Slėpinys vardu Kalėdos

Tikėjimą išardėme gabalėliais, autoritetais nebetikime, tradicijas vadiname atgyvenomis, o religiją – kultūros reliktu, kuris turėtų ramiai dulkėti istorijos muziejuje šalia fakso aparato. Mes net džiaugiamės tuo savo kritiškumu. Kartais net šiek tiek per daug.

Ir tada ateina šv. Kalėdos.

Staiga visi tampa truputį dvasingi, net jei ne visai žino, ką tas žodis reiškia. Užsidegame lemputes ir deginame žvakes ilgėdamiesi šviesos. Klausomės giesmių, nors nesame tikri, apie ką jose giedama, ir linkime vieni kitiems ramybės, kurios net nelabai norime. Ir tai darome švęsdami… Dievo gimimą! Dievo, kurio, beje, dauguma nepažįsta.

Čia ir ima skleistis ironija.

Jeigu būtume iš tiesų tokie kritiški, kokie dedamės, šv. Kalėdos turėtų būti pirmasis dalykas, nuo kurio kategoriškai atsiribotume. „Jokių reliktų, jokių istorijų apie kūdikius ėdžiose.“ Bet kažkodėl taip nenutinka. Atvirkščiai – net aršiausias skeptikas randa jėgų pasipuikuoti su kalėdiniu megztiniu ir pasakyti: „Na, bet Kalėdos – tai visai kas kita. Čia tradicija.“

Štai kur pasimato mūsų mąstymo ypatumai. Mes nelabai prieš tradicijas, jei jos gražios. Mes nelabai prieš religiją, jei ji su švieselėmis. Mes nelabai prieš Dievą, jei Jis ateina kartu su imbieriniais sausainiais ir nuolaidomis prekybos centruose. Pasaulis išmetė Dievą pro duris, bet paliko Jo vardą ant dovanų maišelių.

Tai ir yra didžioji gyvenimo ironija: visuomenė, kuri garsiai teigia, kad Dievo jai nebereikia, neįstengia atsisakyti Jo gimtadienio.

Tiesa, neretai sakome: „Na, šv. Kalėdos jau seniai nebėra religinė šventė.“ Manding. Ko gero, ne visai atsitiktinai išsprūsta „gruodžio beprotybės“ epitetas... Bet pabandykime svarstyti sąžiningai – kaip paaiškinti, viena vertus, pašėlusį lėkimą ir masinį pirkimą, kita vertus – viduje išgyvenamą dvasingumo poreikį? Kas tai – metų laikas, kai padoru būti geram? Sezoninis padorumas? Etinė akcija „Būk žmogus ribotą laiką“?

Šiaip jau keistoka moralės sistema – gerumas pagal kalendorių. „Nuo sausio vėl galite būti savimi, bet kol kas – būkime šiek tiek padoresni.“ Jėzus apie tai galvodamas tikriausiai trauko pečiais. Jis, rodos, siūlo naują gyvenimą, o mes iš Jo padarėme šventinę nuotaiką.

Ir vis dėlto – kodėl mes taip darome?

Tam tikra prasme šv. Kalėdos yra iškalbinga mūsų kasdienės egzistencijos iliustracija. Gyvename laikais, kai nebeturime bendro moralinio centro, bet turime stiprų bendrumo poreikį. Nebetikime viena tiesa, viena istorija, viena prasmės versija. Ir kartu labai norime bent kartą per metus pasijausti, lyg gyvenimas vis dar ką nors reiškia.

Šv. Kalėdos lyg tampa kolektyvine iliuzija, kurioje visiems leidžiama trumpai pabūti geresniems, nei iš tikrųjų esame. Ir, keisčiausia, mums tai patinka. Gal todėl, kad giliai viduje suprantame – be šitos iliuzijos būtų pernelyg tuščia. Pernelyg šalta. Pernelyg tamsu.

Tai ir yra didžioji gyvenimo ironija: visuomenė, kuri garsiai teigia, kad Dievo jai nebereikia, neįstengia atsisakyti Jo gimtadienio. Mes atmetėme tikėjimą, bet pasilikome šventę. Mes ištrynėme turinį, bet pasilikome formą. Mes uždarėme bažnyčias, bet atidarėme prekybos centrus, kurie dabar veikia labai panašiai – kaip vieta, kur einama ieškoti prasmės, tik per daiktus.

Ir čia tenka suklusti – o kas, jei ta vadinamoji iliuzija vis dėlto nėra iliuzija? Kas, jei tai, ką bandome nuvertinti, ironizuoti ir paversti kultūriniu fonu, iš tikrųjų yra pati nepralaužiamiausia prasmės forma? Galbūt šis paradoksas ir yra didžiausias šv. Kalėdų stebuklas – kad net bėgantis nuo Dievo pasaulis vis tiek švenčia Jo gimimą? Ir gal ši tradicija neišnyksta ne dėl nostalgijos ar inercijos, bet dėl kažko daug gilesnio – dėl tokios tiesos, kuri prasimuša pro mūsų cinišką protą, racionalizuotą elgesį ir sarkastiškus juokelius?

Kaip kitaip paaiškinti tai, kad šv. Kalėdos šiandien tapo sąmoningu ar nesąmoningu Kristaus liudijimu – net ir tiems, kurie Jį neigia? Tai šventė, kuri liudija Dievą net tada, kai Jis atmetamas. Gal ne mes ją išsaugojome. Gal ji – kaip šviesa tamsoje – tiesiog atsisako užgesti? Gal tai, ką vadiname tradicija, iš tiesų yra tyliai, bet užsispyrusiai besireiškianti tiesa apie mus ir apie Jį? Ir būtent todėl, kad ji per daug tikra, mes taip uoliai stengiamės ją paversti tik dar viena miela pasaka...

Ir gal čia slypi pats skaudžiausias, bet kartu ir gražiausias šv. Kalėdų slėpinys: mes galime nuo Dievo bėgti visus metus, bet vis tiek paskiriame Jam vieną vakarą prie stalo. Galime neigti, abejoti, juoktis – bet kažkur viduje vis tiek tikimės, kad ta Šviesa tamsoje yra tikra!

Dr. Dainius Genys yra sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos tyrimų instituto vyr. mokslininkas.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama