Kunigas A. Belickas: „Labai svarbu, kad laisvas žodis būtų kartu ir atsakingas žodis“

Ar mes dar gebame atskirti tiesą nuo manipuliacijos? Ir kas turi prisiimti atsakomybę už viešojo žodžio kokybę? Šiuos ir kitus klausimus dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja žiniasklaidos ekspertas kunigas AUŠVYDAS BELICKAS.

Kunige, jūs ne tik baigėte aukštuosius teologijos mokslus, bet taip pat studijavote žiniasklaidą Vakaruose. Jūsų teologinis išsilavinimas ir profesinė žurnalistikos patirtis – buvote žurnalo „Katalikų pasaulis“ vyriausiasis redaktorius – suteikia galimybę į žodžio laisvę žiūrėti ne tik kaip į teisinę kategoriją, bet ir kaip į etinį bei dvasinį įsipareigojimą. Kokį regite šiandieninį žiniasklaidos lauką Lietuvoje?

Šiandieninė žiniasklaida yra labai įvairi. Pagrindinė jos misija, be abejo, yra teisingų, objektyvių žinių skleidimas. Labai svarbu, kad žmogų pasiektų įvairi, teisinga informacija, kad žinių vartotojas būtų gerbiamas, nebūtų transliuojama nuoga propaganda ar stengiamasi įvairiais būdais paveikti žmogaus vidines nuostatas, įsitikinimus.

Žiniasklaidos misija yra skleisti žinią – įvairią žinią, o jau pats žmogus padaro savo išvadas ir priima sprendimus.

Labai svarbu, kad laisvas žodis būtų kartu ir atsakingas žodis. Būtent toks padeda žmogui gyventi demokratiniame pasaulyje ir daryti kuo teisingesnius pasirinkimus ar sprendimus.

Visi žmonės skirtingi – įvairių gebėjimų, motyvacijos. Be abejo, pasitaiko ir netobulumų. Didžiausią nerimą kelia mažėjantis objektyvumas ir įvairiapusiškumas. Labai svarbu, kad informacija būtų įvairialypė, objektyvi. Jeigu kalbinami pašnekovai, reikėtų pakalbinti kuo platesnį jų ratą – skirtingų įsitikinimų, požiūrių žmones, kad būtų kuo platesnė informacija viską apmąstyti.

Kunige, kaip vertinate dabartinį visuomenės susipriešinimą? Ar tai tikrosios žodžio laisvės krizė, ar tiesiog nemokėjimas susitarti dėl pamatinių dalykų?

Dabartinė situacija yra labai įkaitusi. Vos ne kas valandą pasiekia vis naujos žinios. Gaila, kad žmonėms reikia eiti į mitingus, protestuoti, įsitraukti į tokią veiklą. Manyčiau, tai liudija, kad šiuo konkrečiu atveju per daug skubama daryti svarbius visuomenei sprendimus. Šis skubėjimas dar labiau kaitina padėtį ir eliminuoja diskusijos galimybę.

Aš būčiau linkęs pasisakyti už diskusiją – apsvarstyti visus klausimus, pasekmes ir tik tuomet Seime priimti konkrečius sprendimus. Seimo opozicija siūlė pasitelkti ekspertinę nuomonę dėl pakeitimų LRT įstatyme, neskubėti, daugiau padiskutuoti. Manyčiau, tai teisinga pozicija. Skubėjimas tik įkaitina žmones, kaip žinome – svarbūs klausimai mitinguose nesprendžiami. Juose daugiau vyrauja emocijos ir nutolstama nuo konstruktyvaus problemos sprendimo.

Taigi derėtų sugrįžti prie ramaus, pagarbaus dialogo ir pokalbio.

Tam tikrą problemą kelia ir socialiniai tinklai. Sutikite, jie sukūrė vadinamuosius aido kambarius, dar braunasi cancel – atmetimo – kultūra. Ar tai, kad mes tiesiog nebegirdime kitokios nuomonės, kelia grėsmę laisvam žodžiui?

Socialiniuose tinkluose gausu įvairių tendencijų. Aš socialinius tinklus vadinu didele turgaus aikšte. Kai nebuvo socialinių tinklų, buvo turgus, kur suplaukdavo įvairi informacija, įvairios žinios – ir tikros, ir pletkai – visko tenai būdavo. Visa tai dabar atsidūrė socialiniuose tinkluose.

Neigimo kultūra yra gana stipri. Čia stengiamasi girdėti tik save, nekreipti dėmesio į kito žmogaus nuomonę, nemąstyti apie esmę. Tai ryšku ir dabar vykstančiuose procesuose. Giliai nemąstoma apie pačią temą, nesistengiama jos nagrinėti, svarstyti, ieškoti būdų, kaip tinkamai išspręsti problemą, daugiau vadovaujamasi emocija. Skelbiami įvairūs šūkiai, ir tai kelias į niekur, tik į dar didesnį susipriešinimą.

Bažnyčia, kiek gali, kokias turi galimybes, tiek ji komunikuoja. Visų pirma ji komunikuoja tikėjimo žinią. O pagrindiniai tikėjimo žinios principai – tai artimo meilė – nuoširdi artimo meilė, supratimas, gailestingumas ir kitos dorybės.

Kunige, o kaip Bažnyčia turėtų komunikuoti šiandieninėje triukšmo kultūroje, kad jos žodis išliktų laisvas, bet kartu ir girdimas?

Bažnyčia, kiek gali, kokias turi galimybes, tiek ji komunikuoja. Visų pirma ji komunikuoja tikėjimo žinią. O pagrindiniai tikėjimo žinios principai – tai artimo meilė – nuoširdi artimo meilė, supratimas, gailestingumas ir kitos dorybės. Jos labai svarbios mums tarpusavyje bendraujant, kad mūsų bendravimas būtų sąžiningas, pagarbus, nuoširdus, geras, kad skleistume gėrį.

Taigi Bažnyčia tą žinią pagal savo galimybes skleidžia. Kiek ji, ta žinia, yra girdima socialinių tinklų ir kito triukšmo fone – sunku pasakyti, bet ji skleidžiama.

Šiandien dažnai girdime, kad žodžio laisvė yra absoliuti. Ar krikščionišku požiūriu egzistuoja riba, kur laisvė baigiasi ir prasideda atsakomybė už kito žmogaus orumą?

Absoliuti laisvė – tai anarchija. Absoliučios laisvės nėra, nes laisvė yra susijusi su atsakomybe. Ir mano laisvė turi ribas. Jas pamatau arba pajaučiu, kai susitinku su jūsų laisve. Štai tuomet gimsta atsakomybė.

Be abejo, Dievas žmogų sukūrė laisvą. Tačiau žmogus, vaduodamasis iš įvairių totalitarinių dalykų, kurie gniuždo jo asmenybę, neleidžia jai skleistis ir vystytis, šiame kelyje dar turi klausti savęs: kodėl man Dievas davė laisvę? Štai tada atsiranda atsakomybė – už save, už kitą žmogų. Tada aš privalau kreipti dėmesį į kitą asmenį, jo laisvę, o saviškę kiek apriboti dėl kito žmogaus laisvės ir gerovės.

Kunige, prisimenant jūsų patirtį žurnale „Katalikų pasaulis“, o dabar tarnystę Bažnyčiai – kas sunkiau – būti redaktoriumi, kuris privalo atrinkti tiesą, ar dvasininku, kuris privalo ją skelbti?

Sunkiau būti dvasininku. Didesni reikalavimai. Reikia daug, ypač dvasinių, pastangų. Abi tarnystės stipriai, vienodai įpareigoja liudyti ir skelbti tiesą.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama