A. Juozaitis apie savo knygą: „Man svarbiausios temos, kas yra Sąjūdis ir kokie buvo lūžio momentai“

Apie tai, kas sudėta šiame leidinyje, dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja jos autorius, vienas Sąjūdžio steigėjų, filosofas, rašytojas ARVYDAS JUOZAITIS.

Rašote, kad daugybė lietuvių žino, kas buvo, kam buvo ir kodėl buvo Sąjūdis. O kas jums buvo, yra ir bus Sąjūdis?

Tai veržlumas, energija ir, be abejo, jaunystė. Sąjūdis visų pirma yra energijos proveržis. Kodėl rašiau šią knygą? Pirmiausia galvojau apie jaunimą, kuris dabar yra kiek pasiklydęs, gyvena internetinėje erdvėje ir menkai žino, kas yra tikra energija, tikras džiaugsmas.

Sąjūdis – tos energijos protingas panaudojimas. Jeigu nebūtume protingai panaudoję jaunimo energijos, senimas nebūtų pabudęs. Dabar šį reiškinį vadiname Sąjūdžiu.

Nespėjau perskaityti jūsų ką tik išleistos knygos. Išsamiau peržiūrėjau pristatymą, kitas publikacijas, kuriose aprašoma knyga. Labai atvirai sakote, kad Lietuvos mokslų akademija buvo vieta, kurioje galėjo gimti Sąjūdis. Kodėl?

Tarybinėje imperijoje buvo vienintelė vieta, kurioje galiojo kvazidemokratinė tvarka. Tai buvo vienintelė vieta, turėjusi prezidentą. Tad turėjome akademiją, turėjome ir prezidentą.

Antra, tokiose struktūrose akademikai balsuodavo slapta, ir net Komunistų partijos bauginami jie galėjo balsuoti slapta. Taip nebuvo išrinktas, pavyzdžiui, ideologinis vadas ir „Tiesos“ redaktorius Genrikas Zimanas, nors turėjo partijos paramą. Susirinkti galėjome tik akademijoje, nors saugumas (KGB) norėjo uždrausti šį susirinkimą. Tuometis akademijos prezidentas Juras Požela diplomatiškai suveikė, ir susirinkimas įvyko.

Šioje knygoje kalbate apie šimtus, o gal ir tūkstančius žmonių. Kalbate ir apie visą tautą, bet ypač šiltai – apie vieną Sąjūdį apsaugojusį žmogų. Gal galite mūsų klausytojams ir skaitytojams pasakyti, apie kokį žmogų kalbate ir rašote?

Žinoma, tai Justinas Marcinkevičius. Jo sutikimas dalyvauti Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo lūžio momentas. Marcinkevičiaus sutikimas lėmė, kad vėliau visi akademikai jau drąsiai stojo į iniciatyvinę grupę. Jo absoliutaus autoriteto tautoje reikšmė iki šiol lieka neatskleista.

Kalbate apie dar vieną žmogų, kuris turėjo itin didelę reikšmę paties Sąjūdžio gimimui. Pristatykite ir jį.

Ambasadoriaus Petro Vaitiekūno vaidmuo išskirtinis, ypač dauginant spaudą. Jis pats nekūrė, nerašė, bet daugino įvairią medžiagą kaip spaustuvininkas. O visos spaustuvės tada buvo nelegalios. Jis Fizikos institute užmezgė ryšius su oficialiomis spaustuvėmis. Paskui surado jaunų verslininkų, kurie pradėjo dideliais tiražais dauginti „Sąjūdžio žinias“. Ilgainiui padėjo tai daryti baltarusiams, ukrainiečiams ir net rusams.

Žodžiu, Lietuva visada buvo knygnešių kraštas, o čia dar padėjome vaduotis ir kitoms tautoms.

Per knygos pristatymą Lietuvos mokslo akademijos salėje kalbėjote apie knygas, vienaip ar kitaip susijusias su Sąjūdžio istorija. Tačiau paminėjote vieną, kurios pavadinimas beveik toks pat kaip jūsiškės. Jūsų knyga – „Tikra Sąjūdžio istorija“, tačiau žinome dar vieną, kuri vadinasi „Tikroji Sąjūdžio istorija“.

Tai Algimanto Čekuolio knyga. Tikra istorija yra kaip tikras gyvenimas. Liudiji tai, ką žinai, ir tai yra tikra. Todėl ir pavadinimas toks. To nerasime Čekuolio knygoje.

Knygos pristatyme dalyvavęs ambasadorius Justas Vincas Paleckis sakė, kad jūsų leidinyje labai daug autentikos ir naujai nušviečiami stereotipai.

Tikrumas ir yra autentika. Tai sinonimai. O kaip nušviečiu stereotipus? Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Rodos, labai daug žinome apie garsųjį mitingą Vingio parke. Sąjūdis buvo parašęs pareiškimą ir prašymą dėl Gedimino aikštės, kad kviesime visus žmones tą dieną ramiai vaikščioti miesto gatvėmis su vėliavomis. O viskas susiklostė taip, kad prie to didžiojo mitingo didžia dalimi prisidėjo ir tuometiniai komunistai.

Tekstas padalintas į 15 skyrių-vigilijų. Kodėl?

Ši mano knyga – jau penktoji. Čia sekiau vieną rašytoją, kuriam, kaip ir man, norėjosi rašyti apie tai, kas rūpi, skauda, t. y. budėti. Apie Sąjūdį nerašau chronologiškai. Man svarbiausios temos, kas yra Sąjūdis ir kokie buvo lūžio momentai. 

Tai pirmoji tikra Sąjūdžio istorijos knyga. Suprantu, bus ir antra, ir trečia. Kokią planuojate rašyti tikrą Sąjūdžio istoriją?

Rašymas yra tarsi gyvenimo srautas. Rašysiu, kiek pajėgsiu. Kai kas sako, kad čia mano gulbės giesmė. Kalbu ne užgaudamas, o ieškodamas gyvybės šaltinio. Laukia didžiulis ir labai atsakingas darbas. O parašyti reikėtų gana daug.

Ko palinkėtumėte skaitytojui, imančiam į rankas pirmąją tikros Sąjūdžio istorijos knygą?

Geranoriškumo. Pirmiausia siūlau perskaityti. Visiems, kurie kirviu užsimoja prieš knygą arba keiksnoja, sako, kad čia nauja Juozaičio plyta, atsakau: „Taip, čia plyta, filosofinis akmuo.“ Atsiverskite ir perskaitykite penkis puslapius. Jeigu jau norite juos suplėšyti, tuomet kaltinkite save.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama