Savicenzūros visuomenė

Mes tapome savicenzūros visuomene.

Tikiu, dalis skaitytojų kategoriškai nesutiks su šiuo teiginiu. Na ką tu, autoriau, kokia savicenzūra? Gyvename laisvoje, demokratinėje (kol kas) valstybėje, galime kiekvienas sakyti ir rašyti tai, ką norime, tai, ką galvojame.

Ar tikrai?

Šioje vietoje oponentas, tikiu, kiek susinepatogintų ir visgi paminėtų keletą aitrių temų, kuriomis viešai reikėtų kalbėti atsargiai. Apie kitas rases, pavyzdžiui. Apie kitas religijas, pageidautina. Seksualines orientacijas. Lytis ir jų galimybes. Emocinę sveikatą, savižudybes. Nepilnamečius. Viską, kas susiję su asmens duomenimis. Ir daug kitų temų.

Bet juk čia ne savicenzūra, čia tik atsargus, apgalvotas, korektiškas kalbėjimas, – nesutiktų.

Tebūnie. Klausimas pamąstymui: o iš pastarųjų viešai nuskambėjusių skandalų ar skandaliūkščių, kai koks nors žinomas asmuo viešumoje pasisakė nekorektiškai ir po to buvo smerkiamas ar net patyrė finansinių problemų (neteko darbo, reklamos sutarčių ir pan.), – kuris iš šių skandalų buvo atviras ir tiesioginis rasizmas, seksizmas, homofobija ar kitoks neapykantos kurstymas?

Suku link to, kad tarpstame ne šiaip užuomazgose, o jau visiškai susiklosčiusioje savicenzūros sistemoje: ten, kur bet koks viešas kalbėjimas, užeinantis už nepageidaujamos temos ribų, rizikingas. Rizikingas tiek, kad neretas, norintis kalbėti, susimąsto: o gal nereikia? Juk gali ne taip suprasti, ne taip pacituoti, o tada – tada bus problemų. Geriau patylėsiu. Tyla – gera byla.

Tai ir yra savicenzūra – suvokimas, kad tam tikromis temomis geriau nekalbėti. Ypač jei nori pasakyti naują, nuo anksčiau nesyk kartotų mantrų ir lozungų besiskiriančią mintį. Pavojinga. Išnirs susirūpinę komentatoriai (kurie, tikėtina, apsiribojo antrašte), iššoks kokia nors kieno nors teisių gynimo organizacija, o po to pagal visą programą – pareiškimas, policija, prokuratūra, teismai. Ir įrodinėk, kad nesi begemotas, jei turi jėgų.

Savicenzūros visuomenė visu grožiu.

Paradoksalu, kad dėl technologinių nūdienos ypatybių pagrindinė savicenzūros visuomenės raiškos erdvė yra socialiniai tinklai. Feisbukas, pavyzdžiui – tas pats, kurio vykdoma institucinė cenzūra (būtent – feisbuko cenzūra!) jau senokai kelia nepasitenkinimą: tai nepatogius įrašus ištrina, tai užblokuoja, tai Ukrainos nepalaiko.

Suvokiant komunikacinę feisbuko reikšmę keista, kad protestai dėl gresiančios cenzūros kilo tik dabar ir kovojant už informacines platformas, kurios daugeliui, tikiu, seniai nebeaktualios. Televizija ir radijas, pavyzdžiui.

Suvokiant komunikacinę feisbuko reikšmę keista, kad protestai dėl gresiančios cenzūros kilo tik dabar ir kovojant už informacines platformas, kurios daugeliui, tikiu, seniai nebeaktualios. Televizija ir radijas, pavyzdžiui.

Turi savicenzūros visuomenė ir veikėjus, kuriems nusispjauti. Vieniems nusispjauti, nes dėl neturimų visuomeninių siekių gali sau leisti kalbėti ką nori. Na išties – jei esi nuošalioje vietovėje gyvenantis pilietis, kurio pajamos – nedarbo pašalpa – pakankamos maistui – alui ir batonui – gali sau leisti sakyti visą tiesą, ką galvoji: apie plokščią žemę, masonų sąmokslą, Sorošą, žydus, gėjus ir kt.

Kitiems nusispjauti, nes jų politinis įvaizdis yra būti savicenzūros visuomenės priešininkais. Priešnuodžiais, antidotais. Daug kam, tikiu, atpažįstamo politinio veikėjo stilius – kalbėti viską, kas papuola ant liežuvio. Nežiūrėti į jokį politkorektiškumą, neturėti jokios savicenzūros. Nebijoti pasmerkimo, atšaukimo ir teistumų. Nes visi jie – savicenzūros visuomenės dėsniai, o tu esi už jos ribų.

Ir tas užribis, deja, auga ir stiprėja. Užribis, kuris iš principo netoleruoja jokio korektiškumo. Užribis, kuriame chamizmas yra visuotinai suprantama kalba. Užribis stiprėja tiek, kad sugeba pralįsti ir į parlamentą, ir į valdančiąją koaliciją.

O savicenzūros visuomenė, deja, priversta skaldytis tarpusavyje. Ieškoti raganų netaikliuose pasisakymuose. Gąsdinti atšaukimais, ignoravimais, boikotu. Savicenzūros visuomenė pasmerkta pralaimėjimui – mes pasmerkti pralaimėjimui.

Gerai, kad dar pasitaiko išorinių dirgiklių, gebančių savicenzūros visuomenę sukviesti į bendras akcijas, prie laisvės laužų. Blogai, kad akcijos baigiasi, laužai užgęsta, o absurdiška, nepamatuota, priešų tarp draugų ieškanti (ir randanti) savicenzūra tęsiasi.

Skaldyk ir valdyk – sakoma. O dar lengviau valdyti tuos, kurie patys susiskaldo besiginčydami dėl neesminių dalykų ir ieškodami netikrų baubų savyje.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama