Airių politologas D. Ó Beacháinas: Rusija yra įstrigusi laiko kilpoje
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kokia yra Rusijos imperializmo specifika? Kuo Rusijos veiksmai skiriasi nuo kitų didžiųjų pasaulio galių ir kokioje laiko kilpoje ji yra įstrigusi? Apie šiuos ir kitus klausimus – pokalbyje.
Norėčiau pradėti nuo klausimo apie imperinę logiką. Kokias galėtumėte įvardinti esmines Rusijos imperinio projekto charakteristikas ar bruožus?
Turėčiau kalbėti apie labai daug aspektų. Pradėsiu, ko gero, nuo istorijos nesupratimo, kuris Rusijoje yra toks fundamentalus, kad prireiktų kelių interviu bandant atliepti visus buvusius ir vyraujančius Rusijos savivokoje mitus apie tai, iš kur ji pati yra kilusi. Nors visos tautos turi mitų apie save, Rusijos atveju kalbame apie tokius, kurie kenkia kitoms šalims. Savaime valstybės gali turėti mitų tol, kol šie nekenkia kieno nors kito gyvenimui ir gerovei.
Rusijoje labai gyvas pražūtingas mitas apie jos tariamai teisėtą vietą pasaulyje – kad ji yra ne tiesiog dar viena šalis, bet civilizacija. Civilizacija, kuri peržengia savo sienas. Kai Sovietų Sąjunga žlugo ir žmonės pažvelgė į Rusijos Federacijos žemėlapį, dauguma jo neatpažino kaip kažko, su kuo galėtų susitapatinti.
Žemėlapis atrodė labai apkarpytas. Tai buvo šiek tiek panašu į 1917 metus, kai rusai buvo priversti atiduoti daug Rusijos imperijos teritorijų dėl Lietuvos Brastos sutarties. Ir, žinoma, per labai trumpą laiką jie susigrąžino teritorijas, kurios buvo Rusijos imperijos dalis, nes vokiečiai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Rusijos imperijai pavyko „susigrąžinti“ teritorijas Kaukaze, Ukrainoje, Baltarusijoje, žinoma, po dvidešimt metų ji vėl užėmė ir Baltijos valstybes.
Dalis Rusijos imperinio projekto yra susijusi su istorija, dalis – su teritorija. Visa tai paremta tam tikru Rusijos istorinės misijos suvokimu. Didžiąją Rusijos imperijos gyvavimo dalį tai reiškė „civilizacijos“ nešimą ne tokiems privilegijuotiems žmonėms. Turiu omenyje, kad 77 proc. dabartinės Rusijos sudaro Sibiras. Ankstyvoji politika šių dienų Rusijos valstybėje susidūrė su tautomis, kurios nebuvo tokios pajėgios kariniu požiūriu. Rusai jas užkariavo, daugelį išnaikino.
Imperija vis stūmėsi pirmyn, kol buvo sustabdyta. Rusijos judėjimas į Europą buvo daug lėtesnis, nes čia rusai susidūrė su daug didesniu pasipriešinimu. Tačiau, žinoma, jie užkariavo Suomiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją.
Putinas, jei priimsime jo žodžius rimtai, iš esmės tvirtina, kad bet kuri šalis, kurioje kada nors buvo dislokuoti Rusijos kariai, yra teisėta Rusijos – arba jos natūralios teritorijos, arba jos įtakos sferos – dalis. Kartą patekęs į Rusijos hegemoninę kontrolę, iš jos iš tikrųjų niekada nebegali išeiti. Tai šiek tiek primena prisijungimą prie mafijos ar kažką panašaus.
Raudonosios armijos ir Lietuvos liaudies kariuomenės kariai, išsirikiavę P. Vileišio aikštėje mitingo metu 1940 m. rugpjūtį. Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Kokį vaidmenį čia atlieka rusų kalba ir kultūra?
Kultūra, žinoma, taip pat yra viso to dalis. Pavyzdžiui, esama nuostatos, kad visos Rusijos užkariautos tautos privalo mokytis rusų kalbą. Patys rusai, žinoma, kitų kalbų nesimoko. Putinas ne kartą tai yra aiškiai pasakęs. Jis teigė, kad visiškai nepriimtina, jog rusai, etniniai rusai, pavyzdžiui, Marių Respublikoje (ten jis sakė šią kalbą), būtų verčiami mokytis marių kalbos. Tačiau žmonės, kurie nėra rusai, aišku, privalo mokytis rusų kalbos. Tai taip pat rusifikacijos dalis, rusiškasis pasaulis.
Nereikia pamiršti globalių Rusijos ambicijų. Rusijos imperializmas neapsiriboja vien kaimyninėmis šalimis. Ji dėl savo išsikerojusios teritorijos, apimančios vienuolika laiko juostų, jaučiasi esanti Europos galybė, Azijos galybė, Arkties galybė. Taip pat Rusija vykdo politiką Artimuosiuose Rytuose, yra įsitraukusi į Siriją, Lotynų Ameriką, pastebima Afrikoje. Ir visa tai nepaisant to, kad Rusijos ekonomika pagal BVP yra maždaug Italijos dydžio, nors iš tikrųjų – dar mažesnė.
Taigi Rusija nėra ekonominė supergalybė. Jos įsivaizdavimas apie save grįstas klaidingu istorinės didybės ir misijos jausmu.
Kalbant apie įsivaizdavimus, atrodo, kad Rusija net negali įsivaizduoti savo kaimynystės, kuri būtų sudaryta iš nepriklausomų valstybių.
Taip. Nors, žvelgiant istoriškai, tai, žinoma, nėra unikalus reiškinys. Britų imperija, Prancūzijos imperija, portugalai, ispanai – visi jie turėjo nuostatą būti didesni nei tai, ką laikome jų pagrindine tautine valstybe. Kuo Rusija skiriasi ir kodėl ji yra neužbaigta (angl. unfinished) imperija? Pavyzdžiui, nuvykus į Britaniją būtų labai sunku rasti žmogų, kuris sakytų: „Mes turėtume susigrąžinti Indiją“ arba „Mes turėtume susigrąžinti Egiptą, Nigeriją ar Airiją“. Tačiau nuvykus į Rusiją čia gana įprasta girdėti žmones kalbant apie buvusių Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos dalių susigrąžinimą.
Būtent tai ir daro Rusiją kitokią. Net ne patys agresyvūs veiksmai, o tai, kad ji tarsi įstrigusi tam tikroje laiko kilpoje, kur vyrauja XIX amžiaus geopolitinis mąstymas apie įtakos sferas, teritorijų užėmimą.
Airijoje, kaip nemilitarizuotoje ir kariniams blokams nepriklausančioje valstybėje, dažnai sakoma – jei kritikuoji Rusiją, vadinasi, esi didelis JAV užsienio politikos gerbėjas. Tai labai supaprastintas mąstymas. Dažnai kritikuoju JAV užsienio politiką, tačiau kartu dar labiau smerkiu Rusijos politiką.
Galbūt tai skamba kaip klišė, vis dėlto verta tai pabrėžti: ES ir NATO plečiasi pakvietimo pagrindu, o Rusija – per invaziją. Tai visiškai kitoks plėtros tipas.
Čia ir norėčiau klausti – kuo skiriasi šis vadinamųjų didžiųjų galių veikimas?
Kai Jungtinės Valstijos kariauja skirtingose pasaulio vietose, kaip jos tai ne kartą darė, ir dažniausiai klaidingai, JAV tikslas nėra įgyti tos šalies, su kuria jos kariauja, teritoriją. Kai jos įsiveržė į Iraką, Afganistaną ar Vietnamą, galutinis tikslas nebuvo pasisavinti dalį tos šalies ir paversti ją 51-ąja Amerikos valstija.
Pagrindinis Rusijos tikslas įsiveržus į naujas teritorijas – jų užėmimas. Todėl ji neturi aiškaus suvokimo, kur baigiasi jos sienos. Putinas pats tai yra pasakęs. Ko gero, visi esame girdėję jo atsakymą į klausimą „Kur baigiasi Rusijos sienos?“ – Rusija neturi jokių sienų.
Šiuo požiūriu Rusija nejaučia pagarbos tarptautinei teisei. Bet kokios ribos jai yra išsitrynusios. Toks yra Moldovos atvejis su Padniestrės regionu. Toks yra Gruzijos atvejis su Abchazija ir Pietų Osetija. Šios teritorijos gali būti išnaudojamos, jomis galima manipuliuoti, ir jos dažniausiai Rusijos naudojamos kaip mechanizmas, kad šalys nepriartėtų prie ES ar NATO.
Visi šie konfliktai tam tikra prasme yra unikalūs, sudėtingi, verti atskiro interviu. Daug kartų buvau Abchazijoje, ten labai sudėtinga situacija, nes daugeliu atžvilgių tai yra tauta, siekianti nepriklausomybės.
Rusijos tikslas – kad šios šalys nepriartėtų prie Europos Sąjungos, kuri yra grindžiama suverenių demokratijų apsisprendimu ir savanorišku dalyvavimu. Galbūt tai skamba kaip klišė, vis dėlto verta tai pabrėžti: ES ir NATO plečiasi pakvietimo pagrindu, o Rusija – per invaziją. Tai visiškai kitoks plėtros tipas. Todėl, kai girdime kalbas apie NATO ar ES plėtrą, kad Rusija buvo tam tikriems dalykams išprovokuota, – tai yra nesusipratimas. Tai tik pačios Rusijos sugalvotas argumentas ekspansionizmui pateisinti.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas 2025 m. Aliaskoje. EPA-ELTA nuotrauka
Kaip jūs pradėjote domėtis Rusijos imperializmu ir valstybėmis, kurios kažkada buvo okupuotos Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos?
Augau Šaltojo karo pasaulyje, kai Sovietų Sąjunga buvo už geležinės uždangos. Tai buvo vieta, kurią net negalėjai tikėtis aplankyti. Vis dėlto man pavyko – 1989-ųjų rugpjūtį nuvykau į tuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką, laimėjęs Europos Komisijos organizuoto rašinių konkurso stipendiją. Iš kiekvienos šalies buvo atrinkta po vieną žmogų – aš atstovavau Airijai. Ir mus nuvežė tiek į Vakarų, tiek į Rytų Vokietiją.
Buvo nepaprastai įdomu. Kontrastas žmogui, užaugusiam Airijoje – šalyje, kurios niekada nelaikėme turtinga, – buvo stulbinantis. Lankydamiesi Rytų Vokietijoje pirmą kartą patyrėme, kad maistas gali būti nevalgomas. Parduotuvėse nieko nebuvo. Atrodė, visi turi tą patį automobilį – gatvėse jų beveik nebuvo. Daugeliui mūsų tai buvo stulbinantis įspūdis, nors čia praleidome vos kelias dienas, daugiausia Erfurte ir Drezdene.
Po kelių mėnesių griuvo siena. Aš pradėjau pirmąjį universitetinių studijų semestrą ir iki šiol jį gerai prisimenu, nes turėjome dėstytoją, kuris dėstė Vidurio ir Rytų Europos politiką bei Sovietų Sąjungos istoriją. Vargšas žmogus nespėjo paskaitose sekti įvykių, rodomų per televiziją. Vieną dieną jis tiesiog pasakė: „Pamirškite paskaitas. Eikite skaityti ir žiūrėti naujienas.“
Tai buvo išties nuostabūs metai. Puikūs laikai. Juos galima palyginti su dabartimi – tam tikru pasaulinio pesimizmo laiku. Šiandien atrodo, kad visur pasaulyje situacija blogėja. Tuo metu buvo visiškai priešingai. Jautėme, kad ateitis priklauso laisvei ir demokratijai. Matėme komunizmo žlugimą Vidurio ir Rytų Europoje. Po dvejų metų – Sovietų Sąjungos griūtį. Matėme apartheido pabaigą Pietų Afrikoje, 1993-iaisiais – netgi Oslo taikos susitarimus tarp Izraelio ir Palestinos. Matėme ir problemų pabaigą Šiaurės Airijoje. Atrodė, tada pasaulyje tvyrojo tik pozityvi dvasia.
Pasirodo, tai tebuvo iliuzija, tačiau kartu ir laikas, visam gyvenimui suformavęs intelektualinius interesus.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
