Naujienų, tiriamoji žurnalistika • 2025.12.31 10:18

Lingvistė V. Valiukienė: Prancūzijos praeitis – tai viso pasaulio istorijos dalis

Bernardinai.lt
Bernardinai.lt

Turinį įkėlė

Lingvistė V. Valiukienė: Prancūzijos praeitis – tai viso pasaulio istorijos dalis
Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ V. Valiukienė pasakoja apie Prancūzijos imperijas, kultūrą, kalbą ir kaip šiandien imperijų laikotarpį mena prancūzai. youtube.com video
Kalbant apie Prancūzijos imperiją, ką mums svarbiausia žinoti? Iš karto noriu pataisyti. Mums svarbu žinoti ne apie vieną, o apie keturias imperijas. Kai išgirstu sąvoką „Prancūzijos imperija“, pirmiausia pagalvoju apie Frankų imperiją. Frankų imperija buvo labai didelė įvairių genčių federacija. Antroji imperija, kurią mes geriau žinome, yra Napoleono Bonaparto imperija. Jos pradžia laikomi 1804 metai, kai buvo sukurtas Napoleono kodeksas, o pabaiga – 1815-ieji. Trečioji – Napoleono III – imperija buvo nuo 1852 iki 1870 metų. Ketvirtoji imperija labiau egzistuoja kaip konceptas – Prancūzijos kolonijinė imperija, suvokiama plačiąja prasme. Tai nebūtinai vien teritorinis apibrėžimas, tai platesnis Prancūzijos imperijos kaip kolonijinės galios supratimas. Napoleonas III Napoleonas III. Wikipedia.org nuotrauka Visos šios imperijos turėjo bendrų bruožų, tačiau ar skyrėsi jų politika? Kas yra imperija? Tai labai didelė valstybė, valdoma imperatoriaus ar monarcho, sudaryta iš daugybės valstybių ar teritorijų. Jos paprastai yra griežtai administruojamos, siekiant palaikyti valdžią ir tvarką, vykdoma centralizuota politika, leidžiami griežti įstatymai. Tai yra bendras imperijų bruožas, tačiau kiekvienu atveju jos buvo skirtingos. Frankų imperija vystėsi vienaip, Napoleono I imperija – kitaip. Pastaroji pasižymėjo ekspansine politika, o Napoleono I dėmesys buvo labiau nukreiptas į Antilus, tai yra Karibų jūros salyną. Taip pat buvo vykdoma kolonijinė politika Šiaurės Amerikoje. Napoleono III politika jau buvo kiek kitokia – labiau susijusi su industrializacija. Tuo metu jau ne vien ieškota pigios darbo jėgos ar vergovės – šis požiūris pamažu keitėsi. Siekta hegemoniją plėsti per pramonę ir komercinę naudą. Vergovės elementas silpnėjo, viskas buvo grindžiama industrializacija ir ekonominiu išnaudojimu. Napoleonas III siekė smarkiai modernizuoti Prancūziją, todėl ieškojo pigesnės darbo jėgos ir taip formavo savo politiką. Prancūzijos imperijos turėjo daug kolonijų. Kaip skirtingos visuomenės buvo integruojamos į imperiją? Kiek buvo toleruojamas jų savitumas, o kiek diegiama Prancūzijos kultūra? Vienas pagrindinių visų imperijų bruožų yra daugiatautiškumas. Imperijas sudaro daugybė skirtingų tautų, tai reiškia skirtingas kalbas, kultūras ir net religijas. Tokias visuomenes suvaldyti nėra paprasta. Prancūzai, perimdami teritorijas, įtraukdami jas į savo valdžią, naudojo ir jėgą, ir švelnesnes priemones. Buvo ir karinių kampanijų, ir ginkluotos prievartos, pralieta ir kraujo, bet kartu taikyta ir vadinamoji aliejaus dėmės taktika. Šiuo atveju prancūzai pamažu integruodavosi į konkrečios šalies gyvenimą. Jie steigė administracinius vienetus, dažnai be atviro smurto ir lėtai tarsi aliejaus dėmė įsiliedavo į visuomenę. Teritorijos buvo užimamos pasitelkiant kalbą ir kultūrą – prancūzų kalba tapdavo administracinė. Norint prekiauti, plėtoti ryšius ar dalyvauti viešajame gyvenime, reikėjo administracijos sutikimo, leidimo, o tam buvo būtina mokėti prancūzų kalbą. prancūzija Freepik.com nuotrauka Buvo steigiamos mokyklos, mokymo centrai, ir dalyvauti ekonominiuose ar socialiniuose procesuose be prancūzų kalbos buvo neįmanoma. Prancūzai puikiai suprato, jog kalba yra labai svarbus veiksnys, todėl dėjo dideles pastangas, kad jų kalba įsitvirtintų mokyklose ir universitetuose – kaip pagrindinė ar bent jau kaip pagrindinė užsienio kalba. Dėl to iki šiol daugelyje Afrikos šalių prancūzų kalba yra oficiali. Ši kalba ne tik atliko bendravimo priemonės funkciją. Ji buvo susijusi su literatūra, menu, kultūra apskritai, tačiau pirmiausia – su švietimu. Į kolonijas vykdavo mokytojai iš Prancūzijos, o kartu su jais – visa administracija. Taip formuodavosi ir integruodavosi į vietos visuomenę savotiškos prancūzų salelės. Vėliau prancūzų kalba, tarsi ta pati aliejaus dėmė, pamažu plisdavo į kitas kultūros ir gyvenimo sritis, kol galiausiai įsitvirtindavo visoje kolonijoje. Napoleonas Bonapartas – vienas ryškiausių Prancūzijos imperijos simbolių. Kuo ši asmenybė išsiskiria ir kodėl ji tokia svarbi Prancūzijos imperijai? Napoleonas Bonapartas svarbus ne tik Prancūzijos istorijai, bet tikriausiai ir visam pasauliui. Sunku rasti pasaulio kampelį, kuriame jis nebūtų palikęs pėdsako. Vienur jis laikomas išvaduotoju, kitur – uzurpatoriumi, dar kitur vertinamas nei teigiamai, nei neigiamai. Lietuvoje Napoleonas suvokiamas kaip karžygys. Kalbant apie Prancūzijos ir Lietuvos santykius, daugelis pasakytų, kad Napoleono laikotarpis, ypač 1812 metai, Lietuvai buvo reikšmingas, nors jis čia nieko daug nepadarė. Tačiau pats prancūziškas buvimas Lietuvai turėjo didelę simbolinę reikšmę. Kas nemylėtų imperatoriaus iš šalies, kurios šūkis – „Laisvė, lygybė, brolybė“? Pirmasis šio šūkio žodis – laisvė. Visiems patinka laisvė, jos idėja. Napoleonas dažnai siejamas su laisve. Jis buvo pažadėjęs padėti išsilaisvinti iš carinės Rusijos gniaužtų. Nors tai nepavyko, jo įvaizdis nesumenko. Napoleonas Lietuvoje vis tiek matomas kaip laisvės vertybių skelbėjas. Napoleonas Bonapartas Napoleonas Bonapartas. Wikipedia.org nuotrauka Tačiau esama valstybių, kuriose Napoleonas vertinamas neigiamai – kaip užkariautojas, atėjęs ne dėl laisvės. Pavyzdžiui, Ispanijoje paklausę žmonių, ką jie mano apie Napoleoną, dažnai atsakymo nesulauksite. Ispanai jį mato kaip uzurpatorių ir priespaudos simbolį. Taigi kiekvienoje šalyje Napoleonas suvokiamas skirtingai. Prancūzai jį vertina labai teigiamai. Šalyje minimas jo gimtadienis, vardadienis. Čia laikomasi gana keistų įstatymų, pavyzdžiui, draudimo naminiams gyvūnams suteikti Napoleono vardą, kad jokiu būdu nebūtų sumenkintas jo įvaizdis. Prancūzams Napoleonas yra jų vadas, vertybių nešėjas, labai svarbi istorinė asmenybė. Kaip prancūzai šiandien žvelgia į savo imperinį laikotarpį? Manau, jaunimas labiau linkęs matyti neigiamus imperijos laikotarpio aspektus. O vyresnės kartos atstovai dažnai vis dar įsivaizduoja Prancūziją kaip pasaulio centrą. Šia kalba yra net terminas nombrilisme – „bambos sindromas“, kai save laikai pasaulio centru. Prancūzija, be abejo, yra svarbi valstybė, ir šis savęs suvokimas turi gilias istorines šaknis. Prancūzijos istorija nėra vien šios šalies – tai viso pasaulio istorijos dalis. Sunku rasti valstybę, kuriai Prancūzija nebūtų dariusi politinės, kultūrinės ar diplomatinės įtakos.
Medijų rėmimo fondo logotipas Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai