Priimti Kūdikį

Ne visi iš mūsų turi vaikų – kartais tai pasirinkimas, kartais ne. Nors vieną dieną nusprendžiau neturėti vaikų, jaučiu, jog vaikai mano gyvenime turi vietą vien todėl, kad mūsų Dievas ateina vaiko pavidalu. Šis mūsų Dievo pasirinkimas nepaprastas...

Siūlau kontempliacijos pratimą – giliai priimti dieviškąjį Kūdikį, o kartu su Juo ir vaikų slėpinį. Tai svarbi mūsų žmogiškojo ir krikščioniškojo gyvenimo dalis – kaip Marijai ir Juozapui, piemenims, išminčiams ir Simeonui, kuris paėmė Jį į rankas...

Įsikūnijimo paslaptis: Dievas tampa žmogumi tapdamas vaiku

„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse ir tapo tiek prakilnesnis už angelus, kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą“ (Žyd 1, 1–4). Įsikūnijimo, mūsų krikščioniškojo tikėjimo paslaptis išreikšta ne Kalėdų pasakojimo forma, bet ilgu Išganymo istorijos apmąstymu, kurį sudaro tęstinumas ir lūžis.

Bartolomé Estebanas Murillo, „Šventoji Šeima su paukšteliu“ (apie 1650 m.). Prado muziejaus Madride (Ispanija) eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka

Senų laikų kultūros visada mylėjo vaikus, aukštindamos vaisingumą, o šiandien tai jau ne visai tiesa. Tačiau žinia, kad pats Dievas gali gimti iš moters ir įsilieti į kartų seką, buvo ir tebėra visiškai nauja, nepriklausomai nuo kultūros. Dievas savo tautai kalbėjo įvairiais būdais, bet niekada neapsireiškė kaip nebylus vaikas (lotynų kalba „vaikas“ reiškia „nekalbantis“). Kristus, apsireiškęs būtent kaip vaikas, atneša visa, kas nauja. Nors Kūdikėlis Jėzus nebylus, tačiau Jis yra Dievo kalba; nebylus, tačiau Dievo Žodis. Šitaip vaikas – ne tik Kūdikėlis Jėzus – savo naujumu visada mums turi ką pasakyti. Savo buvimu moko labiau nei žodžiais, tik ar mes dar norime klausytis šio žodžio?

Krikščioniškas skirtumas mūsų visuomenėse, kurios tampa bevaikės

Gimstamumas – šiandien karštai diskutuojama visuomenės tema. Jis iš tiesų drastiškai sumažėjo, ir tokia tendencija kelia nerimą ne tik vyriausybėms nuo Lietuvos iki Kinijos, bet ir kituose pasaulio kraštuose.

Juk gimstamumas yra ne tik ekonomikos, bet ir žmogiškosios visuomenės stabilumo bei atsinaujinimo variklis. Mūsų vyriausybės vis dažniau apie tai kalba lyg apie pareigą – argi nereikia aprūpinti mūsų kariuomenės, gamyklų, teritorijų? Tačiau šis klausimas sprendžiamas tik technokratiškai. Be to, mūsų mokyklose mokoma kontracepcijos ir vis hedonistiškesnio seksualumo sampratos, kai net žodis „meilė“ nebeturi vietos. Todėl kyla didžiulis nusivylimas, dėl kurio daugelis vaikus laiko liga arba teise, o nebe dovana.

Šios aplinkybės lemia, kad pirmasis kūdikis gimsta vis vėliau. Atidėliojama – juk dar ne laikas. Iš tiesų, norint tinkamai priimti vaiką, visada reikia daugiau to ar ano, tarsi saugančių tėvų rankų ir pasitikėjimo nebeužtektų. Privalumas, kad tėvystė vertinama atsakingiau, – anksčiau vaikas savo tėvams buvo it draudimas.

Tačiau vis daugiau žmonių kelia klausimą: kam šiame pasaulyje gimdyti vaikus? Reikia pripažinti – nei mūsų vyriausybių raginimai, nei finansinės paskatos nepadeda. Gimstamumo mažėjimo tendencija akivaizdi, todėl imigracija tampa vieninteliu reguliavimo veiksniu. Vaikų gimdymo niekas nebelaiko vien pareiga. Kam gimdyti vaikus, kurie kainuoja, trukdo išvykti atostogų, triukšmauja restoranuose ir bažnyčiose, o vėliau neturės darbo, kentės nuo karo ir, be to, terš jau ir taip išnaudotą, klimato kaitos paveiktą Žemę? Ar nėra per daug žmonių?

Atsisakydami susilaukti vaikų žmonės negyvens paprasčiau. Priešingai, šitaip skatinamas neribotas vartojimas. „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“, – rašė Paulius korintiečiams, kurie, beje, buvo itin ištvirkę. Šiandien vaikai pakeičiami įvairiomis vartojimo prekėmis, keliančiomis mažiau problemų nei žmogiukas, kurį reikia auginti, idant jis taptų savarankiškas.

Rembrandtas, „Juozapo sapnas“ (1645 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Krikščioniškos šeimos nelabai skiriasi nuo likusios visuomenės – jos nėra nei turtingesnės, nei skurdesnės, nei saugesnės, nei pavojingesnės, nei turinčios daugiau ar mažiau problemų. Jos irgi susiduria su nusivylimu, darančiu įtaką visai mūsų visuomenei.

Vis dėlto gyva krikščioniška viltis, nors nematoma, neapčiuopiama, skatina kitokį buvimą pasaulyje, kuriame ekonominiai, geopolitiniai, klimato pavojai, auklėjimo iššūkiai slegia visas šeimas. Koks šis krikščioniškas skirtumas? Labai mažas ir labai didelis. Krikščionys mato tai, ko kiti jau nebeįžvelgia. Jie ne tik gimdo savo vaikus šiame pasaulyje, bet ir suteikia jiems pradžią gyvenimui, kuris bus amžinas.

Šio pasaulio lūžiai, kad ir kokie būtų stiprūs, krikščionių yra įveikiami, kai žvelgiama toliau. Man atrodo, jei norima susilaukti atžalų, labiau nei kada nors anksčiau reikia tikėti Dievą. O mes, vienuoliai, atsisakę gimdyti vaikus, gyvename tikėjimu, bandome jį pasėti širdyse tų, kuriuos sutinkame. Tad galbūt mūsų pašvęstasis gyvenimas, tarsi pirštas nukreiptas į Dangų, kursto viltį ir netiesiogiai prisideda prie kai kurių gimimų...

Kiekvienas vaikas yra dovana mūsų pasauliui

Mano mintys nėra sociologinės. Tiesiog įžvelgiu, kokie gali būti socialiniai mūsų tikėjimo padariniai. Mūsų tikėjimas, sutelktas į absoliučią Kristaus naujovę, suteikia mums gilesnes priežastis mylėti ir priimti Vaiką, vaikus savo gyvenime kaip naujovės ženklus, mat leidžia juos sąmoningiau ir dosniau priimti. Užuot ginčydamasis protu dėl šio klausimo, norėčiau, kad pajustumėte šio tikėjimo žavesį.

Charles’is Péguy, prancūzų rašytojas ir trijų vaikų tėvas, daug kartų pabrėžia beveik apčiuopiamą ryšį tarp vaiko ir vilties. Jam Viltis yra maža mergaitė, vedanti vyresnius brolį ir seserį – Tikėjimą ir Meilę. Jis šias temas supina taip, kaip tik poetas gali.

(Sakinių skyryba paliekama kaip originale. Dėkoju Ilonai Valujevičienei, kuri padėjo rengti vertimą.)

Visa, ką darome, darome dėl vaikų. Ir būtent vaikai verčia mus visa daryti. Visa, ką darome. Tarsi jie imtų mus už rankos. Taigi visa, ką darome, visa, ką visi daro, darome dėl mažosios vilties. Visa, kas maža, yra gražiausia ir didingiausia. <...> Tame, kas prasideda, slypi šaltinis, atžala, jie negrįžta atgalios. Tai pradžia, vaikystė, kurių negalime atgauti, jų niekada negalime atgauti. O mažoji viltis Yra ta, kuri visada prasideda. Šis gimimas Amžinas. Ši vaikystė Amžina. Ką mes darytume, kas mes būtume, mano Dieve, be vaikų? Kuo mes taptume? Jos, dvi vyresnės seserys, gerai žino, kad be josios tebūtų vienadienės tarnaitės. <...> Senutės, kurios sensta vienišos ir nuobodžiauja lūšnelėje. Moterys be vaikų. Nykstanti gentis. Bet josios dėka jos puikiai žino, kad yra dvi kilniaširdės moterys. Dvi moterys, kurios turi ateitį. Dvi moterys, kurios turi ką veikti gyvenime. Ir dėl šios mažos mergaitės, kurią jos augina, jos visą laiką ir net amžinybę laiko savo rankose. Taigi vaikai yra tie, kurie nieko nedaro. Ak, išdykėliai, jie apsimeta, kad nieko nedaro. <...> Jie gerai žino, kad daro viską, ir daugiau nei viską. Savo nekaltu veidu, Dėdamiesi, tarsi nieko nežinotų; Nežinotų, Nes mes juk dirbame dėl jų. <...> Iš to kyla jų pasitikintis žvilgsnis. <...> Toks malonus pažiūrėti. Tas atviras žvilgsnis, tas nepakeliamas žvilgsnis, kuris ištveria visus žvilgsnius. Toks švelnus, toks malonus pažiūrėti. Tas nepakeliamas žvilgsnis. Tas atviras žvilgsnis, tas tiesus žvilgsnis <...>, kuris ateina tiesiai iš rojaus. <...> Iš ten yra kaktos, kurias jie turi. Tos pasitikinčios kaktos. <...> Tas užtikrintumas, kurį jie turi. Ir kuris yra pačios vilties. Pasitikėjimas. <...> Pasitikėjimas savimi, vienintelė nekaltybė. Užtikrintumas, neatkartojama nekaltybė. Vaiko nežinojimas, nekaltybė, šalia kurių pats šventumas, šventojo tyrumas yra tik šiukšlės ir seniena. Pasitikėjimas, nežinojimas, širdies nekaltumas. Širdies jaunystė. Mieli vaikai, neatkartojami vaikai, Jėzaus broliai. <...> Jūs esate viltys, kaip ir kūdikis Jėzus buvo viltis. Jūsų karalystė yra tikroji vilties karalystė.

Nenorėčiau idealizuoti vaikų, kurių neturiu. Išties suprantu, kad jie toli gražu nėra tobuli. Dažnai girdžiu, kaip sunku ir sudėtinga auginti vaikus. Kas tinka vienam, netinka kitam. Nėra vieno recepto. Kartais vaiko nesulaukiama, kartais, atvirkščiai, jo atsiradimas nustebina. Žiūriu į tai su didele pagarba ir užuojauta. Norėčiau tik pasakyti, kad šie iššūkiai neturėtų mums trukdyti klausytis to, ką vaikas sako apie žmogiškąją prigimtį ir jos atsinaujinimo galią.

Tad, antrindamas Ch. Péguy, matau vaiką kaip vilties žodį mūsų pasaulyje – juk jis atneša nekaltumą. Nesvarbu, kokioje šeimoje, kokioje aplinkoje gimsta, – jis atneša nekaltumą. Vaikas sušvelnina aplinkinius, pažadina jų atsakomybės jausmą, kviečia kurti geresnį pasaulį. Kviečia kurti, pats būdamas tarsi to pažadas. Jis turi gebėjimą atgaivinti tai, kas labiausiai pažeista. Jo išnykimas iš mūsų visuomenės yra ne tik ekonominė, bet ir dvasinė problema, kurią vertinti reikia labai rimtai.

Tapti tokiam kaip vaikas

Biblija yra persmelkta vaisingumo kultūros, todėl nenuostabu, kad joje daug kalbama apie vaikus. Nuo Senojo iki Naujojo Testamento randama įvairių patarimų apie auklėjimą, apmąstymų ir žvilgsnių į vaikystę. Kai kurie žodžiai griežti. Apaštalas Paulius yra puikus pavyzdys, jam vaikystė dažnai reiškia vaikiškumą, kurį suaugusieji turi įveikti, nors jam netrukdo būti švelniu tėvu, o kartais net motina.

Tačiau su Jėzumi yra dar kai kas kita. Per Jį Dievas ne tik atėjo pas mus vaiko pavidalu, bet ir paprašė, kad taptume kaip vaikai. Ne tiek užsiimdami politika ar sociologija, kiek tapdami vaikais mes atnaujinsime savo požiūrį į juos. Jėzus mums siūlo iš naujo pakerėti pasaulį tampant tokiems kaip vaikai.

Georges'as de La Touras, „Naujagimis. Mergelė Marija su Kūdikiu ir šventoji Ona“ (1640 m.). Reno (Prancūzija) dailės muziejaus eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka

„Leiskite vaikams ateiti pas mane, nes Dievo karalystė priklauso jiems ir į juos panašiems“ (plg. Mt 10, 13), – sako Jėzus Dvylikai, griežtai sudraudusiems vaikus. Reginys puikiai įsivaizduojamas – Jėzus, apsuptas vaikų, kurie kabinasi į Jo drabužius, lipa Jam ant pečių, nesilaikydami pagarbaus atstumo. Matome, kad Jėzus myli vaikus, o vaikai myli Jį. Juos pateikia kaip pavyzdį. Ir tikrai vaikų dvasinė laisvė nuostabi. Jūs jiems pasakojate apie Jėzų, ir jie tiki be jokių dvejonių – puikiai žino, kad visa tai yra tiesa. Jų angelas iš tikrųjų regi Dievo veidą (plg. Mt 18). Jie tarsi turi tiesioginį priėjimą prie amžinųjų tiesų.

Viešpaties labui žmonės yra dosnūs. Jei pasiūloma melstis – jie sukalba tris rožinius arba aukoja aukas, kol malda išklausoma... Gobšumas ir apskaičiavimas yra veikiau senų žmonių ydos. Todėl ir turime tapti tokie kaip vaikai arba, anot vieno filosofo, atgauti antrąjį naivumą. Šventasis Serafimas Sarovietis puikiai tai įgyvendino. Kartą mergaitė apie jį sakė: „Tėvas Serafimas tik apsimeta esąs senas. Bet iš tikrųjų jis yra vaikas, kaip mes.“ Ir iš tiesų senolis turėjo vaiko žvilgsnį, akis, kurios, kaip sakoma, šypsosi angelams.

Galiausiai, kai tėvai Jėzų randa šventykloje, Jis klausosi ir klausia, nors mes per greitai manome, kad būtent Jis pateikia atsakymus. Visi žavisi Jo protu, pripažindami, kas būdinga vaikui, kuris yra nebaigta būtybė. Fiziškai, bet ypač psichologiškai ir dvasiškai vaikas auga ir tobulėja. Mums tai dar viena priežastis vėl tapti tokiems kaip vaikai – atgauti arba puoselėti lankstumą ir atvirumą. Ar yra kas blogiau už pasipūtusį suaugusįjį, galutinai įtvirtinusį savo įsitikinimus?

Kalėdų malonė ateina per Kūdikį ir vaikus

Niekada nebūčiau drįsęs jums pateikti šių apmąstymų su socialiniu ar net politiniu atspalviu apie vaikus, jei mes, krikščionys, kasmet nešvęstume Kalėdų. Noriu pakartoti: niekas neturėtų jaustis atskirtas nuo šių svarstymų. Visi esame vargdieniai prieš vaiko, tokio jauno ir naujo, paslaptį... Sakoma, jog reikia viso kaimo, kad užaugintum vaiką. Aš savo vietą suprantu – esu paprastas kaimo gyventojas, solidarus su jumis visais.

Dar pernelyg dažnai jaučiuosi kaip vienas iš tų mokinių, kurie vaikus nuvarė nuo Jėzaus. Jo priekaištas mane pastato į vietą. Ne todėl, kad vaikams reikia nustatyti taisykles, bet todėl, kad jiems nuolat būtina atverti širdį. Tegul Kalėdų malonė atnaujina mūsų žvilgsnį, džiaugsmą bei viltį priimti vaiką ir juo rūpintis.

Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama