Kauno „Arkos“ bendruomenė: „Žmogaus verte neturi būti abejojama dėl to, kad jis ko nors negali“

Visi vadinami bičiuliais

Prieš 15 metų Kaune įkurta „Arka“ nuo kassavaitinių susitikimų išaugo iki keturių skirtingų  padalinių – poros gyvenimo namų, kur žmonės, turintys intelekto negalią, gyvena savarankišką gyvenimą, kasdien gauna reikalingą pagalbą; dienos centro ir socialinių dirbtuvių, kur ugdomi darbiniai, socialiniai bei savarankiškumo įgūdžiai. Kauno „Arka“ yra Tarptautinės „Arkos“ bendruomenių federacijos dalis. Iš viso pasaulyje tokių bendruomenių yra 160 kone visuose žemynuose. Kauno „Arkos“ bendruomenėje visi žmonės, turintys intelekto negalią, yra vadinami bičiuliais, taip pabrėžiant lygiavertį ir artimą tarpusavio santykį. Kauno „Arkos“ bendruomenės nuotrauka „Mūsų misija – padėti žmonėms, turintiems intelekto negalią, kurti savarankišką gyvenimą. Pagrindinis tikslas – žiūrėti į šiuos žmones kaip į galinčius. Vadovaujamės žmogaus teisėmis grįstu požiūriu, kad asmuo, turintis negalią ar jos neturintis, kuria savo gyvenimą ir turi savo vietą visuomenėje. Svarbu ieškoti lygiaverčio santykio, kad asmuo nebūtų laikomas globos objektu, kad visi drauge kurtume bendruomenę. Mes remiamės krikščioniška pasaulėžiūra, esame katalikiška bendruomenė“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ organizaciją pristato jos vadovė R. Lašaitė. „Arkos“ idėjinis pagrindas – dvejopas: krikščioniškų vertybių ir žmogaus teisėmis grįsto požiūrio puoselėjimas. Tai ugdoma kasdieniuose darbuose. Socialinėse dirbtuvėse bičiuliai gamina keramikos gaminius, o elektroninėje Kauno „Arkos“ parduotuvėje galima įsigyti pagamintų puodelių, lėkščių, dubenėlių. Vasarą dienos centre bičiuliai darže augina įvairias gėrybes. „Pats „Arkos“ veikimo principas yra toks – ne darbuotojai daro darbus už bičiulius, o jie patys dalinasi atsakomybėmis. Yra veiklų planavimo lenta, kur bičiuliai pasiskirsto, kas ką veikia. Veiklos nuostata – kad patys bičiuliai įsitrauktų ir būtų šeimininkai“, – pasakoja R. Lašaitė.

Perdėta meilė – meškos paslauga

Kauno „Arkos“ vadovė sako, kad norėdami apsaugoti žmones, turinčius intelekto negalią, aplinkiniai dažnai perdėtai juos globoja. Dėl to šiems asmenims būna sunkiau reikšti save ir turėti asmeninę erdvę. Anot R. Lašaitės, reikia leisti žmogui atsiskleisti, išlaisvėti – kad jis galėtų savarankiškai pasirinkti, kas jam patinka, pasakyti „taip“ arba „ne“, jaustis drąsiai, įgauti pasitikėjimo savimi. Kauno „Arkos“ bendruomenės vadovė Rūta Lašaitė. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka „Orumas atsiranda, kai bendravimas su bičiuliu niekuo nesiskiria nuo bendravimo su bet kuriuo kitu žmogumi. Kai bendrauju atvirai, pernelyg nesaugau, kai tikiu, kad žmogus gali priimti ir neigiamą žodį, žinoma, ištartą su pagarba. Lygiavertiškumas remiasi pasitikėjimu – nebandysiu daryti už tave, leisiu tau pačiam atsakyti už savo žodį, patirti tam tikras veiksmų pasekmes. Pernelyg atsargiai elgdamiesi galime padaryti meškos paslaugą“, – įsitikinusi R. Lašaitė. Bandymas prisitaikyti prie žmogaus komunikacijos ir mėginimas jį suprasti, anot pašnekovės, yra viena. Kita vertus, yra riba, kurią peržengę mes netenkame lygiavertiško santykio. „Jeigu man nepatiko, ką žmogus pasakė, aš jam tai įvardiju – mandagiai, oriai, negalvodama, kad jis turi negalią, kad gali nesuprasti. Galiu į žmogų, turintį intelekto negalią, žiūrėti kaip į vaiką, bet galiu žiūrėti ir kaip į suaugusįjį. Dažnai būtent nuo žiūros taško pasirinkimo priklauso, kaip jis elgsis. Jeigu mano žvilgsnis į žmogų bus kaip į vaiką, jis greičiausiai ir elgsis kaip vaikas, norėdamas prisitaikyti“, – aiškina R. Lašaitė. Bičiuliai Kauno „Arkos“ bendruomenės kieme parduoda savo pagamintus keramikos gaminius. Kauno „Arkos“ bendruomenės nuotrauka Bičiuliams tarpusavyje bendraujant būna ir pykčių – ne visuomet santykiai klostosi tik draugiškai. Pasak R. Lašaitės, mokantis atsiprašyti, pripažinti savo klaidas ir kalbėtis formuojamas žvilgsnis, kad kiekvienas yra lygiai tiek pat orus ir turi savo vertę, – taip pat žmonės, turintys intelekto negalią. „Arkos“ vadovė pastebi, kad dažnai kalbant apie negalią kyla pagunda ją turinčiuosius matyti kaip įkvėpėjus, nugalėjusius savo negalią. Toks požiūris bičiuliams ne į naudą – jiems kaip tik trūksta priėmimo, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir visi. „Dievas neskirsto mūsų – turime negalią ar neturime, esame vyras ar moteris. Ne tai yra esmė. Kiekvienas yra vertingas Dievo akyse, ir šis žvilgsnis yra esminė vertybė. Visuomenėje žmogaus verte neturi būti abejojama dėl to, kad jis ko nors negali. Kiekvienas turi pamatines teises, kad ir kokie būtų jo gebėjimai. Prisimenu pokalbį su viena mergina iš socialinių dirbtuvių. Kai jos paklausiau, ką jai duoda „Arka“, ji atsakė: „Aš jaučiuosi reikalinga, nes manimi tiki. Jaučiuosi, kad galiu.“ Toks ir yra Dievo žvilgsnis į mus – esi vertingas vien dėl to, kad esi“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba R. Lašaitė.

Nedo mintys prie pietų stalo

Prisėdus prie pietų stalo bendruomenėje, visi su manimi draugiškai sveikinasi ir prašo prisistatyti vardu. „Aš Aurelija, o kuo tu vardu?“ – paklausiu. „Aš Nedas. Malonu susipažinti“, – atsako. Iniciatyvusis Nedas pakyla nuo stalo ir iš advento kalendoriaus ištraukia užduotėlę. „Apkabinti draugą“, – rašoma lapelyje. Prie stalo sėdintys draugai vienas kitą apkabina. Prie manęs prieina Rosita ir teiraujasi, galbūt ir aš norėčiau apsikabinti. Sulaukusi pritarimo apsikabina. Šilta ir jauku – kaip šeimoje. Dešinėje – bičiulis Nedas. Kauno „Arkos“ bendruomenės nuotrauka Ką suteikia „Arkos“ bendruomenė? Nedas mielai dalijasi: „Arkoje“ mes dirbame, mokomės, tobulėjame, giedame giesmes, bendraujame, padedame vienas kitam. „Arka“ mane išmokė dirbti savarankiškai. Išmokau vesti renginius, šventes, vedu tikėjimo ugdymo pamokėlę „Garstyčios grūdelis“. Išmokau būti virtuvės šefu – kepu, verdu, skutu, pjaustau, tarkuoju. Labai mėgstu gaminti. Esu Lietuvos patriotas. Man patinka mokytis ir bendrauti. Nemėgstu pyktis ir kelti dramų. Geriau draugiškai sutarti. Taip pat man patinka apsipirkinėti. Perku suvenyrus, bilietus į koncertus. Netrukus eisiu į „Grupės 2“ Karolio ir Donato koncertą. Aš – jų gerbėjas. Mėgstu lietuviškas dainas ir atlikėjus Adomą Vyšniauską, Selą, Vaidą Baumilą, Cicino anksčiau klausydavausi, bet jau nebemėgstu. Kiekvieną trečiadienį per bičiulių susirinkimus aptariame, kas ką veiks, kalbame apie bendravimą. Anksčiau šiuos susitikimus vesdavo asistentas su bičiuliais, o dabar – bičiuliai su bičiuliais.“ Pasak R. Lašaitės, Nedo žodžiai, kad iš pradžių susirinkimus vedė asistentas ir bičiulis, o dabar – bičiulis su bičiuliu, byloja apie vykstantį pokytį.

Ką reiškia negalėti galėti?

„Vasarą filmavausi reklamoje „Kaip gera galėti galėti“. Filmavimas truko dvi dienas. Buvo labai karšta. Bėgome į Nemenčinės mišką, sveikinome draugą su gimtadieniu, sėdėjome kavinėje, valgėme. Vaidinome net iki nakties. Už filmavimą ir vaidinimą gavome dovanų. Man labai patiko filmuotis“, – įspūdžiais iš Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros socialinės kampanijos reklamos filmavimo dalinasi Nedas. Neretai laikoma, kad žmonės, turintys intelekto negalią, negeba priimti sprendimų, todėl už juos sprendžia artimieji, globėjai ar institucijų darbuotojai. Šis santykis dažnai perauga į pernelyg globėjišką ir mažina asmens savivertę. Minima reklama ir buvo sukurta tam, kad parodytų, jog gaudami tinkamą pagalbą žmonės, turintys intelekto negalią, geba savarankiškai priimti sprendimus. „Siekiant apsaugoti žmogų, turintį intelekto negalią, neretai atimamos jo teisės – veiksnumas. Nors ši praktika vis dar taikoma, apie tai jau plačiau diskutuojama. Šios praktikos pasekmės – neigiamos, nes tėvai tampa visateisiais žmogaus, turinčio intelekto negalią, globėjais, jie tvarko už jį viską, taip pat finansus; tokio žmogaus parašas tampa negaliojančiu. Jis netenka teisės savo vardu balsuoti, įsidarbinti ar tvarkyti banko dokumentus. Įteisinti asmens neveiksnumą galima greitai be didelio jo paties įsitraukimo, bet atkurti veiksnumą – labai sudėtinga. 2022-aisiais Editos atvejis buvo pirmasis Lietuvoje, kai tokiam asmeniui pavyko atgauti veiksnumo teises. Visa tai užtruko trejus metus. Edita tris kartus kreipėsi į teismą – du sykius jos prašymas buvo atmestas, ir tik trečiuoju pavyko grąžinti veiksnumą“, – pasakoja „Arkos“ vadovė R. Lašaitė. Kauno „Arkos“ bendruomenės nuotrauka Pagalbos neįgaliesiems sistemą kuria Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra. Pašnekovės teigimu, veiksnumas dažnu atveju paremtas tuo, kad, jeigu žmogus negali susiskaičiuoti pinigų arba nemoka skaityti – vadinasi, jis negali pasirašyti. Tačiau reikiamą informaciją galima paaiškinti ir kitu, žmogui suprantamu, būdu. „Arkos“ vadovė pateikia analogiją: tai kaip žmogui, nemokančiam anglų kalbos, apriboti teises, nors jam gali padėti vertėjas. Požiūris į asmenis, turinčius intelekto negalią, kinta. „Arkos“ bendruomenė aktyviai pasakoja apie save, ir vadovė prisimena vieną iš požiūrį pakeitusių vizitų: „Bankas mus pakvietė pristatyti organizaciją. Po pristatymo sulaukėme klausimo: „Tai jiems rūpi pinigai?“ Tada supratau, kad šviesti visuomenę yra labai svarbu. Bankininkas, kuris jau bus girdėjęs mūsų pranešimą, visai kitaip žiūrės į, pavyzdžiui, mamą su vaiku, kuris turi Dauno sindromą.“ Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Aurelija Plokštytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama