Viena lankytoja, serganti šizofrenija, niekada neidavo į bendrą salę. Visada būdavo atsiskyrusi, sėdėdavo kamputyje ar vaikštinėdavo koridoriuose. Labai nemėgo žmonių. Tačiau vos pradėjus skambėti muzikai ji įlėkdavo į bendrą salę ir dalyvaudavo spėliodama dainų pavadinimus. Moteris turi tokį talentą, kad, nuskambėjus dviem natoms, jau žino, kokia tai daina. Kai dainą užtraukdavo visi, ji dainuodavo kartu. Ilgainiui ši lankytoja tapo ramesnė, atviresnė ir išoriškai tvarkingesnė“, – džiaugiasi R. Mikėnienė.

Nuolatos einu į bažnyčią, o naktį prieš užmiegant visada fone groja Marijos radijas. Dažnai užsuku į Švč. Sakramento bažnyčią, atsiklaupiu, pasimeldžiu ir tik tada einu groti. Dievas padeda man gyventi. O grojimą ir talentą juk Dievas davė. Aš tik perduodu žmonėms, ką iš Jo gavau.

Muzika ne tik šiai lankytojai gerina gyvenimą. Centro „Ateik“ lankytojas, gatvės muzikantas Henrikas sutinka papasakoti savo istoriją. „Man patinka stebėti į centrą ateinančių žmonių skirtumus, charakterį, silpnybes. Esu muzikantas ir pusiau filosofas. Dažniausiai groju gitara, bet esu universalus – galiu akordeonu pagroti ir užstalės dainų, ir AC/DC kūrinių. Mano klička Universalas, ir nesu girdėjęs, kad kitus muzikantus taip vadintų. Muzikuoti vestuvėse pradėjau nuo septintos klasės. Grojantiems keturiasdešimtmečiams trūko būgnininko, ir jie buvo girdėję, kaip aš grajinu. Pradėjau nuo būgnų, vėliau paėmiau į rankas gitarą, paskui pradėjau groti vargonais, po to – akordeonu. Vakar grojau prie eglutės. Variau iki paskutinio troleibuso. Paskui grįžęs šiek tiek padauginau“, – atvirauja Henrikas. Pasak jo, adventas išties ypatingas – jaučiasi susikaupimas, ramybė, apmąstomas gyvenimas. „Kaip muzikantas aš dieną susikaupiu, o vakare šoku. Ne bet ką groju ir dainuoju. Ir pakalbu, ir nuo Dievo linkėjimus pasiunčiu. Per mane melodija tik eina, o ją siunčia Kalėdų eglutė. O čia, va, kepurė – meskit į laimės šulinį. Niekada kainos nesakau, norit – meskit, nenorit – nemeskit, kad tik jums sektųsi. Dar ir norą sugalvokit ir pamatysit – paeis. Nuolatos einu į bažnyčią, o naktį prieš užmiegant visada fone groja Marijos radijas. Dažnai užsuku į Švč. Sakramento bažnyčią, atsiklaupiu, pasimeldžiu ir tik tada einu groti. Dievas padeda man gyventi. O grojimą ir talentą juk Dievas davė. Aš tik perduodu žmonėms, ką iš Jo gavau. Esu įrankis. Kai žmonės meta man pinigus ir jiems patinka mano muzika, jie ploja ir juokiasi, viskas kyla tik nuo Dievo, ne nuo manęs“, – savo požiūriu dalijasi Henrikas. „Carito“ dienos centro patiriantiems benamystę ir vienišumą „Ateik“ lankytojas Henrikas. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Beveik nė viena „Carito“ šventė neapsieina be muzikos. Dažnai talkina ir smuiku griežianti centro „Ateik“ lankytoja Laima. Ji groja renginiuose, bažnyčiose, ligoninėse ir gatvėse. Pasak Laimos, per adventą svarbiausia visur suspėti: „Švenčiame šventą Jėzaus Kristaus gimimo dieną, todėl vyksta daug visokių renginių. Kalėdiniu laikotarpiu žmonėms reikia šilumos, ir turiu padovanoti jiems tai, ką Dievas man davė. Toks yra dvasinis principas. Visada groju bažnyčiose ir įvairiuose krikščioniškuose renginiuose. Visi esame žmonės ir laukiame vilčių ar svajonių išsipildymo. Kalėdos yra tas laikas, per kurį gali atkurti ryšį su Dievu. Per problemas, į kurias patenki, atitolsti, ir tenka vėl grįžti prie santykio su gyvuoju Dievu. Dievas gyvas ir yra ne ten kažkur, o visur. Jis ateina pas daug praradusius žmones, kurie neturi namų. Jis juos guodžia. Šiais laikais visi galvoja tik apie save. Žinoma, reikia pasirūpinti savimi, bet svarbu ir su kitais dalintis. Dabar neturiu daug, ką galėčiau duoti, bet dalinuosi tuo, ką turiu. Dalinuosi muzikos dovana, kol dar galiu, kol dar judu. Dabar kaip tik turiu bėgti į Karmelitų bažnyčią. Ten adoruoja Švenčiausiąjį Sakramentą ir kviečia mane, kad skambėtų muzika. Visada prašo ateiti anksčiau, o aš neretai pavėluoju. Ir pykstu ant savęs. Iš įpročio bėgu ir tikiu, kad visur suspėsiu. Dabar reikia keisti šitą požiūrį, nes nebegaliu taip greitai bėgti – sveikata, sunkūs krepšiai jau pristabdo.“ „Carito“ dienos centro patiriantiems benamystę ir vienišumą „Ateik“ lankytoja Laima. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka

Kas kitas padės, jei ne Dievas?

Tikėjimas yra paskutinė rusenanti viltis, sako benamystę patiriančiųjų centro vadovė, nors „Caritas“, neatsižvelgdamas į tai, kas tiki, kas ne, priima visus ir teikia dvasinę pagalbą. Centre „Ateik“ rengiamos maldos valandėlės, kai lankytojai susirenka su žvakele ir kryželiu padėkoti Dievui. „Anksčiau kai kurie lankytojai, sužinoję, kad laikas bus skirtas tik maldai, atsistodavo ir išeidavo, tarsi jiems būtų neaktualu ir nereikalinga. Paskui ėmėme kalbinti, kad nebūtina melstis, galima tiesiog būti šalia, juk niekas neveja pro duris. O malda vis tiek turi savo galią – nesvarbu, kad žmogus nesimeldžia, jis girdi. Po maldos žmogus prieina, smalsauja, kas čia vyko. Tada supranti, kad jis vis tiek klausėsi ir širdyje kažkas užsiliko“, – apie maldos laiką pasakoja R. Mikėnienė. Pasak centro „Ateik“ vadovės, kiti lankytojai supranta, kad niekas kitas nepadės – tik Dievas. Į centrą atvyksta žmonės liudyti tikėjimo: kai kurie įveikę priklausomybes, kiti dalinasi stipraus tikėjimo istorijomis. Jie gydo centro lankytojus malda ir pasitikėjimu. R. Mikėnienė pastebi, kad iš pradžių lankytojai ima pasitikėti Dievu, o tada pradeda tikėti savimi. Dienos centro „Ateik“ lankytojai patys puošė Kalėdų eglutę. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Tikėjimo, bendravimo ir palaikančios aplinkos veikiami žmonės ima keistis. „Kartais matau stebuklus, kurių negaliu įrašyti nė į vieną ataskaitą. Nėra tokio punkto, kad asmuo pagerėjo arba kad jo siela nurimo. Tačiau toks pokytis įvyksta. Kartais žmogus būna panašus į pasimetusį gyvūną, kuris blaškosi laukuose, neturi vietos, yra neramus, bėga ir kanda. Kai jį sušildai, tampa ramus, naminis ir glaustosi. Taip pat ir su žmonėmis“, – palyginimą pateikia R. Mikėnienė.

Jie tokie, nes mes juos atstūmėme

„Kas dosnus vargšui, tas skolina VIEŠPAČIUI; jis atmokės jam už gerą darbą“ (Pat 19, 17), – teigiama Šventajame Rašte. Tačiau ne visi gatvėje praeidami pro vargstančiuosius ištiesia pagalbos ranką. Dažnai visuomenės reakcija būna numojimas ranka, pasišlykštėjimas arba ignoravimas. Ši statoma siena vargstančiojo akyse neleidžia įžvelgti žmogaus. „Jie yra kitokie dėl mūsų elgesio – jiems skauda, nes juos kažkas atstūmė ir įskaudino. Taigi ši problema nėra tik jų. Žmogus liko už visuomenės normų ribos. Kuris iš šių lankytojų nenorėtų gerai gyventi, turėti daugiau ar bendrauti su žmonėmis? Visi norime būti priimti. Todėl turime būti žmogiški vieni kitiems“, – tvirtina R. Mikėnienė. Centro „Ateik“ lankytojai labiausiai laukia, kada ateis vaikai. Pasak R. Mikėnienės, nesvarbu, ką jie atneš, kad ir tų pačių ant lango klijuojamų snaigučių: „Lankytojams smagu su vaikais pasišnekėti, jie labai vertina, kai mažieji kartu prisėda prie stalo pažaisti „Uno“ kortomis ar šachmatais. Jie laukia, kad į juos būtų pažiūrėta kaip į žmones.“ Dienos centro „Ateik“ lankytojai mėgsta žaisti „Uno“ kortomis. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Dažnai esame greiti pasmerkti, bet neskubame suprasti. Visi esame nuodėmingi ir niekada nežinome, kuris Dievo akyse yra teisingesnis. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Juk ir patys dažnai turime išridenti rąstą iš savo akies, o tik paskui rūpintis krisleliu brolio akyje (plg. Mt 7, 3–5). „Daug kas klausia: kodėl šie žmonės neina dirbti? Jų situacijoje ne taip lengva. Dauguma turi ligų ir negali daug dirbti. O kai jau gana ilgai neturi darbo, jį susirasti labai sudėtinga. Taip pat turi įtakos darbdavių požiūris. Pavyzdžiui, priima žmogų į darbą trims mėnesiams ir nesumoka atlygio arba sumoka pusę žadėtos sumos. Žmonės nusivylę. Pati visuomenė sudaro sąlygas ne kilti, o smukti. O kiek dar yra vyresnių asmenų, kurie visą gyvenimą dirbo, bet gauna labai mažą pensiją“, – situaciją aiškina R. Mikėnienė. Pašnekovės teigimu, benamystę patiriantys žmonės dažnai atsiduria keblioje padėtyje dėl lėtos biurokratijos. Mat dažnai dokumentai būna susiję, ir be vienų pažymų negalima išduoti kitų, kurios leistų funkcionuoti asmeniui kaip piliečiui. Kol vienos pažymos išduodamos, kitos jau spėja pasenti. O dokumentus sutvarkyti kainuoja. R. Mikėnienė klausia: kaip žmogui susidėlioti gyvenimą, kai paskutinius pinigus ir viltį jis atidavė dėl pirmųjų dokumentų, kurie jau nebetinkami? Ir toks ratas sukasi vis iš naujo. Dokumentai gali pakišti koją ir tada, kai norima gauti pagalbos. „Socialinių įgūdžių atkūrimo ir palaikymo paslaugą perka Kauno miesto savivaldybė. Todėl mūsų lankytojai turėtų būti deklaravę gyvenamąją vietą Kauno mieste. Deklaracija Kauno rajone jau netinka. Tačiau nesuvokiama, apie kokią deklaraciją kalbame, kai teikiame paslaugą benamystę išgyvenantiems žmonėms. Juk žmogus neturi namų. Prie kokio stulpo jis turi būti deklaruotas?“ – apie procesų sudėtingumą kalba R. Mikėnienė. Kiekvienais metais advokatai teikia nemokamas konsultacijas „Caritui“. Į jas gali registruotis žmonės iš visos Lietuvos. Ši advokatų savanorystė trunka jau dešimt metų, ir kasmet norinčių prisijungti teisininkų daugėja. Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Aurelija Plokštytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama