„Lietuvos Carito“ vadovė M. Žičkutė-Lindžienė: jei sotus treniruos širdį, galės užjausti alkaną

„Lietuvos Carito“ generalinė sekretorė MILITA ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ pasakoja, kad žvakių gamybai reikalingo parafino kaina šovė į dangų, ir tik atsiradusių rėmėjų dėka gerų darbų darymas tęsiasi.

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ M. Žičkutė-Lindžienė pasakoja apie iniciatyvos išsaugojimo būtinybę, žmonių gerumą ir savanorystės teikiamą naudą.

youtube.com video

Ar tiesa, kad šiais metais iniciatyvos „Gerumas mus vienija“ galėjo nebūti?

Tiesa. Kaip ir visas šalia mūsų esantis pasaulis, turėjome sunkumų dėl kainų, kurios kartais kyla labai neproporcingai. Šiais metais mus, švelniai tariant, nustebino tris kartus pabrangęs parafinas. Matėme, kad reikia ieškoti papildomo rėmėjo, kuris galėtų prisidėti ir šiek tiek amortizuotų atsiradusį skirtumą. Labai džiaugiamės – pavyko rasti „Reverum“ įmonių grupę, ji prisidėjo prie šios akcijos tam, kad sušvelnintų simbolinės į žmonių namus iškeliaujančios žvakelės savikainą. Džiaugiamės, kad yra neabejingų ne tik pavienių žmonių, bet ir įmonių, įsitraukiančių į tokius procesus.

O jeigu iniciatyva šiemet nebūtų įvykusi, kiek žmonių būtų tai pajautę?

Visada sunku prognozuoti. Kalbame apie tūkstančius žmonių, kurie per iniciatyvą „Gerumas mus vienija“ iš surinktų lėšų gauna vienokią ar kitokią pagalbą įvairiose parapijose ar „Carito“ centruose. Galbūt kartais ši pagalba nebūtinai perkeičia gyvenimus, bet ir maži gailestingumo žingsneliai, rūpestis šioje sunkioje kasdienybėje prisideda, kad vargstantiesiems būtų lengviau.

„Lietuvos Carito“ žvakelių iniciatyva „Gerumas mus vienija“. „Lietuvos Carito“ nuotrauka „Lietuvos Carito“ žvakelių iniciatyva „Gerumas mus vienija“. „Lietuvos Carito“ nuotrauka

Ši iniciatyva vyksta 28 metus. Kaip palyginimą galiu pasakyti, kad man pačiam – dvidešimt vieni. Kaip jums atrodo, kas lemia tokių sumanymų ilgaamžiškumą?

Šiame lekiančiame, skubančiame, dinamiškame pasaulyje svarbu turėti ką nors stabilaus ir panašaus į šią iniciatyvą. Man atrodo, stabtelėjimo, susikaupimo laikas prieš Kalėdas ir ši iniciatyva yra labai artimi. Mes kviečiami šiek tiek nurimti, sulėtėti ir pažvelgti į esančius šalia. Galbūt šis laikas natūraliai yra toks, kad besiruošiant šventėms širdis atsiveria – pagalvojame, kad ne visiems šventės yra linksmos.

Manau, smagu išlaikyti stabilias tradicijas, kurios kviečia ką nors prisiminti. Mums, kaip organizacijai, svarbu turėti tokią iniciatyvą, kurios nereikia kasmet iš naujo sugalvoti, galima jai iškart ruoštis. Tai irgi tradicijos dalis, dalis to, kas mus vienija.

Turbūt lemia ir tai, kad skurdas iš mūsų šalies niekur nedingsta, kaip tik didėja?

Įvairiose nacionalinio skurdo mažinimo tinklo ataskaitose fiksuojama, kad kas penktas ar kas septintas gyventojas stokoja maisto. Skaičiai yra viena, bet visai kas kita, kai pamatai žmones, jų akis, vargą ir išgirsti istorijas. Šalia mūsų daug tokių, kurie stokoja tam tikrų dalykų. Galbūt nebūtinai jie neturi ko valgyti, bet parduotuvėje turi skaičiuoti, ar visoms prekėms užteks pinigų.

Mano pačios širdį palietė situacija, kai prieš keletą metų parduotuvėje pamačiau vyresnio amžiaus žmogų, kuris į krepšelį dėjosi bulves, jas nusinešė prie svarstyklių, tada saujoje pradėjo skaičiuoti centus, ar jų užteks bulvėms nusipirkti. Tokios situacijos nedžiugina, o problemos yra išties kompleksinės. Tikėtina, visuomenėje sudėtinga jas iki galo išspręsti, bet, manau, kokiu nors būdu galime prie sprendimų prisidėti.

„Lietuvos Carito“ generalinė sekretorė Milita Žičkutė-Lindžienė. „Lietuvos Carito“ nuotrauka

Dabar dosniausiai aukoja ne tie, kurie turi ką aukoti, bet tie, kurie patys gyvena skurdžiau arba gauna paramą. Kodėl taip yra?

Nežinau, ar drįsčiau su tuo sutikti šimtu procentų. Žvelgdama į mūsų bendruomenę galvoju, kad visur visokių žmonių yra. Neišskirdama nepasiturimai gyvenančiųjų sakyčiau, kad geriau gyvenantys žmonės kartais tiesiog to nepamato. Tu esi savo socialiniame burbule ir kartais gali nežinoti, kad yra kitaip. Manau, dar augančiam žmogui svarbu suprasti, kad kitas neturi tiek, kiek turi tu. Apskritai susiduriu su įvairiais žmonėmis – tiek tais, kurie turi daug ir dalinasi, steigia įvairius fondus, tiek tais, kurie, atrodo, visiškai nieko nebeturi, bet vis tiek sugeba dalintis.

Ar patarlė, kad sotus alkano neužjaučia, iš dalies teisinga?

Nėra paprasta įsijausti į kito žmogaus kailį. Socialiniame darbe daug kalbame apie empatiją ir ilgai mokomės įlipti į kito batus. Turi treniruotis ir išmokti atverti savo širdį. Jeigu aplink nematome visiško nepritekliaus, tada turime treniruoti širdies vartelius, kad pamatytume. Manau, patarlės yra teisingos, nes kyla iš mūsų praktikos, patirties. Iš kitos pusės, neatmesčiau, kad kartais ir sotus gali alkaną užjausti.

Prie iniciatyvos prisidedantiems ir vargšams aukojantiems geradariams atsilyginama rankų darbo žvake. Kodėl pasirinkta būtent žvakė, o ne kokia nors segė, kepuraitė ar dar kas nors?

Prieš vykdama į pokalbį paklausiau apie tai daugiau nei tris dešimtmečius „Carite“ esančių kolegų, kurie prisimena iniciatyvos ištakas, nes tuo metu joje dar nedalyvavau. Žvakelė, jos liepsna krikščioniui yra gerai atpažįstamas simbolis. Kita mintis – kad žvakės neša šviesą, šilumą ir tai, ką norime atskleisti. Be abejonės, žvakelės siejasi su viltimi – pasaulyje labai reikia tokio artumo ženklo.

„Lietuvos Carito“ archyvo nuotrauka

Žvakės yra rankų darbo. Kaip atrodo jų gaminimo procesas?

Žvakelės gaminamos Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ žvakių dirbtuvėse, čia kiekviena žvakelė žmogaus rankų liečiama kelis kartus. Nors tam tikri procesai yra minimaliai automatizuoti, – pavyzdžiui, pačios žvakelės išspaudimas, – visa kita daroma rankomis: įmaišoma spalva, įstatoma dagtis, uždedamas logotipas, užrašai.

Dirbtuvėse dirba ne tik savanoriai, bet ir žmonės, kurie atkuria darbinius įgūdžius po sudėtingų gyvenimo situacijų. Jiems suteikiama galimybė vėl įsilieti į darbo rinką, priprasti prie gyvenimo ritmo ir atsakomybės. Žvakelės atsiradimo momentas prasmingas – ji gimsta ir tarnauja tiems, kurie prie jos prisiliečia.

Dažnai susiduriate su nepritekliuje gyvenančiais žmonėmis. Visuomenėje yra stereotipas, kad skursta tik negalios žmonės. Kaip yra iš tiesų? Koks skurstančių žmonių paveikslas?

Šie žmonės yra tokie patys, kaip ir mes visi. Niekas nėra nuo to apsaugotas. Visuomenėje turime daug stereotipų, mėgstame klijuoti etiketes. Svarbu suvokti skirtumą kalinio ir nuteisto asmens; benamio ir benamystę patiriančio asmens. Žodžiai ir komunikacija yra labai svarbu. Juk susitikę su žmogumi, nesikreipiame į jį „stokojantysis“ – jis turi vardą ir savo istoriją.

Portretą apibrėžti sudėtinga, nes situacijų nutinka įvairiausių. Kartais gyvenimas einasi neblogai. Atrodo, darbo, pajamų yra. Bet kai netenkama darbo, atsiranda papildomų išlaidų... Arba būna, kad, susimokėjus mokesčius, nusipirkus vaistų, šiltesnį rūbą, atsinaujinus batus, nebelieka pinigų maistui. Ar toks žmogus yra skurstantis? Jis šiuo metu patiria nepriteklių. Svarbu, kaip mes reaguojame ir kalbame.

„Lietuvos Carito“ žvakelių iniciatyva „Gerumas mus vienija“. „Lietuvos Carito“ nuotrauka

Už kiekvienos istorijos stovi konkretus žmogus. Gausi šeima nebūtinai reiškia gyvenimą nepritekliuje. Matome daug gražių šeimų, kurios gyvena oriai. Bet kai kurioms prieš rugsėjį, kai ruošiamasi išleisti vaikus į mokyklą, gali būti sunkiau, o pavasarį – lengviau. Tokia dinamika egzistuoja, ir aplinkybės gali lemti, kad tam tikrą laikotarpį žmonės gyvena sudėtingiau ir stokoja bazinių dalykų.

Iš viso „Lietuvos Caritui“ padeda beveik keturi tūkstančiai savanorių. Kodėl žmonės savo laisvu laiku pasirenka daryti gerus darbus?

Labai geras klausimas. Kadangi ir pačiai yra nemažai tekę patirti savanorystės džiaugsmo, tai manau, kad savanorystė yra dvipusis eismas. Vertinant pasaulio logika atrodo, kad visiška nesąmonė eiti ir už dyką ką nors daryti. Kodėl? Juk viskas turi būti paremta pinigais ir man nešti naudą.

Tačiau kai pabandai stabtelėti ir be jokio atlygio paprastai pasitarnauti, padaryti gerą darbą, tada viduje atsiranda labai malonus jausmas, pasidaro gera. Savanorystė gali prisidėti prie asmeninio tobulėjimo, naujų dalykų išmokimo ir leidžia pajusti, kad tavo diena nepraėjo veltui ir įvyko kokių nors prasmingų dalykų.

Manau, varomoji jėga yra tai, kad šalia skaudžių istorijų, kurias girdi „Carito“ savanoriai, juntama prasmė, apima džiaugsmas ir užtikrintumas, kad viską darai ne veltui. Labai džiugina, kai žmonės mato ne tik save, bet ir tai, kas vyksta aplinkui, kai jiems rūpi. Visuomenėje viskas priklauso nuo mūsų pačių, ir toks susitelkimas, vienas kito matymas yra labai svarbu.

Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama