G. Česnakas: švenčių metu Rusija nežada mažinti spaudimo Ukrainai
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Sekmadienį Majamyje derybų susitiko JAV ir Rusijos atstovai. Europos Sąjungos (ES) lyderiai pasiekė susitarimą suteikti Ukrainai 90 mlrd. eurų paskolą biudžeto spragoms užkaišyti.
Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas viešai paragino Rusiją apsvarstyti Kalėdų paliaubas Ukrainoje, akcentuodamas humanitarinį aspektą.
Svarbiausius praėjusios savaitės užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, buvęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius dr. GIEDRIUS ČESNAKAS.
Ukrainos prezidentas pareiškė, kad JAV pasiūlė surengti Ukrainos ir Rusijos komandų derybas, pareigūnams susirinkus Majamyje dar vieno derybų rato siekiant užbaigti karą. Tačiau Kremlius tai iš karto paneigė. Kiek anksčiau Vladimiras Putinas pareiškė esantis pasirengęs kalbėtis su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu. Ką tai galėtų reikšti? Kaip reikėtų vertinti tokį Rusijos vadovo užmojį?
Putinas visą laiką siekia palaikyti ryšius su europiečiais, nes tai jam yra tam tikra galimybė ištransliuoti savo pozicijas. Tačiau Europa laikosi nuostatos, kad su Putinu kaip karo nusikaltėliu kalbėti nereikėtų. Dėl to Europa perdavė iniciatyvą JAV.
Akivaizdu, dabar Europa ėmė suvokti, kad tiesiogiai nesikalbėdama su Rusija negali perduoti savo pozicijų ir dėl to yra pašalinama iš derybų procesų. Macronas vienas pirmųjų paskelbė esantis pasirengęs kalbėtis su Putinu. Tai bandymas grąžinti Europą kaip savarankišką subjektą į šias derybas, kad ji galėtų ištransliuoti ne tik Prancūzijos, bet ir suderintas Europos valstybių pozicijas tiesiogiai, ne per JAV.
Paradoksalu, kad Putinas dar šią savaitę europiečius išvadino paršeliais, kurie nenori taikos.
Todėl Putino vaidmuo čia nėra lemiamas. Jis, žinoma, yra gana atviras dialogui, nes tikisi ištransliuoti savo pozicijas, tačiau tai labiau pačių europiečių atliepimas į jų norą kalbėtis. Paradoksalu, kad Putinas dar šią savaitę europiečius išvadino paršeliais, kurie nenori taikos. Tai aiškiai rodo, kad jis savo retoriką pritaiko pagal auditoriją.
Vis dėlto, jei europiečiai nori labiau atstovauti savo interesams ir neveikti vien per Jungtines Amerikos Valstijas, galimybių kalbėtis – net ir pernelyg daug iš to nesitikint – išlaikymas yra vertingas. Priešingu atveju visos iniciatyvos atsiduria JAV rankose. Kai paskelbiami tam tikri dokumentai, pavyzdžiui, JAV taikos planas, europiečiai staiga pamato, kad nesikalbėdami jie gali pralaimėti daugiau, nei išlaikydami bent minimalius santykius su Rusija.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atvyko į Eliziejaus rūmus Paryžiuje, ten jį pasitiko Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Paryžius, Prancūzija, 2025 m. gruodžio 1 d. EPA-ELTA nuotrauka
Europos Sąjungos lyderiai pasiekė susitarimą suteikti Ukrainai 90 mlrd. eurų paskolą biudžeto spragoms užkaišyti, tačiau nesugebėjo susitarti dėl įšaldyto Rusijos turto panaudojimo šioms lėšoms gauti. Kaip vertinate šį susitarimą?
Pats susitarimas Ukrainai yra labai svarbus. Karo metu šalis susiduria su milžiniškais finansiniais iššūkiais, ir akivaizdu, kad Ukraina pati ekonomiškai nėra pajėgi juos atlaikyti. Todėl finansinė pagalba yra būtina, kad būtų tęsiama gynyba ir išlaikoma funkcionuojanti valstybė.
Kalbant apie sprendimą neperduoti įšaldytų Rusijos lėšų, asmeniškai nieko kito ir nesitikėjau, nes tai yra labiau politinis nei teisinis sprendimas. Europos valstybių bankuose laikomos įvairių pasaulio valstybių lėšos ir kitas turtas. Jeigu dabar būtų priimtas sprendimas nusavinti Rusijos lėšas ir perduoti jas Ukrainai, labai tikėtina, kad kitos valstybės, turinčios savo lėšų Europos bankuose, nuspręstų jas atsiimti. Tai galėtų sukelti neigiamas ekonomines pasekmes, o Europos bankų sektorius tikrai nukentėtų.
Todėl, kalbant apie Rusijos turto perėmimą ir jo perdavimą, būtina vertinti platesnį globalų kontekstą. Jeigu būtų tiesiogiai užpultos Europos valstybės, kuriose laikomas šis turtas, jos neabejotinai jį perimtų. Tačiau šiuo metu Rusijos turtas, laikomas Europos bankuose – daugiau nei 200 milijardų eurų, – išlieka derybų dėl taikos proceso dalis. Tai leidžia daryti papildomą spaudimą Rusijai.
Jeigu šis turtas būtų iš karto perimtas, spaudimo ir derybinių svertų sumažėtų. Todėl šį klausimą reikia vertinti platesniame kontekste – jis nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Siekiama ne tik išlaikyti galimybę daryti spaudimą derybų metu, bet ir apsaugoti Europos bankų sektoriaus stabilumą. Kitos valstybės, matydamos tokio precedento grėsmę, galėtų bijoti laikyti savo turtą Europoje ir pradėtų jį iš anksto išsigryninti ar visai nebeinvestuoti. Tai jau būtų ne tik politinis, bet ir rimtas ekonominis iššūkis.
Europos Centrinis Bankas. EPA-ELTA nuotrauka
Europos lyderiai teigia, kad Ukrainai turi būti užtikrintos saugumo garantijos prieš bet kokias diskusijas dėl teritorijų perleidimo Maskvai. Kokių saugumo garantijų reikia Ukrainai?
Saugumo garantijos, kurios dažnai apibūdinamos kaip artimos penktajam NATO straipsniui, yra gana plačiai interpretuojama sąvoka. Darau prielaidą – jeigu Ukraina, pasiekusi tam tikrą susitarimą, būtų dar kartą užpulta, Jungtinės Amerikos Valstijos nesiųstų savo pajėgų ir tiesiogiai neįsitrauktų į karą.
Tikėtina, kad žadamos saugumo garantijos apimtų finansinę ir ekonominę pagalbą, ginklų tiekimą ar pardavimą ir tam tikrą dalijimąsi žvalgybine informacija. Pažvelgus į patį NATO penktąjį straipsnį, jame nėra aiškiai pasakyta, kad valstybės privalo atsakyti būtent ginklu. Jis numato galimą ginkluotą atsaką, tačiau esmė yra ta, kad užpuolus vieną valstybę tai laikoma viso Aljanso užpuolimu, o kiekviena šalis individualiai ar kolektyviai reaguoja taip, kaip mano esant tinkama, įskaitant ir karines priemones.
Kalbant apie garantijas iš Europos valstybių pusės, čia atsiranda vadinamoji norinčiųjų koalicija, kuri galėtų prisidėti karine prasme, pavyzdžiui, oro gynybos srityje. Tačiau europiečiai turi labai aiškiai atsakyti į klausimus, kuriuos jiems kelia ukrainiečiai. Pavyzdžiui, ar paleidus raketas į Ukrainą europiečių naikintuvai, net jei būtų dislokuoti ne Ukrainos teritorijoje, tas raketas numušinėtų? Ar, Ukrainos oro erdvėje pasirodžius Rusijos naikintuvams, europiečių oro pajėgos juos numušinėtų?
Tokie konkretūs atsakymai ukrainiečiams yra būtini, tačiau nesu tikras, ar europiečiai šiuo metu gali aiškiai taip įsipareigoti, nes tai reikštų didelio masto karą tarp Europos ir Rusijos, jei Ukraina būtų pakartotinai užpulta.
Jeigu patys europiečiai svarsto galimybę ateityje ukrainiečių pajėgoms prisidėti prie Europos saugumo, kyla klausimas, kiek rimtai mes kalbame apie saugumo užtikrinimą pačiai Ukrainai.
Be to, apie saugumo garantijas kalbėti yra šiek tiek paradoksalu. Prieš kelias savaites Lietuvoje vykusiose saugumo konferencijose Europos Sąjungos gynybos ir kosmoso komisaras Andrius Kubilius minėjo, kad Lietuvai būtų labai naudinga, jeigu po karo ukrainiečiai galėtų atsiųsti savo karinius vienetus – batalioną ar panašiai – saugumui užtikrinti. Jeigu patys europiečiai svarsto galimybę ateityje ukrainiečių pajėgoms prisidėti prie Europos saugumo, kyla klausimas, kiek rimtai mes kalbame apie saugumo užtikrinimą pačiai Ukrainai.
Akivaizdu, kad norinčiųjų prisidėti yra, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip bus sutartos įsitraukimo taisyklės ir kaip konkrečiai bus apibrėžta, ką kiekviena valstybė ar norinčiųjų koalicija įsipareigoja daryti galimo pakartotinio Rusijos užpuolimo prieš Ukrainą atveju. Galimų variantų yra labai daug – nuo ribotos paramos iki stiprios paramos modelio, panašaus į Izraelio atvejį, kai ne tik tiekiama ginkluotė, dalijamasi technologijomis ir teikiama finansinė parama, bet ir realiai dalyvaujama gynyboje, pavyzdžiui, kartu su Jungtinės Karalystės ar kitų valstybių oro pajėgomis numušinėjant raketas.
Tikėtina, kad ukrainiečiai norėtų būtent tokio modelio. Tačiau jiems taip pat nėra naudinga iš anksto atsisakyti narystės NATO, nes tai yra svarbus derybinis svertas. Nė viena pusė nenori pradėti derybų nuo maksimalių nuolaidų, nes supranta, kad oponentas reikalaus dar daugiau. Todėl Ukraina iki paskutinės minutės sieks išlaikyti NATO narystės galimybę, nors puikiai suvokia, kad reali šios narystės perspektyva šiuo metu yra labai menka.
JAV prezidento Donaldo Trumpo, Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir Europos lyderių susitikimas. Vašingtonas, JAV, rugpjūčio 18 d. EPA-ELTA nuotrauka
Volodymyras Zelenskis susitiko su Lenkijos prezidentu Karoliu Nawrockiu. Kaip vertinate dabartinius Lenkijos ir Ukrainos santykius karo kontekste?
Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą iš esmės sukūrė pagrindą Lenkijos ir Ukrainos strateginiam kariniam bendradarbiavimui. Vizito metu buvo ištarta labai taikli frazė: jeigu Ukraina būtų okupuota ar žlugtų, Rusijos pajėgos atsidurtų prie Lenkijos sienos. Tai reiškia, kad abi valstybės turi aiškų strateginį interesą glaudžiai bendradarbiauti, ypač gynybos ir karinės politikos srityse.
Tai buvo patvirtinta ir praktiškai – ukrainiečiai pareiškė esantys pasirengę bendradarbiauti su Lenkija, pavyzdžiui, dronų srityje. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje egzistuoja nemažai elementų, kurie skiria Lenkijos ir Ukrainos interesus.
Pavyzdžiui, Lenkijos prezidentas yra išsakęs poziciją, kad Ukraina šiuo metu negali tapti NATO nare. Tai iš dalies atspindi Donaldo Trumpo liniją, kurios Lenkijos prezidentas dažnai linkęs laikytis. Taip pat išlieka istoriniai klausimai dėl lenkų žudynių Ukrainoje Antrojo pasaulinio karo metu. Lenkijos prezidentas, pats būdamas istorikas, šiam klausimui skyrė daug dėmesio rinkimų kampanijos metu ir dabar reikalauja pradėti ekshumacijas, palaikų identifikavimą bei grąžinimą.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis. Varšuva, Lenkija, 2025 m. gruodžio 19 d. EPA-ELTA nuotrauka
Dar vienas sudėtingas aspektas yra Ukrainos narystė Europos Sąjungoje. Čia vėl matome interesų išsiskyrimą, nes Lenkijos ir Ukrainos ekonomikos yra gana panašios, ypač žemės ūkio srityje. Didelė dalis Europos Sąjungos fondų, kuriais šiuo metu naudojasi Lenkija, galėtų būti nukreipta Ukrainai. Todėl kyla klausimas, kaip lenkai derėtųsi siekdami neprarasti reikšmingos finansinės paramos.
Jeigu Ukraina taptų Europos Sąjungos nare, prioritetinė parama būtų nukreipta būtent jai, o ne Lenkijai. Tai reikštų, kad valstybės, kurios dabar gauna didelę struktūrinių ir žemės ūkio fondų dalį, turėtų susitaikyti su išmokų mažėjimu ir jų perskirstymu Ukrainai. Taigi šie santykiai tikrai nėra paprasti, tačiau bendra grėsmė – Rusija – gynybos, politinio ir diplomatinio bendradarbiavimo srityse šias dvi valstybes artina.
Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas viešai paragino Rusiją apsvarstyti Kalėdų paliaubas Ukrainoje, akcentuodamas humanitarinį aspektą. Kaip manote, ar realu, kad šventiniu laikotarpiu Rusija sustabdys kovas ir išgirs kanclerio kvietimą?
Kadangi kancleris atstovauja krikščionių demokratų politinei linijai, jam reikia teikti pasiūlymus stabdyti agresiją ar karinius veiksmus būtent krikščioniškų švenčių laikotarpiu. Tačiau akivaizdu, kad Rusija jau pareiškė to nedarysianti, teigdama, jog Ukraina galėtų tuo pasinaudoti savo pajėgų pergrupavimui. Kita vertus, rusai patys elgtųsi lygiai taip pat.
Rusija nėra nusiteikusi mažinti spaudimą Ukrainai, nes supranta, kad bet koks spaudimo mažinimas galėtų būti interpretuojamas kaip silpnumas ar didesnis noras derėtis. Tai galėtų paveikti derybų procesą, nors abejoju, ar jis artimiausiu metu gali būti sėkmingas. Rusija turi daug platesnius tikslus – ne tik teritorijų užėmimą, bet ir Ukrainos, kaip valstybės, sužlugdymą.
Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas (dešinėje) paragino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną paskelbti paliaubas Ukrainoje per Kalėdas. Berlynas, Vokietija, gruodžio 15 d. EPA-ELTA nuotrauka
Kol kas Rusija nerodo nuoširdaus noro derėtis. Ji dažnai teigia, kad reikia kalbėti apie taiką, o ne apie paliaubas, nors istoriškai taika dažniausiai prasideda būtent nuo paliaubų. Vis dėlto Rusija nėra pasirengusi žengti šio žingsnio, nes siekia išlaikyti diplomatinį spaudimą, toliau sekinti Ukrainą, o Putino režimas iš esmės remiasi karo tęsimu kaip savo politikos pagrindu.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Inga Bartulevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
