Kai piliečiai imasi policijos darbo: kodėl kyla noras linčiuoti ir kur slypi pavojus?
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto teisės psichologijos docentė KRISTINA VANAGAITĖ sako, kad, nors teisėsaugos ir bendruomenės bendradarbiavimas yra sveikintinas, savavališkas baudimas neturėtų būti toleruotinas.
„Kai žiniasklaidoje emocionaliai viešinami itin žiaurūs nusikaltimai, pateikiami faktai, reiškiama empatija nukentėjusiesiems ir moralinis pasibjaurėjimas nusikaltimą įvykdžiusiu asmeniu, skatinamas noras kuo greičiau bausti, nelaukti, kol tą padarys valstybė. Niekas negalvoja apie nekaltumo prezumpciją, nes pyktis yra stipri emocija“, – aiškina pašnekovė.
Plačiau apie savavališką baudimą, žiniasklaidos keliamas rizikas ir tai, kaip šiuos reiškinius aiškina moksliniai tyrimai, pokalbyje su dienraščiu „Bernardinai.lt“ komentuoja K. Vanagaitė.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto teisės psichologijos docentė Kristina Vanagaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Praėjusią savaitę regėjome neeilinį įvykį Lietuvoje: dvi žmogžudystės, ieškomas įtariamasis, jį rado ir sulaikė piliečiai. Vis dėlto viešojoje erdvėje įvykis vertinamas dvejopai. Koks jūsų vertinimas?
Sunku perteikti profesionalią nuomonę, nes emocijos veikia ir mane, ir visą Lietuvą. Tai pavyzdys, kokia sėkminga gali būti nusikaltimų prevencija ir kontrolė, kai dalyvauja ne tik teisėsauga, bet ir bendruomenė. Teisėsaugos pareigūnai vertina pagalbą tiriant nusikalstamas veikas, todėl ir buvo kreiptasi į visuomenę. Mokslinių tyrimų rezultatai taip pat rodo, kad piliečių ir teisėsaugos bendradarbiavimas didina pasitikėjimą tiek pareigūnais, tiek institucijomis, jos nebeatrodo tokios šaltos.
Tačiau bendradarbiavimas turėtų būti abipusis. Jeigu pareigūnai prašo žmonių padėti, bet reaguoti tinkamai, laikytis saugaus atstumo, nebandyti savarankiškai sulaikyti įtariamojo, nes jis gali būti pavojingas, tai imtis papildomų iniciatyvų nereikėtų.
Kaip, jūsų nuomone, turėtų atrodyti ideali sulaikymo procedūra, kai piliečiai padeda, bet nesukelia papildomų rizikų?
Kaip ir minėjau, tokiose situacijose labai svarbu laikytis pareigūnų rekomendacijų. Jie yra profesionalai, todėl, jeigu nurodoma patiems nesiimti veiksmų ir kviesti pareigūnus – tą ir reikėtų daryti. Suprantama, aktyvūs piliečiai gali ir nori prisidėti per panašaus pobūdžio įvykius, tačiau jie nėra tam parengti, neturi reikiamų žinių ir įgūdžių. Reikia ne eksperimentuoti, o perduoti tai daryti tiems, kurie šiuos dalykus išmano geriausiai. Šiuo atveju – skambinti pareigūnams pamačius ieškomą asmenį.
Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Žinome, kad sulaikant įtariamąjį buvo panaudota fizinė jėga. Kaip vertinate faktą, kad gyventojai veiksmų nusprendė imtis patys, užuot laukę, kol teisingumą įvykdys atsakingos institucijos?
Užsienio mokslinėje literatūroje gana populiarus terminas „vigilantizmas“, geriau žinomas kaip linčas, kai asmenys savavališkai nori nubausti ir įvykdyti teisingumą. Priežastys, kodėl kyla toks poreikis, yra kelios. Viena jų – piliečių nepasitikėjimas teisėsauga, dažnai lemiantis tiek nenorą padėti pareigūnams, tiek norą bausti patiems. Taip, visuomenė išreiškė didelį norą padėti, bet būtent nepasitikėjimas institucijomis galėjo lemti, kad teisingumas perimtas į savo rankas. Tačiau ši priežastis nėra vienintelė. Paviešinus informaciją apie įvykdyto nusikaltimo žiaurumą ir jo pasekmes, žmonės pradeda teisinti linčiavimą, nors pasitikėjimas teisėsaugos sistema gali būti didelis.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Savavališkas baudimas gana populiarus ir palaikomas visuomenėje, nors tokie veiksmai neteisėti. Taip yra ne tik dėl noro išlaikyti stabilų teisingo pasaulio vaizdą, bet ir dėl to, kad tai atrodo kaip greitas būdas įvykdyti teisingumą ir nelaukti, kol bus priimtas teismo sprendimas. Kartais toks elgesys net skatinamas, pavyzdžiui, visiems gerai žinomame filme „Betmenas“, kuriame nusikaltėliai baudžiami, tačiau neperduodami policijai. Tai ir pavojinga, ir rizikinga.
Kokias rizikas matote?
Didelis noras sulaikyti asmenį ir padėti policijos pareigūnams gali peraugti į perteklinį smurtavimą sulaikant arba tam tikrų žmonių grupių diskriminaciją. Visgi nusikaltimų prevenciją ir kontrolę teisinėje valstybėje turėtų vykdyti patys teisėsaugos pareigūnai legaliomis, teisinėmis priemonėmis.
Nors ir suprantame, kas motyvuoja savavališkai bausti kitus, kita vertus, nėra pateisinama ir toleruojama, kai baudimas apima neteisėtus veiksmus. Dar blogiau, kai reaguojama ne į jau įvykdytą nusikaltimą, bet į suvoktą grėsmę, dar tik įtariant, kad žmogus gali būti pavojingas. Pasitaikė, kai buvo nubausti nusikaltimo neįvykdę asmenys.
Mokslininkai pažymi, kad žiniasklaida per mažai informuoja apie atvejus, kai savavališkai nubaudžiami nekalti asmenys sulaukia rimtų neigiamų pasekmių. Tai rodo, kad kiekvienas visuomenės narys gali tapti savavališko baudimo auka. Tokių atvejų viešinimas ir atskleidimas gali prisidėti mažinant linčiavimo palaikymą visuomenėje.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto teisės psichologijos docentė Kristina Vanagaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Praėjusią savaitę regėjome neeilinį įvykį Lietuvoje: dvi žmogžudystės, ieškomas įtariamasis, jį rado ir sulaikė piliečiai. Vis dėlto viešojoje erdvėje įvykis vertinamas dvejopai. Koks jūsų vertinimas?
Sunku perteikti profesionalią nuomonę, nes emocijos veikia ir mane, ir visą Lietuvą. Tai pavyzdys, kokia sėkminga gali būti nusikaltimų prevencija ir kontrolė, kai dalyvauja ne tik teisėsauga, bet ir bendruomenė. Teisėsaugos pareigūnai vertina pagalbą tiriant nusikalstamas veikas, todėl ir buvo kreiptasi į visuomenę. Mokslinių tyrimų rezultatai taip pat rodo, kad piliečių ir teisėsaugos bendradarbiavimas didina pasitikėjimą tiek pareigūnais, tiek institucijomis, jos nebeatrodo tokios šaltos.
Tačiau bendradarbiavimas turėtų būti abipusis. Jeigu pareigūnai prašo žmonių padėti, bet reaguoti tinkamai, laikytis saugaus atstumo, nebandyti savarankiškai sulaikyti įtariamojo, nes jis gali būti pavojingas, tai imtis papildomų iniciatyvų nereikėtų.
Kaip, jūsų nuomone, turėtų atrodyti ideali sulaikymo procedūra, kai piliečiai padeda, bet nesukelia papildomų rizikų?
Kaip ir minėjau, tokiose situacijose labai svarbu laikytis pareigūnų rekomendacijų. Jie yra profesionalai, todėl, jeigu nurodoma patiems nesiimti veiksmų ir kviesti pareigūnus – tą ir reikėtų daryti. Suprantama, aktyvūs piliečiai gali ir nori prisidėti per panašaus pobūdžio įvykius, tačiau jie nėra tam parengti, neturi reikiamų žinių ir įgūdžių. Reikia ne eksperimentuoti, o perduoti tai daryti tiems, kurie šiuos dalykus išmano geriausiai. Šiuo atveju – skambinti pareigūnams pamačius ieškomą asmenį.
Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka
Žinome, kad sulaikant įtariamąjį buvo panaudota fizinė jėga. Kaip vertinate faktą, kad gyventojai veiksmų nusprendė imtis patys, užuot laukę, kol teisingumą įvykdys atsakingos institucijos?
Užsienio mokslinėje literatūroje gana populiarus terminas „vigilantizmas“, geriau žinomas kaip linčas, kai asmenys savavališkai nori nubausti ir įvykdyti teisingumą. Priežastys, kodėl kyla toks poreikis, yra kelios. Viena jų – piliečių nepasitikėjimas teisėsauga, dažnai lemiantis tiek nenorą padėti pareigūnams, tiek norą bausti patiems. Taip, visuomenė išreiškė didelį norą padėti, bet būtent nepasitikėjimas institucijomis galėjo lemti, kad teisingumas perimtas į savo rankas. Tačiau ši priežastis nėra vienintelė. Paviešinus informaciją apie įvykdyto nusikaltimo žiaurumą ir jo pasekmes, žmonės pradeda teisinti linčiavimą, nors pasitikėjimas teisėsaugos sistema gali būti didelis.
Šiuo atveju sunku pasakyti, ar piliečiai ketino smurtauti prieš sulaikytą asmenį, – greičiausiai tai galėjo būti spontaniškas, emocijų paveiktas elgesys.Vienas stipriausių veiksnių, skatinančių bausti kitus – atpildo troškimas, – siejamas ne tik su teisingumo jausmo atkūrimu, bet ir su noru atkeršyti teisės pažeidėjui sukeliant kančią. Atpildo troškimą dažnai provokuoja pykčio emocija, o pyktis, žinia, prasiveržia agresyviu elgesiu. Verta pabrėžti, kad savavališkas baudimas – tai dažniausiai planuoti žmonių veiksmai reaguojant į padarytą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju sunku pasakyti, ar piliečiai ketino smurtauti prieš sulaikytą asmenį, – greičiausiai tai galėjo būti spontaniškas, emocijų paveiktas elgesys. Juolab kad vėliau buvo iškviesti ir policijos pareigūnai. Žiniasklaidoje pasklido ne tik tikslus įtariamojo apibūdinimas ir nusikaltimo detalės, bet ir jo sulaikymo nuotraukos, kuriose matomi sumušimai. Kokią įtaką gali turėti tokio vaizdo viešinimas? Matėme dvejopas žmonių reakcijas: vieni tokius veiksmus palaikė dėl atpildo troškimo ir noro nubausti, kiti smurtą priėmė kaip perteklinę priemonę. Visgi vigilantizmas ypač sustiprėja tais atvejais, kai viešinami žiaurūs nusikaltimai ir didėja viktimizacijos tikimybė. Žmonės ima palaikyti baudėjus, nes supranta tokio elgesio motyvus, susitapatina su aukomis, reiškia empatiją. Kol vieni smūgius įtariamajam kritikavo, kiti tai sveikino kaip herojišką poelgį. Kas skatina visuomenę pateisinti smurtinius veiksmus? Šį motyvą gali paaiškinti teisingo pasaulio hipotezė: teisingumas yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių, padedantis suprasti mūsų reakcijas į nusikalstamus įvykius. Jaučiame poreikį tikėti, kad gyvename pasaulyje, kuriame kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė. Tačiau susidūrę su neteisybe, pavyzdžiui, nusikalstama veika, žmonės imasi įvairių strategijų, kad vėl atkurtų teisingo pasaulio vaizdą ir savo įsitikinimą juo, tarkime, pasitelkia kognityvinius procesus, t. y. bando neigti padarytą žalą, arba imasi aktyvių veiksmų. Būtent aktyvūs veiksmai ir yra siekis nubausti pažeidėją. Kitaip sakant, asmenys, tvirtai įsitikinę, kad kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė, nusikaltimo atveju gali tiek patys bausti pažeidėją (pavyzdžiui, teigia, kad kiekvienas jų vietoje taip būtų pasielgęs), tiek palaikyti baudėjus ir pateisinti jų smurtinius veiksmus.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Savavališkas baudimas gana populiarus ir palaikomas visuomenėje, nors tokie veiksmai neteisėti. Taip yra ne tik dėl noro išlaikyti stabilų teisingo pasaulio vaizdą, bet ir dėl to, kad tai atrodo kaip greitas būdas įvykdyti teisingumą ir nelaukti, kol bus priimtas teismo sprendimas. Kartais toks elgesys net skatinamas, pavyzdžiui, visiems gerai žinomame filme „Betmenas“, kuriame nusikaltėliai baudžiami, tačiau neperduodami policijai. Tai ir pavojinga, ir rizikinga.
Kokias rizikas matote?
Didelis noras sulaikyti asmenį ir padėti policijos pareigūnams gali peraugti į perteklinį smurtavimą sulaikant arba tam tikrų žmonių grupių diskriminaciją. Visgi nusikaltimų prevenciją ir kontrolę teisinėje valstybėje turėtų vykdyti patys teisėsaugos pareigūnai legaliomis, teisinėmis priemonėmis.
Nors ir suprantame, kas motyvuoja savavališkai bausti kitus, kita vertus, nėra pateisinama ir toleruojama, kai baudimas apima neteisėtus veiksmus. Dar blogiau, kai reaguojama ne į jau įvykdytą nusikaltimą, bet į suvoktą grėsmę, dar tik įtariant, kad žmogus gali būti pavojingas. Pasitaikė, kai buvo nubausti nusikaltimo neįvykdę asmenys.
Mokslininkai pažymi, kad žiniasklaida per mažai informuoja apie atvejus, kai savavališkai nubaudžiami nekalti asmenys sulaukia rimtų neigiamų pasekmių. Tai rodo, kad kiekvienas visuomenės narys gali tapti savavališko baudimo auka. Tokių atvejų viešinimas ir atskleidimas gali prisidėti mažinant linčiavimo palaikymą visuomenėje.
Problemų kyla tada, kai reaguojame ne į įvykdytą nusikaltimą, bet į suvoktą grėsmę. Dar nėra teismo priimto sprendimo ir įrodymo, kad asmuo kaltas, o mes jau norime bausti. Tai atspindi mūsų emocijas ir foną, ką skaitome žiniasklaidoje.Regis, kartais pamirštama nekaltumo prezumpcija ir tai, kad asmuo nėra kaltas, kol teismas neįrodė jo kaltės. Tikrai taip, ne veltui paminėjau, kad problemų kyla tada, kai reaguojame ne į įvykdytą nusikaltimą, bet į suvoktą grėsmę. Dar nėra teismo priimto sprendimo ir įrodymo, kad asmuo kaltas, o mes jau norime bausti. Tai atspindi mūsų emocijas ir foną, ką skaitome žiniasklaidoje. Nusikaltimai gali sukelti ne baimės jausmą, bet didžiulį pyktį nusikaltėliui. Pyktis dažnai skatina keršyti, nors ir nėra įrodymų, kad nusikaltimas tikrai padarytas. Be to, kuo labiau žmonės pyksta, tuo griežčiau yra linkę bausti. Pyktį gali jausti ne tik nukentėjusieji ir jų artimieji, bet ir visuomenė, net nesusijusi su nusikaltimu tiesiogiai. Kai žiniasklaidoje emocionaliai viešinami itin žiaurūs nusikaltimai, pateikiami faktai, reiškiama empatija nukentėjusiesiems ir moralinis pasibjaurėjimas nusikaltimą įvykdžiusiu asmeniu, skatinamas noras kuo greičiau bausti, nelaukti, kol tą padarys valstybė. Niekas negalvoja apie nekaltumo prezumpciją, nes pyktis – stipri emocija, galinti lemti agresyvų spontanišką elgesį.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
