L. Ulevičius: ne visi kalbėtojai suvokia, kad privalu nuolat mokytis viešai reikšti mintis
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Specialistai pabrėžia, kad kalbos rašytojas turi būti atviras teksto korekcijoms ir pritaikymui, o kalbėtojas – gerbti pradinę pranešimo struktūrą ir idėją. Tik taip parašyta kalba virsta įtikinamu ir asmenišku pasirodymu.
Dienraščiui „Bernardinai.lt“ apie tai pasakoja komunikacijos ekspertas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto partnerystės docentas LIUTAURAS ULEVIČIUS.
youtube.com video
Su jumis norėtume aptarti viešąsias kalbas rašančiųjų ir kalbėtojų santykius. Manau, tam, kad rezultatas būtų optimalus, tarp jų turėtų būti ypatingas ryšys, pajautimas, tiesa?
Tikrai taip. Rašytojas ir kalbėtojas yra tarsi bendras organizmas. Geriausia, jeigu tas pats žmogus rašytų kalbą ir kalbėtų. Jeigu kalbame apie viešus asmenis, lyderius, valstybės vadovus – jų laikas yra labai ribotas, o proginių, teminių kalbų tenka sakyti daug. Tuomet pasitelkiami kalbų rašytojai. Jie turi daugiau laiko ir galimybių įsigilinti į vieną ar kitą temą, problemą ir ją sklandžiai išdėstyti.
Reikia turėti galvoje, kad kiekviena auditorija yra skirtinga ir būtina atliepti jos lūkesčius. Kitaip tariant, moksleivių klasė ir senjorai susirinkime turi skirtingus įpročius, informacijos suvokimo, dėmesio sutelkimo įgūdžius. Todėl, natūralu, patyręs rašytojas čia yra didelis pagalbininkas. Dar šauniau, jeigu rašytojas ir kalbėtojas vienas kitą supranta iš pusės žodžio.
Kaip teksto kūrėjai gali užtikrinti, kad jų parašytas tekstas bus lengvai, natūraliai persakomas ir atrodys autentiškas kalbėtojui?
Labai svarbu suvokti kalbėtojo natūrą, principus, vertybes. Aktyvus, jaunas žmogus kalba vienaip, patyręs, kompetentingas ekspertas kalba kitaip: greičiau, lėčiau, daro pauzes ar ne, vartoja žargoną ir t. t.
Pirmiausia reikia atsižvelgti į kalbėtojo asmenines savybes, kaip jis jaučiasi vienoje ar kitoje auditorijoje, kaip reaguoja, jeigu sutinkamas ne visai draugiškai. Visa tai gali lemti rezultatus. Kitaip tariant, kalba galima pasiekti labai daug. Kalbų rašytojas turi į tai atsižvelgti, suvokti, kas yra kalbėtojas, ko jis siekia, ir įvertinti auditorijos lūkesčius bei galimą reagavimą.
Pexels.com nuotrauka
Kokia atsakomybė tenka tekstų autoriams, jeigu kalba sukelia neigiamą atgarsį ir yra klaidingai interpretuojama?
Rizikos yra visada. Arba blogai pasakysi, arba tave blogai supras, gal kas nors piktavališkai interpretuos, išplės tai, ko nenorėjai pasakyti. Bendras principas toks: jeigu auditorija neparuošta, klaidingai suprato, jeigu pasirinktos netinkamos raiškos priemonės – tai kalbos rengėjo problema.
Jeigu kas nors piktavališkai interpretuoja ir išverčia žodžius, kitaip tariant, įterpia mintis, vertinimus, kurių nebuvo nei sumanytojo, nei kalbėtojo galvoje, – tuomet kaltės kartelę būtų neteisinga stumti į teksto autoriaus ir kalbėtojo pusę. Šiandien gana dažnos ir neretai neišvengiamos įvairios manipuliacijos, interpretacijos, nes piktavaliai taip pat dirba savo darbą. Tačiau bet kuriuo atveju kaltę tenka prisiimti ir kalbėtojui, ir kalbos rašytojui.
Galima pasitelkti analogiją su sporto komandomis ir treneriais. Jeigu komanda laimi, tuomet kalbėtojas viską padarė puikiai. Jeigu pralaimi – tada kaltas treneris, nes blogai suplanavo, blogai vykdė varžybų planą ir t. t.
Jeigu kalbą lydėjo sėkmė, pasiimti nuopelnus nori kalbėtojas. Jeigu nepasisekė, natūralu, bus kaltinamas rašytojas, kad parinko ne tuos argumentus, netinkamai parengė kalbėtoją ir taip toliau. Ilgalaikių darbinių santykių istorijoje pasitaiko įvairių atvejų. Būna kalnelių, pakilimų ir nuopuolių, tačiau nesėkmes reikia vertinti kaip tam tikrą neišvengiamybę. Pasitaiko, kai auditorija yra priešiškai nusiteikusi, įtūžusi, kai emocijos ima viršų. Tam galima kiek pasiruošti, tačiau suvaldyti situaciją, o ypač ją nukreipti priešinga linkme, sudėtinga, kartais net neįmanoma.
Turite konkrečios patirties: tenka ne tik pačiam kalbėti, bet ir rašyti kalbas. Kokie svarbiausi principai, padedantys sukurti kalbą, kuri ne tik informuoja, bet ir įtikina, skatina klausytojų veiksmą?
Galima išskirti keletą dalykų. Tarp svarbiausių – suvokimas, su kuo kalbi. Auditorijos specifika, arba auditorijos požymiai, yra esminis dalykas rengiant kalbą. Jeigu nori kalbėti mokytojų auditorijoje, turi kalbėti mokytojų kalba.
Antras dalykas yra savo vertybių, akcentų sudėliojimas taip, kad jie būtų išgirsti ir suprasti. Trečias dalykas – visų smulkių techninių, retorinių elementų teisingas arba tinkamas panaudojimas. Šie trys dalykai lemia sėkmę arba, priešingai, nesklandumus.
Viešojo kalbėjimo mokomės visi. Ar mūsų kalbėtojai imlūs mokytis, skiria viešajam kalbėjimui reikiamą dėmesį?
Tai labai priklauso nuo žmogaus savikritiškumo lygio. Jeigu jis yra pats geriausias, viską žino, jam tikrai nekils mintis, kad reikia dar ką nors tobulinti. O save vertinantieji kritiškai ir ieškantieji galimybių tobulėti viešajam kalbėjimui skiria nemažai dėmesio. Daugėja ekspertų, gerosios užsienio patirties propaguotojų. Tuos dalykus tiesiog turime pritaikyti savo gyvenime.
Problema ta, kad vis mažiau fizinio kontakto ir vis daugiau nuotolinio ryšio, – tai keičia mūsų kalbas, galimybes. Kaip mes, pavyzdžiui, nuotoliniu būdu galime perteikti emocijas, kurias esame įpratę parodyti lytėjimu? Tarkime, suimame kam nors ranką ir žiūrėdami į akis ką nors sakome. O kaip tai padaryti nuotoliniu būdu? Tai nauji iššūkiai, nauji reikalavimai.
Manyčiau, viešasis kalbėjimas – tai niekada nesibaigiančio ugdymosi procesas, taip pat pritarčiau vertinimui, kad ne visi lyderiai, kalbėtojai suvokia, jog yra kur tobulėti, ir todėl daro klaidas.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Pexels.com nuotrauka
Kokia atsakomybė tenka tekstų autoriams, jeigu kalba sukelia neigiamą atgarsį ir yra klaidingai interpretuojama?
Rizikos yra visada. Arba blogai pasakysi, arba tave blogai supras, gal kas nors piktavališkai interpretuos, išplės tai, ko nenorėjai pasakyti. Bendras principas toks: jeigu auditorija neparuošta, klaidingai suprato, jeigu pasirinktos netinkamos raiškos priemonės – tai kalbos rengėjo problema.
Jeigu kas nors piktavališkai interpretuoja ir išverčia žodžius, kitaip tariant, įterpia mintis, vertinimus, kurių nebuvo nei sumanytojo, nei kalbėtojo galvoje, – tuomet kaltės kartelę būtų neteisinga stumti į teksto autoriaus ir kalbėtojo pusę. Šiandien gana dažnos ir neretai neišvengiamos įvairios manipuliacijos, interpretacijos, nes piktavaliai taip pat dirba savo darbą. Tačiau bet kuriuo atveju kaltę tenka prisiimti ir kalbėtojui, ir kalbos rašytojui.
Galima pasitelkti analogiją su sporto komandomis ir treneriais. Jeigu komanda laimi, tuomet kalbėtojas viską padarė puikiai. Jeigu pralaimi – tada kaltas treneris, nes blogai suplanavo, blogai vykdė varžybų planą ir t. t.
Jeigu kalbą lydėjo sėkmė, pasiimti nuopelnus nori kalbėtojas. Jeigu nepasisekė, natūralu, bus kaltinamas rašytojas, kad parinko ne tuos argumentus, netinkamai parengė kalbėtoją ir taip toliau. Ilgalaikių darbinių santykių istorijoje pasitaiko įvairių atvejų. Būna kalnelių, pakilimų ir nuopuolių, tačiau nesėkmes reikia vertinti kaip tam tikrą neišvengiamybę. Pasitaiko, kai auditorija yra priešiškai nusiteikusi, įtūžusi, kai emocijos ima viršų. Tam galima kiek pasiruošti, tačiau suvaldyti situaciją, o ypač ją nukreipti priešinga linkme, sudėtinga, kartais net neįmanoma.
Turite konkrečios patirties: tenka ne tik pačiam kalbėti, bet ir rašyti kalbas. Kokie svarbiausi principai, padedantys sukurti kalbą, kuri ne tik informuoja, bet ir įtikina, skatina klausytojų veiksmą?
Galima išskirti keletą dalykų. Tarp svarbiausių – suvokimas, su kuo kalbi. Auditorijos specifika, arba auditorijos požymiai, yra esminis dalykas rengiant kalbą. Jeigu nori kalbėti mokytojų auditorijoje, turi kalbėti mokytojų kalba.
Antras dalykas yra savo vertybių, akcentų sudėliojimas taip, kad jie būtų išgirsti ir suprasti. Trečias dalykas – visų smulkių techninių, retorinių elementų teisingas arba tinkamas panaudojimas. Šie trys dalykai lemia sėkmę arba, priešingai, nesklandumus.
Viešojo kalbėjimo mokomės visi. Ar mūsų kalbėtojai imlūs mokytis, skiria viešajam kalbėjimui reikiamą dėmesį?
Tai labai priklauso nuo žmogaus savikritiškumo lygio. Jeigu jis yra pats geriausias, viską žino, jam tikrai nekils mintis, kad reikia dar ką nors tobulinti. O save vertinantieji kritiškai ir ieškantieji galimybių tobulėti viešajam kalbėjimui skiria nemažai dėmesio. Daugėja ekspertų, gerosios užsienio patirties propaguotojų. Tuos dalykus tiesiog turime pritaikyti savo gyvenime.
Problema ta, kad vis mažiau fizinio kontakto ir vis daugiau nuotolinio ryšio, – tai keičia mūsų kalbas, galimybes. Kaip mes, pavyzdžiui, nuotoliniu būdu galime perteikti emocijas, kurias esame įpratę parodyti lytėjimu? Tarkime, suimame kam nors ranką ir žiūrėdami į akis ką nors sakome. O kaip tai padaryti nuotoliniu būdu? Tai nauji iššūkiai, nauji reikalavimai.
Manyčiau, viešasis kalbėjimas – tai niekada nesibaigiančio ugdymosi procesas, taip pat pritarčiau vertinimui, kad ne visi lyderiai, kalbėtojai suvokia, jog yra kur tobulėti, ir todėl daro klaidas.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
