Arkivyskupas K. Kėvalas sveikina šv. Kalėdų proga: „Krikščionio misija – rasti būdus, kaip sutarti nesutariant“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Pro Kauno arkivyskupijos kurijos langą baltuoja sniegas. Pakili nuotaika tiesiog spurda širdyje – juk tuoj Kalėdos! Prisėdu ant minkšto krėslo greta Kauno arkivyskupo metropolito KĘSTUČIO KĖVALO, ir kartu su juo apžvelgiame svarbiausius 2025-ųjų Bažnyčios Jubiliejaus akcentus, mąstome apie viltį kaip kasdienį pasirinkimą, Kalėdų laukimo prasmę ir krikščionio pašaukimą kurti ramybę ten, kur jos šiandien reikia labiausiai.
Kokie buvo ryškiausi 2025-ųjų – jubiliejinių Bažnyčios metų – akcentai?
Pirmasis ryškus ir įsimintinas momentas buvo jubiliejinių metų atidarymas, kai buvo atvertos keturių popiežiškųjų bazilikų Šventosios durys Romoje. Jos buvo užmūrytos nuo 2016-ųjų, ir po devynerių metų popiežius Pranciškus šias duris vėl atvėrė. Graži simbolika, kad Viešpats visada laukia.
Jubiliejaus metai buvo gera priežastis atkreipti dėmesį į Bažnyčią tiems, kurie ja galbūt nesidomėjo, nes ši bendruomenė apima visą pasaulį ir turi nuostabius namus – bažnyčias – kuriuose laukiami visi. Keturios popiežiškosios bazilikos yra visų po pasaulį pasklidusių pakrikštytųjų namai. Taip pat ir lietuvių.
Mūsų tautiečiai galėjo tai pajusti per Lietuvos piligrimystę Romoje. Išskirčiau tai kaip antrąjį jubiliejinių metų akcentą. Kovo mėnesio pradžioje visos keturios popiežiškosios bazilikos buvo pripildytos lietuvių. Net didžioji Šv. Petro bazilika buvo pilna mūsų tautiečių – visi giedojo ir meldėsi lietuviškai. Kardinolas Rino Fisichella perdavė popiežiaus sveikinimą lietuviams, kurie čia susirinko tarsi savuose namuose. Šis jausmas man paliko nuostabų įspūdį – kad tai ne tik italų, bet ir mūsų namai.
Šventųjų durų atvėrimas simboliškai įvyko ir visose pasaulio katalikų katedrose – taip pat Lietuvoje. Buvo sukurta labai graži liturgija, su kuria kiekvienas vyskupas žengė pro savo katedros duris. Tai buvo simbolinis įžengimas į jubiliejinius metus. Taip pradėjome švęsti Bažnyčios Jubiliejų, kurio nuotaika ir prasmė buvo sutelkta į viltį. Popiežius Pranciškus norėjo šią temą suaktualinti ir paryškinti, nes pasaulyje jaučiama nevilties nuotaika dėl karų.
Mes, žmonės, kartais nerandame išeities, ir mums reikia Dievo pagalbos. O Dievas gali padėti per žmones, gyvenančius viltimi, nes tie, kurie gyvena neviltyje, jau yra pralaimėję ir nebegali būti Viešpaties bendradarbiai.
Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikoje Bažnyčios Jubiliejaus nacionalinėje Lietuvos piligrimystėje Romoje 2025 m. kovo 2 d. Urtės Šedvilaitės-Eidikės / Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka
Šventasis Tėvas nuspręs, kokiu būdu minėsime šį neeilinį Jubiliejų. 2016-aisiais popiežius Pranciškus nutarė, kad turi būti atidaromos visų pasaulio katedrų durys. Tai ženklas, kad visi čia laukiami ir gali atlikti išpažintį. 2025-aisiais nutarta, kad atidaromos tik keturių popiežiškųjų bazilikų durys. Kaip švęsime 2033-iųjų Jubiliejų – dar sužinosime. Tai, kad jis ateina, mums kelia džiugesį ir šventės laukimo nuotaiką, kuri yra liturginių metų dovana.
Liturginiai metai krikščioniui visada dovanoja žengimą į šventę. Adventas mus veda į Kalėdas, gavėnia – į Velykas, eilinis laikas veda į neeilinį. Nėra vienodo meto, kai nieko nevyksta, – kiekviena diena turi savo nuotaiką ir spalvą.
2025-ieji mums palieka užduotį būti vilties žmonėmis. Turime nepamesti nuotaikos, kurią krikščionis gauna su Krikštu kaip dovaną ir pareigą visada spindėti viltimi. Mes esame Dangaus ambasadoriai. Mūsų tėvynė nėra žemėje. Savo pavyzdžiu turime parodyti, kad Dangaus karalystė yra ir kad meilė – ne metafora. Meilė gali būti pasiaukojanti ir besąlygiška. Tai parodo mums paliktas Jėzaus liudijimas, mokymas ir Dvasia.
Kuo ypatingas Kalėdų laukimas?
Vien laukdamas Kalėdų aš iš dalies dalyvauju šventėje. Krikščionys laukia antrojo Kristaus atėjimo – susitikimo su Kūrėju. Jeigu to laukiu ruošdamasis, budėdamas, vadinasi, jau šiandien galiu gyventi susitikimo jausmu. Liturgija kalba apie momentus „jau dabar“ ir „dar ne“. Jau dabar galiu patirti susitikimo jausmą, o ateityje išgyvensiu jo išsipildymą – kulminaciją.
Kai aplanko nežinia, turiu pasitikėti Dievu, nes Jis jau dabar yra su manimi. Jis man prieinamas kaip nuojauta, ilgesys, pajauta, kad yra kažkas daugiau negu mane supanti aplinka.
Pexels.com nuotrauka
Kai žmogus gyvena šia nuojauta, tas „daugiau“ pradeda realizuotis. Evangelijoje pagal Joną rašoma: „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Žmogaus žodis taip pat tampa kūnu. Pavyzdžiui, nusiteikimas „nieko gero nebus“ tampa kūnu, kad nieko gero nėra. Ir atvirkščiai – „viskas bus gerai“ tampa kūnu, kad viskas eina geryn. Jeigu žmogus pasiduoda kūrimo nuotykiui, jo tikrovė plečiasi ir patirtys intensyvėja.
Mano pasiūlymas – kurti gyvenimą pilnatvės kryptimi, nes kasdien turime vis mažiau dienų po saule negu vakar. Yra žmonių, kurie gyvena apimti įtampos, kad pasaulis baigiasi. Tačiau Viešpats nori perteikti visai kitokią nuotaiką, su kuria tiek ilgai statyti miestai, katedros, namai, verslai, valstybės, kurtos civilizacijos. Viešpaties planas duoti žmogui galią kurti pasaulį yra paslaptingas.
Ko reikėtų, kad pasaulyje tvyranti įtampa suminkštėtų ir išsisklaidytų?
Visada grįžti prie minties, kad pasaulis yra sukurtas Dievo ir galiausiai yra Dievo rankose. Paskutinis žodis nebus tartas tirono, tai bus Viešpaties meilės žodis. Iš čia kyla mintis, kad esu Dievo nepamirštas, todėl turiu vis iš naujo grįžti prie minties „Dieve, Tavyje visi gyvename, judame ir esame“ (plg. Apd 17, 28).
Mus, kaip ir Jėzų, ištiko kryžius – karas. Kristus negalėjo to pakeisti, bet parodė, kaip kryžiaus patirtis yra pereinama. Viena stipriausių kryžiaus pamokų yra ši: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Jėzaus ištarti žodžiai atskleidžia, kaip žmogus net mirties akivaizdoje turėtų elgtis – visiškai atsiduoti Dievui.
Įvykių eiga nėra mūsų valioje, tačiau širdies laikysena – mūsų rankose. Yra žmonių, kurie gyvena apimti tokios įtampos, kad jau yra pralaimėję karą šiam dar nesibaigus. Tokiai nuotaikai Viešpats nepritartų. Dievas atėjo uždegti ugnies mūsų širdyse ir norėtų, kad ji liepsnotų (plg. Lk 12, 49). Tikinčiam žmogui dabartinė aplinka yra vilties ugdymo aikštelė – treniruočių salė.
Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje prieš šimtą metų buvo paskelbta popiežiaus Pijaus XI bulė „Lituanorum gente“. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Šiuo susipriešinimo momentu turėtume žvelgti vieni į kitus su gera valia, stengdamiesi pasiūlyti geriausią problemos sprendimo versiją. Aš turiu gerbti kitą žmogų už jo pasiūlymą, nors jo nuomonė nesutampa su mano matymu. Turiu gerbti tai, kad žmogus aktyviai dalyvauja visuomenėje, nes tai reiškia, kad jis myli savo kraštą ir nori gero.
Kitais žodžiais tariant, krikščionys mato visus kaip potencialiai geros valios žmones.
Visi žmonės yra Dievo Tėvo vaikai ir turi gerą valią. Jeigu nesutariame, gali būti, kad ne iki galo išsiaiškinome pozicijas, negalime įsijausti į kito žodžius arba iš tikrųjų mūsų požiūris kitoks, bet tai neturi lemti mūsų, kaip asmenų, susipriešinimo.
Tai yra Kalėdų žinia, sklindanti angelų lūpomis: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“ (Lk 2, 14). Gera valia reiškia norėjimą kitam nepakenkti, troškimą kitą padrąsinti, perduoti savo išmintį, matymą. Ramybė yra brangesnė ir daug svarbesnė dovana visuomenės sugyvenimui negu atskiros nuomonės ar pozicijos.
Dirbantys ar besimokantys žmonės Kalėdas sutinka skubėdami atsiskaityti, užbaigti darbus. Kokios nuotaikos baigiantis metams vyrauja Kauno arkivyskupijoje?
Kauno arkivyskupijos kurija, panašiai kaip ir visa visuomenė, stengiasi užbaigti darbus. Skubėjimas atsiranda, nes ne visada padarėme namų darbus. Atidėliojimą puikiai pažįstame visi. Tačiau, jeigu žmogus gyvenime turi aiškų disciplinos ritmą, jis išvengia skubėjimo.
Didelį įspūdį man padarė benediktino tėvo Žeraro atsakymas į klausimą, kada jis atostogauja: „Mes neatostogaujame, nes mes nepavargstame. Atostogauti turi tie, kurie pavargsta. Mūsų gyvenimo ritmas – darbas ir poilsis – taip sudėlioti, kad mes nepavargstame, todėl ir atostogauti nereikia.“
Šiuose žodžiuose yra daug išminties. Jeigu tu pervargsti, skubi, jauti įtampą, gali būti, kad tau tiesiog trūksta valios ir disciplinos.
Kaip Jūs asmeniškai išgyvenate adventą ir švenčiate Kalėdas?
Mano adventas ir Kalėdos yra susiję su lėkimu. Guodžiuosi Šventojo Rašto žodžiais: „Skubėkite ir bėkite per kalnus skelbti gerąją naujieną“ (plg. Iz 52, 7, Mk 16, 15). Šiuo metų laiku bendruomenės aktyviai kviečia vyskupą apsilankyti, pasišnekėti, suteikti palaiminimą. Kalėdų laukiu bėgimo per kalnus nuotaikos. Jau esu pripratęs, kad šitas laikas nebus kitoks, nes susitikimų gausa yra intensyviausia per visus metus.
Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Tačiau širdį nuteikiu ramybei. Mokausi gyventi ramybėje ir laukimu, skubant per kalnus skelbti gerąją naujieną. Džiaugiuosi ir daugybe gražių galimybių susitikti su žmonėmis neoficialioje aplinkoje ir ten, kur dvasininkas būna neįprastas svečias.
Jau kelerius metus Kalėdas švenčiame drauge su katedros kunigais, artimiausiais kurijos bendradarbiais ir kunigų mamomis. Paruošiame bendrą stalą katedros klebonijoje, susėdame bendrai šventei.
Kai buvau jaunas, Kalėdas švęsdavau šeimoje. Tėvai ir seserys labai vertino šią šventę. Eglutė, dovanos po ja, visi tradiciniai valgiai... Mano vaikystės Kalėdos buvo labai gražios. Mandarinų, kuriuos gaudavome dovanų, kvapas visada primena Kalėdas. Net vasarą.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
2025-ieji mums palieka užduotį būti vilties žmonėmis. Turime nepamesti nuotaikos, kurią krikščionis gauna su Krikštu kaip dovaną ir pareigą visada spindėti viltimi.Trečias gražus akcentas buvo Vilties šventė Kauno sporto halėje. Keletas tūkstančių žmonių šventė Vilties metus kaip nacionalinį ženklą. Tiems, kurie neturėjo galimybės nuvykti į Romą, buvo sudarytos sąlygos Bažnyčios Jubiliejų švęsti drauge Lietuvoje. Tai buvo labai gražus ir prasmingas vasaros akcentas. Galiausiai – Bažnyčios Jubiliejaus metų uždarymas, kuris šiemet vyskupijose vyks iš karto po Kalėdų – gruodžio 28-ąją, per Šventosios Šeimos šventę, o Vatikane – per Trijų Karalių – Kristaus Apsireiškimo – iškilmę, kai popiežius uždarys Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Uždarymas vainikuos visą jubiliejinių 2025-ųjų Vilties metų šventimą laukiant kito Jubiliejaus. 2025-ieji Bažnyčioje buvo labai aktyvūs metai. Nesinori, kad jiems pasibaigus visa patirtis greitai pranyktų. Kada numatomas kitas Jubiliejus? Kitas Bažnyčios Jubiliejus, apie kurį dar viešai nešnekama, ne taip ir toli – 2033-iaisiais. Tai bus neeilinis jubiliejus – sukaks 2000 metų nuo Viešpaties Jėzaus kančios ant kryžiaus ir Prisikėlimo – pirmųjų Velykų. Eiliniai jubiliejai vyksta kas 25 metus, skaičiuojant nuo Kristaus gimimo, ir būna neeiliniai, ypatingi jubiliejai. Pavyzdžiui, 2016-aisiais popiežius Pranciškus paskelbė Gailestingumo jubiliejinius metus. Nors oficialaus pranešimo dar nėra, spėju, 2033-ieji bus paskelbti Bažnyčios Jubiliejaus metais. Pasirengimas pasaulyje po truputį vyksta.
Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikoje Bažnyčios Jubiliejaus nacionalinėje Lietuvos piligrimystėje Romoje 2025 m. kovo 2 d. Urtės Šedvilaitės-Eidikės / Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka
Šventasis Tėvas nuspręs, kokiu būdu minėsime šį neeilinį Jubiliejų. 2016-aisiais popiežius Pranciškus nutarė, kad turi būti atidaromos visų pasaulio katedrų durys. Tai ženklas, kad visi čia laukiami ir gali atlikti išpažintį. 2025-aisiais nutarta, kad atidaromos tik keturių popiežiškųjų bazilikų durys. Kaip švęsime 2033-iųjų Jubiliejų – dar sužinosime. Tai, kad jis ateina, mums kelia džiugesį ir šventės laukimo nuotaiką, kuri yra liturginių metų dovana.
Liturginiai metai krikščioniui visada dovanoja žengimą į šventę. Adventas mus veda į Kalėdas, gavėnia – į Velykas, eilinis laikas veda į neeilinį. Nėra vienodo meto, kai nieko nevyksta, – kiekviena diena turi savo nuotaiką ir spalvą.
2025-ieji mums palieka užduotį būti vilties žmonėmis. Turime nepamesti nuotaikos, kurią krikščionis gauna su Krikštu kaip dovaną ir pareigą visada spindėti viltimi. Mes esame Dangaus ambasadoriai. Mūsų tėvynė nėra žemėje. Savo pavyzdžiu turime parodyti, kad Dangaus karalystė yra ir kad meilė – ne metafora. Meilė gali būti pasiaukojanti ir besąlygiška. Tai parodo mums paliktas Jėzaus liudijimas, mokymas ir Dvasia.
Kuo ypatingas Kalėdų laukimas?
Vien laukdamas Kalėdų aš iš dalies dalyvauju šventėje. Krikščionys laukia antrojo Kristaus atėjimo – susitikimo su Kūrėju. Jeigu to laukiu ruošdamasis, budėdamas, vadinasi, jau šiandien galiu gyventi susitikimo jausmu. Liturgija kalba apie momentus „jau dabar“ ir „dar ne“. Jau dabar galiu patirti susitikimo jausmą, o ateityje išgyvensiu jo išsipildymą – kulminaciją.
Kai aplanko nežinia, turiu pasitikėti Dievu, nes Jis jau dabar yra su manimi. Jis man prieinamas kaip nuojauta, ilgesys, pajauta, kad yra kažkas daugiau negu mane supanti aplinka.
Pexels.com nuotrauka
Kai žmogus gyvena šia nuojauta, tas „daugiau“ pradeda realizuotis. Evangelijoje pagal Joną rašoma: „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Žmogaus žodis taip pat tampa kūnu. Pavyzdžiui, nusiteikimas „nieko gero nebus“ tampa kūnu, kad nieko gero nėra. Ir atvirkščiai – „viskas bus gerai“ tampa kūnu, kad viskas eina geryn. Jeigu žmogus pasiduoda kūrimo nuotykiui, jo tikrovė plečiasi ir patirtys intensyvėja.
Mano pasiūlymas – kurti gyvenimą pilnatvės kryptimi, nes kasdien turime vis mažiau dienų po saule negu vakar. Yra žmonių, kurie gyvena apimti įtampos, kad pasaulis baigiasi. Tačiau Viešpats nori perteikti visai kitokią nuotaiką, su kuria tiek ilgai statyti miestai, katedros, namai, verslai, valstybės, kurtos civilizacijos. Viešpaties planas duoti žmogui galią kurti pasaulį yra paslaptingas.
Ko reikėtų, kad pasaulyje tvyranti įtampa suminkštėtų ir išsisklaidytų?
Visada grįžti prie minties, kad pasaulis yra sukurtas Dievo ir galiausiai yra Dievo rankose. Paskutinis žodis nebus tartas tirono, tai bus Viešpaties meilės žodis. Iš čia kyla mintis, kad esu Dievo nepamirštas, todėl turiu vis iš naujo grįžti prie minties „Dieve, Tavyje visi gyvename, judame ir esame“ (plg. Apd 17, 28).
Mus, kaip ir Jėzų, ištiko kryžius – karas. Kristus negalėjo to pakeisti, bet parodė, kaip kryžiaus patirtis yra pereinama. Viena stipriausių kryžiaus pamokų yra ši: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Jėzaus ištarti žodžiai atskleidžia, kaip žmogus net mirties akivaizdoje turėtų elgtis – visiškai atsiduoti Dievui.
Įvykių eiga nėra mūsų valioje, tačiau širdies laikysena – mūsų rankose. Yra žmonių, kurie gyvena apimti tokios įtampos, kad jau yra pralaimėję karą šiam dar nesibaigus. Tokiai nuotaikai Viešpats nepritartų. Dievas atėjo uždegti ugnies mūsų širdyse ir norėtų, kad ji liepsnotų (plg. Lk 12, 49). Tikinčiam žmogui dabartinė aplinka yra vilties ugdymo aikštelė – treniruočių salė.
Kad ir koks aktualus klausimas būtų, jis negali mūsų supriešinti. Negalime atmesti žmogaus todėl, kad jis mano kitaip. Kai taip elgiamės, patiriame didžiulį nuostolį, nes mes esame daugiau nei nuomonės, supratimai ar įsivaizdavimai.Kaip galima paskatinti susipriešinusius žmones eiti į susikalbėjimą? Mes visi esame vieno Tėvo vaikai. Jėzus nori, kad vieni kitus priimtume kaip šeimos narius – brolius ir seseris. Iš savo krikščioniško pašaukimo turime misiją būti taikdariai. Taikdarys yra tas, kuris tiesia tiltus tarp žmonių, net jeigu jie dėl ko nors nesutaria. Kad ir koks aktualus klausimas būtų, jis negali mūsų supriešinti. Negalime atmesti žmogaus todėl, kad jis mano kitaip. Kai taip elgiamės, patiriame didžiulį nuostolį, nes mes esame daugiau nei nuomonės, supratimai ar įsivaizdavimai. Todėl krikščionio misija – rasti būdus, kaip sutarti nesutariant. Mes sutariame, kad nesutariame. Šiandieninėje situacijoje krikščionys turėtų atpažinti kontekstą, kur jie gali būti liudytojai, kaip galima pasiekti sutarimą net turint skirtingą nuomonę. Paversti kitokią nuomonę svertu nesikalbėti ar vienas kito nekęsti – didelė žmogaus neišmintis ir nuodėmė paminant artimo meilę. „Tegul visi bus viena!“ (Jn 17, 21)
Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje prieš šimtą metų buvo paskelbta popiežiaus Pijaus XI bulė „Lituanorum gente“. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Šiuo susipriešinimo momentu turėtume žvelgti vieni į kitus su gera valia, stengdamiesi pasiūlyti geriausią problemos sprendimo versiją. Aš turiu gerbti kitą žmogų už jo pasiūlymą, nors jo nuomonė nesutampa su mano matymu. Turiu gerbti tai, kad žmogus aktyviai dalyvauja visuomenėje, nes tai reiškia, kad jis myli savo kraštą ir nori gero.
Kitais žodžiais tariant, krikščionys mato visus kaip potencialiai geros valios žmones.
Visi žmonės yra Dievo Tėvo vaikai ir turi gerą valią. Jeigu nesutariame, gali būti, kad ne iki galo išsiaiškinome pozicijas, negalime įsijausti į kito žodžius arba iš tikrųjų mūsų požiūris kitoks, bet tai neturi lemti mūsų, kaip asmenų, susipriešinimo.
Tai yra Kalėdų žinia, sklindanti angelų lūpomis: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“ (Lk 2, 14). Gera valia reiškia norėjimą kitam nepakenkti, troškimą kitą padrąsinti, perduoti savo išmintį, matymą. Ramybė yra brangesnė ir daug svarbesnė dovana visuomenės sugyvenimui negu atskiros nuomonės ar pozicijos.
Dirbantys ar besimokantys žmonės Kalėdas sutinka skubėdami atsiskaityti, užbaigti darbus. Kokios nuotaikos baigiantis metams vyrauja Kauno arkivyskupijoje?
Kauno arkivyskupijos kurija, panašiai kaip ir visa visuomenė, stengiasi užbaigti darbus. Skubėjimas atsiranda, nes ne visada padarėme namų darbus. Atidėliojimą puikiai pažįstame visi. Tačiau, jeigu žmogus gyvenime turi aiškų disciplinos ritmą, jis išvengia skubėjimo.
Didelį įspūdį man padarė benediktino tėvo Žeraro atsakymas į klausimą, kada jis atostogauja: „Mes neatostogaujame, nes mes nepavargstame. Atostogauti turi tie, kurie pavargsta. Mūsų gyvenimo ritmas – darbas ir poilsis – taip sudėlioti, kad mes nepavargstame, todėl ir atostogauti nereikia.“
Šiuose žodžiuose yra daug išminties. Jeigu tu pervargsti, skubi, jauti įtampą, gali būti, kad tau tiesiog trūksta valios ir disciplinos.
Kaip Jūs asmeniškai išgyvenate adventą ir švenčiate Kalėdas?
Mano adventas ir Kalėdos yra susiję su lėkimu. Guodžiuosi Šventojo Rašto žodžiais: „Skubėkite ir bėkite per kalnus skelbti gerąją naujieną“ (plg. Iz 52, 7, Mk 16, 15). Šiuo metų laiku bendruomenės aktyviai kviečia vyskupą apsilankyti, pasišnekėti, suteikti palaiminimą. Kalėdų laukiu bėgimo per kalnus nuotaikos. Jau esu pripratęs, kad šitas laikas nebus kitoks, nes susitikimų gausa yra intensyviausia per visus metus.
Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Tačiau širdį nuteikiu ramybei. Mokausi gyventi ramybėje ir laukimu, skubant per kalnus skelbti gerąją naujieną. Džiaugiuosi ir daugybe gražių galimybių susitikti su žmonėmis neoficialioje aplinkoje ir ten, kur dvasininkas būna neįprastas svečias.
Jau kelerius metus Kalėdas švenčiame drauge su katedros kunigais, artimiausiais kurijos bendradarbiais ir kunigų mamomis. Paruošiame bendrą stalą katedros klebonijoje, susėdame bendrai šventei.
Kai buvau jaunas, Kalėdas švęsdavau šeimoje. Tėvai ir seserys labai vertino šią šventę. Eglutė, dovanos po ja, visi tradiciniai valgiai... Mano vaikystės Kalėdos buvo labai gražios. Mandarinų, kuriuos gaudavome dovanų, kvapas visada primena Kalėdas. Net vasarą.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
