Kančia arba laukimas: adventas Vėžio centre

Mintį apie adventą Vėžio centre brandinau visą savaitę. Noriu jos vaisiais pasidalinti ir su dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojais, tarp kurių neabejotinai yra medikų, o pacientai ar jų artimieji tikrai esame kiekvienas. Atėjus į šią ligoninę pirmiausia kyla noras klausytis, o tik tada kalbėti, bet pakviestas į misiją kalbėti apie Dievo laukimą turi rasti žodį, padedantį prabilti, užkalbinti. Radau raktinį žodį, kuris yra medikų kasdienybė ir priežastis, dėl kurios jie čia dirba, – pacientas. Žodis „pacientas“ yra kilęs nuo lotyniškojo patiens – pažodžiui – „kenčiantysis“. Pažvelkime giliau svarstydami apie ryšius tarp šių ir panašių žodžių. Giminingas žodis, kylantis iš pati – „kentėti“ – yra ne tik „pacientas“, bet ir „pasyvus“. „Pasyvus“ reiškia „veikiamas iš šono“. Šiame žodyje yra reikšmė to, kas būdinga kentėjimui, priešingai – žodis „aktyvus“ yra būdingas veiksmui. Noriu kalbėti apie pasyvumą ir jo prasmių lauką.

Kančia, aistra ir pasyvumas

Kas bendra tarp aistros ir kančios? Apie tai privertė susimąstyti faktas, kad Kristaus kančia kitomis kalbomis yra passion, passio. Lotynų kalbos žodis passio reiškia „aistra“. Kodėl žodžiui „kančia“ tinka žodis „aistra“? Nes aistra ir kančia yra tai, kas mano viduje vyksta ne mano iniciatyva, ne pats tai sukeliu. Kančios ir aistros atvejais žmogus būna pasyvus abiejų atžvilgiu. Aistros gali būti geros ir blogos, bet jos kyla ne dėl žmogaus iniciatyvos. Taip pat yra ir su kančia. Lotyniškai ir daugelyje kitų kalbų žodžiai „kančia“, „aistra“, „pasyvus“ yra tos pačios šaknies, vadinasi, jų prasmės yra giminingos. Kančia todėl ir yra kančia, kad tai – pasyvumas. Skausmą galima bandyti numalšinti, bet kai nebegalime jo numalšinti, tada prasideda kančia. Ne vien skausmas, bet ir bejėgystė arba pasyvumas yra kančios apibrėžimas. Blogasis pasyvumas, kuris reiškia kančią, yra bejėgystė. Cathopic.com nuotrauka

Gerasis pasyvumas

Yra ir gerasis pasyvumas – jis vadinasi laukimu. Žydų kilmės filosofė Simone Weil man padarė labai didelę įtaką vienu trumpu savo tekstu knygoje „Dievo laukimas“. Ji sako, kad svarbiausi mūsų gyvenimo dalykai yra tie, kurių mes laukiame. Tai reiškia, kad gyvenime vertingiausia ne tai, ką aktyviai padarome, pasiimame, bet tai, ką priimame, – įkvėpimas, meilė, gyvenimas. Jų atžvilgiu esame pasyvūs. Pasyvūs – vadinasi, priimantys. Galbūt pirmą kartą tada susimąsčiau, kad pasyvumas gali būti pozityvus. Pavyzdžiui, menininko įkvėpimas – kodėl jis taip vadinasi? Arba kodėl menininkas visada yra tarsi bejėgis? Nes nežino, kada dar įkvėpimas jį aplankys. To, kas yra didingiausia jo, kaip menininko, gyvenime, jis pats savo jėgomis negali prišaukti – jis tuo atžvilgiu pasyvus. Taip pat yra su dovanomis – jeigu išsiprašai dovaną, tai ji jau nėra tikra dovana. Taip yra su gyvenimu – jis mums nutiko pirmiau, nei mes jo paprašėme. Kai galvojame apie gerus dalykus, suprantame, kad reikia išmokti būti pasyviems, nes priešingu atveju nesugebėsime priimti to, kas yra didingiausia. Kad ir koks žmogus būtų aktyvus, jo gyvenime yra pasyvumo. Tas pasyvumas yra pats vertingiausias.

Adventas – gerojo pasyvumo metas

Dabar yra gerojo pasyvumo – laukimo – laikas. Adventas – trumpas laikas iki šv. Kalėdų, kuris lotyniškai reiškia laukimą. Jis skirtas pamąstyti apie tai, ko laukiu, – tai reiškia patirti savyje stoką, ieškoti to, ko man trūksta, arba kokį gėrį turiu būti pasirengęs priimti. „Pasyvus“ – svarbiausias šiandienos žodis, kai susitinkame miglotu bendruomenei momentu ir ypač kai nuolatos esame šalia sau negalinčių padėti žmonių, kai nuolat jaučiamės negalį padėti taip, kaip norėtųsi. Mano patirtis irgi yra tokia – esu pasyvus, kai sėdžiu, klūpiu prie mirštančio ar sergančio žmogaus lovos, svarstau, ką gali pakeisti mano maldos. Jos turi religinę prasmę, kurią paaiškinsiu išsamiau kita proga. Padaręs tai, ką galėjau, kartu su juo esu pasyvus ir laukiu, kas bus. Ką gali kunigas duoti kenčiančiam žmogui? Pakeisti jo kančią į laukimą. Pasyvumas yra ir mano, ir medikų kasdienybėje. Unsplash.com nuotrauka

Malda – laukimo pratybos

Dar vienas gerojo pasyvumo pavyzdys yra malda. Malda nėra būdas ypatingomis galiomis paskatinti kokį nors padarinį, sulaužant gamtos dėsnius. Tai veikiau aiškiu veikimu paremtas laukimas. Malda pirmiausia yra prašymas, o prašymas visada yra pasyvumas – sąmoningas pasyvumas pripažįstant, kad ne mano jėgoms yra tai, ko man reikia. Malda yra laukimo pratybos. Atsimenu vieno Amerikos lietuvio giminaičio pasakojimą, kaip jį, akių gydytoją, vienoje medikų konferencijoje pamokė melstis už savo ligonius. Ne vien melstis linkint jiems gero, bet ir prieš operaciją paimti juos už rankos ir kartu pasimelsti. Gydytojas liudijo, kad tai daro jau gal dešimt ar penkiolika metų, ir ši praktika niekada jo nenuvylė, dažnai netgi padėdavo teisingiau suprasti visumą. Galbūt galima šmaikštauti, kodėl gydytojas meldžiasi prieš operaciją, bet tai yra apie teisingą balansą tarp to, kas yra mūsų jėgoms ir kas – ne. Ir gydytojas, ir kenčiantysis turi suprasti, kad yra dalykų, kuriuos turime padaryti, ir tų, kurių atžvilgiu esame laukiantieji. Aš, kaip kunigas, visada laukiu, ką tam žmogui pasakys Dievas. Laukti reiškia ne neveikti, bet suteikti Dievui ėjimą. Adventas yra skirtas įvertinti savo pasyvumą ir paversti jį laukimu. Noriu jums pasiūlyti maldą, kuri tinka ne vien medikams, bet ir kiekvienam, esančiam situacijoje, kurioje mūsų veikimo galia jau pasibaigusi: „Dieve, dabar tavo ėjimas. Amen.“ „Amen“ – galbūt ne kartą esate vartoję šį žodį, bet dažnu atveju ne ta prasme, ką jis iš tiesų reiškia. Labai noriu jums priminti – „amen“ nereiškia „galas“, „amen“ reiškia „iš tiesų taip yra“, „sutinku“, „tebūnie“. Palaiminto pasyvumo – tegul jis tampa laukimu. Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama