V. Laučius: derybose matome tik dvi pagrindines jėgas – JAV ir Rusiją

Kalbėdamas su leidiniu „Politico“, JAV prezidentas negailėjo kritikos Ukrainos prezidentui ir apkaltino Kyjivą išnaudojant karą, kad būtų išvengta rinkimų. V. Zelenskis pareiškė, kad jis yra pasirengęs rinkimams per tris mėnesius, jei JAV ir Europa garantuos saugumą. Baltarusija paleido 123 politinius kalinius, tarp jų – Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Bialiackis, Baltarusijos opozicionierius, prezidento posto siekęs Viktaras Babaryka ir Baltarusijos protestų lyderė Marija Kalesnikava. Svarbiausius praėjusios savaitės užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Geopolitikos ir saugumo studijų centro vyriausiasis analitikas VLADIMIRAS LAUČIUS. JAV ir Europos pareigūnai surengė susitikimus Berlyne, kur Zelenskis susitiko su JAV prezidento pasiuntiniais. Praeitą savaitę Ukrainos vadovas susitiko su Europos lyderiais aptarti taikos derybų Ukrainoje klausimą. Kaip vertinate besitęsiančius susitikimus siekiant karo baigties Ukrainoje? Akivaizdu, kad derybose egzistuoja dvi pagrindinės galios. Tai geopolitinės jėgos, turinčios lemiamą įtaką tam, kas bus įrašyta galutiniame susitarime dėl paliaubų. Pirmiausia tai – Jungtinės Valstijos, nuo kurių paramos buvimo ar nebuvimo itin priklauso Ukrainos situacija. Antroji galia – Rusija, kuri, nors ir labai lėtai, tačiau nuosekliai stumiasi į priekį Ukrainos frontuose. Rusija turi daugiau resursų nei Ukraina – daugiau gyventojų ir daugiau galimybių tęsti karą beveik neskaičiuodama nuostolių. Žmonių nuostoliai Ukrainai yra kritiškai svarbūs, o Rusijos valdžiai – iš esmės ne. Kitos ekonominės ir socialinės aplinkybės Ukrainai taip pat yra itin reikšmingos, nes ji gyvena visaverčio valstybės gyvenimo sąlygomis. Tuo tarpu Rusija gali sau leisti gyventi nuolatinio karo sąlygomis ir tokiame režime išlaikyti savo visuomenę. Ukrainos pozicijos, deja, dėl objektyvių priežasčių yra silpnesnės nei Rusijos. Ketvirtasis derybų dalyvis yra Europa, kurios pozicija taip pat yra silpna. Tai matome tiek iš jos realių galimybių daryti bent kažkokią įtaką sprendžiant Ukrainos klausimą, tiek iš vaidmens pačiame derybų procese. Europa dažnai buvo arba visiškai ignoruojama, arba iš dalies ignoruojama, o net ir tada, kai nebuvo ignoruojama, atrodė gana bejėgė.

Aš nekalbu apie karo laimėjimą, tačiau net ir tam, kad būtų bent kiek pralaužta karo eiga, Ukraina turėtų gauti gerokai didesnę Europos paramą, nei gauna dabar.

Europos bejėgiškumą liudija ir paramos Ukrainai mastai, kurie šiais metais mažėja. Ir kalbu ne tik apie karinę paramą. Kai Jungtinės Valstijos ją nutraukė, Europa buvo pasirengusi kompensuoti šį trūkumą, ir metų pradžioje atrodė, kad tai gali pavykti. Tačiau metams baigiantis šis optimizmas išblėso. Finansinės paramos nepakanka tam, kad Ukraina galėtų ne tik pamažu stumtis į priekį frontuose, bet ir pasiekti tam tikras pergales, kurios šiuo metu yra itin svarbios. Aš nekalbu apie karo laimėjimą, tačiau net ir tam, kad būtų bent kiek pralaužta karo eiga, Ukraina turėtų gauti gerokai didesnę Europos paramą, nei gauna dabar. Taigi Europa, einant jau ketvirtiems karo metams, neturėdama pakankamų finansinių ir karinių svertų, negali vaidinti tokio svarbaus vaidmens derybose, kokį galbūt norėtų. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Donaldo Trumpo specialusis pasiuntinys Steve'as Witkoffas. Berlynas, Vokietija, 2025 m. gruodžio 14 d. EPA-ELTA nuotrauka Volodymyro Zelenskio ir JAV pareigūnų derybos. Berlynas, Vokietija, gruodžio 14 d. EPA-ELTA nuotraukas Kalbėdamas su leidiniu „Politico“, JAV prezidentas apkaltino Kyjivą išnaudojant karą, kad būtų išvengta rinkimų. Zelenskis pareiškė, kad jis yra pasirengęs rinkimams per tris mėnesius, jei JAV ir Europa garantuos saugumą. Kaip tai vertinate? Jeigu vertinsime objektyvią situaciją, ji tikrai nėra tokia, kokią ją vaizduoja Donaldas Trumpas. JAV prezidentas dažnai net nesistengia sakyti tiesos ir, regis, net nemano, kad tiesa yra svarbi.

Karas Ukrainoje nėra Volodymyro Zelenskio būdas išvengti rinkimų. Karas Ukrainoje yra Rusijos būdas grobti teritorijas ir tenkinti savo imperines ambicijas.

Tačiau jei tiesą laikysime svarbiu kriterijumi, akivaizdu, kad karas Ukrainoje nėra Volodymyro Zelenskio būdas išvengti rinkimų. Karas Ukrainoje yra Rusijos būdas grobti teritorijas ir tenkinti savo imperines ambicijas. Šio supratimo dabartinėje JAV politinėje vadovybėje, deja, yra labai mažai. Ukrainos prezidentas pranešė, kad Jungtinės Valstijos siūlo įkurti demilitarizuotą laisvąją ekonominę zoną tarp Rusijos ir Ukrainos pajėgų šalies rytuose. Kaip pakomentuotumėte tokį siūlymą? Į tokius siūlymus reikia žvelgti labai atsargiai. Pirmiausia jiems trūksta konkretumo. Demilitarizuotos zonos sukūrimas yra itin sudėtingas procesas, reikalaujantis labai detalių sąlygų, kurias turėtų patvirtinti visos derybų šalys. Būtina aiškiai numatyti, kas ir kaip prižiūrės susitarimo įgyvendinimą ir kas nutiks, jei kuri nors šalis jį pažeis. Kol kas nieko panašaus į tokį detalizavimą nematome. Antra, reikia suvokti, apie kokį regioną kalbame. Tai drastiškai nuniokotas, sugriautas ir žmonėms nebepatrauklus regionas. Kurti jame laisvąją ekonominę zoną teoriškai galima, tačiau kol kas ši idėja atrodo panaši į klestinčio kurorto sukūrimą Gazos Ruože. Trečioji problema yra moralinė. Tokie sprendimai sukuria precedentą, siunčiantį pasauliui žinią, kad agresija apsimoka. Agresoriui ne tik nusileidžiama, bet dar ir padedama pasiekti jo tikslus, ir tai daro ne kas kitas, o laisvojo pasaulio avangardas – Jungtinės Valstijos. JAV prezidentas Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotrauka Iš Baltarusijos paleisti 123 politiniai kaliniai. O JAV ketina panaikinti sankcijas Baltarusijos kalio trąšų eksportui. Kaip vertinate šiuos mainus? Apie tai, kad tai įvyks, iš diplomatinių kanalų buvo žinoma dar lapkritį. Tai turėjo būti žinoma ir mūsų diplomatams, tačiau viešai kalbėdami jie dažnai apsimesdavo, kad apie tai nieko nežino. Deja, melas tampa įprasta praktika ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje – net iš aukščiausių politinių tribūnų.

Amerika ir toliau vykdys savo pragmatišką, realizmu grįstą politiką, pagal kurią geriau turėti žvirblį rankoje nei briedį girioje, kai tas briedis – demokratinė Baltarusija, kurios artimiausiu metu, tikėtina, nepamatysime.

Faktas tas, kad Jungtinės Valstijos jau seniai bando koreguoti situaciją aplink Baltarusiją ir skatina Europos Sąjungos rytinio flango valstybes švelninti politiką bei retoriką Minsko atžvilgiu. Tai apima ir ekonominių ryšių atkūrimą, ir sankcijų švelninimą. Visa tai buvo žinoma, tačiau viešai buvo apsimetama, kad nieko nevyksta. Kas toliau? Amerika ir toliau vykdys savo pragmatišką, realizmu grįstą politiką, pagal kurią geriau turėti žvirblį rankoje nei briedį girioje, kai tas briedis – demokratinė Baltarusija, kurios artimiausiu metu, tikėtina, nepamatysime. Jeigu mūsų Rytų politiką vertintume per sąnaudų ir naudos analizės prizmę, matytume aiškias sąnaudas: sulaikytus vilkikus, Vilniaus oro uosto veiklos trikdžius dėl balionų, prarastas biudžeto pajamas, taip pat mažesnes galimybes remti Ukrainą ir stiprinti savo gynybą. O naudos šioje politikoje mes kol kas nematome jokios. Baltarusijos paleisti politiniai kaliniai. Baltarusijos gatvių protestų lyderė Marija Kalesnikava (centre). EPA-ELTA nuotrauka JAV prezidento pasiuntinys Johnas Coale'as pareiškė, kad Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka pažadėjo sustabdyti kontrabandinių balionų skrydžius į Lietuvą. Kiek realu, kad šis pažadas bus ištesėtas dėl JAV naikinamų sankcijų? Kyla klausimas, ar Baltarusijoje bus panaikintos visos sankcijos. Kol kas kalbama tik apie dalį sankcijų, tarp kurių yra susijusios su kalio trąšų eksportu, ir būtent apie Jungtinių Valstijų sankcijas. Vis dar neaišku, kaip su savo sankcijomis elgsis Europos Sąjunga, kurios ribojamosios priemonės yra peržiūrimos kas pusmetį. Tai keli papildomi klausimai, lydintys šiuos procesus. Tačiau, darant išvadą iš to, ką šiandien žinome apie Jungtinių Valstijų ir Baltarusijos derybų eigą bei jų rezultatus, galima pasakyti labai paprastą dalyką. Diplomatija yra derybos, diplomatija yra santykiai. Kai nėra nei santykių, nei pasiuntinių, nei ambasadų, nei derybų, kai niekas nevyksta, diplomatija paprasčiausiai neatlieka savo darbo. Tokiu atveju tų valstybių, kurių diplomatai neatlieka savo pareigų, mokesčių mokėtojai moka už neatliktą darbą – moka už tai, kad darbas būtų tik imituojamas. Deja, Lietuvoje būtent tokia situacija ir susiklosčiusi. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Ar galima tikėtis, kad Baltarusija sustabdys kontrabandinių balionų skrydžius į Lietuvą? Žinoma, tikėtis galima. Aš nesakau, kad reikia tuo tikėti šimtu procentų, tačiau bent jau dabar atsiranda pagrindo tokioms viltims, nes vyksta konkretūs darbai, konkretūs pokalbiai ir girdime apie gana aiškius susitarimus. Jei tokių pokalbių nebūtų, kaip jų nebuvo ankstesnės JAV administracijos laikais ar kaip jų nėra tarp Lietuvos ir Baltarusijos, tuomet ir tikėtis nebūtų ko. Dabar ši viltis iš tiesų atsiranda. Tačiau pabrėžiu – nesakau, kad viskas įvyks būtent taip, kaip tikimės, ar kad tai nutiks labai greitai. Gali būti, kad ir vilkikai greitu metu grįš, bet gali būti ir kitaip. Jeigu nieko nedarysime, kaip nieko iki šiol ir nedarėme, kartodami, kad vilkikų vairuotojai ar, tiksliau, logistikos ir transporto įmonės pačios kaltos, jog prisiėmė tokias rizikas, tuomet nieko ir nepasieksime. Tačiau jeigu pradėtume derybas, kaip jas vykdė ir vykdo Jungtinės Valstijos, tuomet atsirastų pagrįsta, o ne iš piršto laužta viltis, kad kažką pasiekti yra įmanoma. Iki šiol visos mūsų viltys, kad ir kaip tai skambėtų, buvo grindžiamos vien Baltarusijos demokratizacija – ir niekuo daugiau. Tai iš tiesų yra apgailėtina dabartinės politikos situacija. Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama