Popiežius Leonas XIV apie poliarizaciją pasaulyje: Bažnyčia turi balsą, žinią, kurią reikia toliau skelbti
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Visas pokalbis publikuojamas popiežiaus biografijoje „Leonas XIV: pasaulio pilietis, XXI amžiaus misionierius“ (isp. León XIV: ciudadano del mundo, misionero del siglo XXI). Knygą ispaniškai išleido leidykla „Penguin Peru“, o leidimai anglų ir portugalų kalbomis pasirodys 2026-ųjų pradžioje.
Pirmąją ištrauką skaitykite čia, antrąją – čia, trečiąją – čia, ketvirtąją – čia.
Jokia paslaptis, kad poliarizacija ir susiskaldymas, apie kuriuos jau kalbėjote, labai paveikė popiežiaus Pranciškaus pontifikatą ir tai, su kokia kritika jis susidūrė, kaip buvo vertinamas. Ar šitai kelia nerimą jums, kai pradedate eiti tas pačias pareigas?
Grįždamas prie to, kaip suprantu savo vaidmenį, nemanau, kad reikia jį komplikuoti, nes mano vaidmuo yra skelbti Gerąją Naujieną, nešti Evangeliją. Manau, Evangelija atsako į kai kuriuos iš šių klausimų remdamasi tuo, kad esame Dievo, kuris yra Kūrėjas, sūnūs ir dukros; Dievo, atsiuntusio savo Sūnų, kuris įsikūnijo tarp mūsų ir mokė mus apie žmogaus gyvenimo vertę, nepamirštant amžinojo gyvenimo. Jei prarandame horizontą, prarandame kompasą, galime klaidžioti veltui ir nežinoti, kur eiti.
Taigi, tam tikra prasme nemanau, kad mano svarbiausias vaidmuo yra mėginti spręsti pasaulio problemas. Visiškai nemanau, kad toks mano vaidmuo. Nors Bažnyčia turi balsą, žinią, kurią reikia skelbti toliau, ir garsiai.
Vertybės, kurias Bažnyčia skatins sprendžiant kai kurias iš šių pasaulio krizių, neatsiranda iš niekur, jos kyla iš Evangelijos. Jos kyla iš vietos, kuri labai aiškiai parodo, kaip suprantame santykius tarp Dievo ir mūsų, taip pat vienų su kitais.
Grįžkime prie pačių svarbiausių dalykų – pagarbos vienų kitiems, pagarbos žmogaus orumui. Iš kur kyla tas žmogaus orumas ir kaip galime jį panaudoti norėdami pasakyti, kad pasaulis gali būti geresnė vieta, o mes galime geriau elgtis vieni su kitais?
Tam tikrais laikotarpiais tas balsas buvo prarastas, ignoruojamas ar mažiau vertinamas. Tačiau labai įdomu stebėti tam tikras šalis, pavyzdžiui, Prancūziją, kuri tam tikrą laikotarpį laikyta viena iš labiausiai laicizuotų (laicizmas – antireliginė nuostata siekiant panaikinti, susilpninti religijos įtaką viešajame gyvenime – red. past.) valstybių. Vakar susitikau su grupe jaunų prancūzų ir prancūzių. Praėjusiais metais tūkstančiai jaunuolių, dabar jau suaugusių, savanoriškai paprašė Krikšto. Jie nori ateiti į Bažnyčią, nes suprato, kad jų gyvenimas tuščias, jis neturi prasmės, jiems kažko trūksta, ir jaunuoliai vėl atranda tai, ką Bažnyčia gali jiems pasiūlyti.
Šia prasme, manau, mano misija turi būti ir yra labai aiški: pasakyti, nuo ko pradedame, kur einame ir kaip ta žinia gali turėti prasmę, kai žiūrime į geopolitiką ir situacijas, apie kurias kalbame.
Deja, net Evangelija šiandien tapo ideologinė...
Tai yra poliarizacijos problemos dalis. Jei pasiduodame ideologijai, nebekalbame apie tikrąją esmę, apie vertybes, kurios ten yra. Įsipainiojame į tai, kad, pavyzdžiui, ideologija užgožia tikrąją prasmę. Ideologija nori pasinaudoti Evangelija, o ne sakyti, kad Evangelija yra esmė, į ką turėtume sutelkti dėmesį. Tai gali būti abiejose pusėse arba daugelyje pusių, turint omenyje, kaip kas tai interpretuoja, – jei žmonės nepasirengę iš naujo suprasti autentišką Evangelijos žinią, glūdinčią joje pačioje.
Popiežius Leonas XIV pirmojoje sekmadienio maldoje Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. gegužės 11 d. AFP-dpa-ELTA nuotrauka
Norėčiau pereiti prie temos, kurią aptarėme ankstesnėje pokalbio dalyje ir kurią taip pat paminėjote pirmojoje kalboje, – tai yra sinodiškumas, sinodinė Bažnyčia. Manau, sinodiškumo sąvoka vis dar sunkiai suprantama daugeliui žmonių. Kaip jūs ją apibūdintumėte?
Manau, sinodiškumas yra požiūris, atvirumas, noras suprasti, kalbant apie dabartinę Bažnyčią, kad kiekvienas Bažnyčios narys turi balsą ir vaidmenį.
Tai pasiekiama per maldą, apmąstymus – metodą, kuris naudotas neseniai vykusiame sinode ir kuris pavadintas pokalbiu dvasioje. Per procesą. Ir yra daug būdų, kaip tai galima padaryti: per dialogą ir pagarbą vienų kitiems. Suvienyti žmones ir suprasti tą santykį, tą sąveiką, kurti susitikimo galimybes yra svarbus mūsų gyvenimo Bažnyčioje aspektas.
Kai kuriems žmonėms tai sukėlė grėsmės jausmą. Kartais vyskupai ar kunigai gali nuogąstauti, esą sinodiškumas pakirs mano autoritetą. Sinodiškumas nėra su tuo susijęs, ir galbūt jūsų supratimas apie savo autoritetą yra šiek tiek netikslus, klaidingas.
Sinodiškumas padeda apibūdinti, kaip galime susiburti, būti bendruomene ir siekti bendrystės kaip Bažnyčia. Kad tai būtų Bažnyčia, kurios pagrindinis dėmesys skiriamas ne institucinei hierarchijai, o mūsų kaip bendruomenės jausmui; kiekvienam žmogui su savo pašaukimu: kunigams, pasauliečiams, vyskupams, misionieriams, šeimoms. Kiekvienas, turintis konkretų pašaukimą, turi savo vaidmenį ir gali šį tą duoti, o mes kartu ieškome būdų, kaip augti ir eiti drauge kaip Bažnyčiai.
Ši nuostata gali daug ko išmokyti šiandienį pasaulį. Prieš akimirką kalbėjome apie poliarizaciją. Manau, tai yra savotiškas priešnuodis ir būdas spręsti tam tikras didžiausias problemas, su kuriomis susiduriame nūdienos pasaulyje.
Jei klausysime Evangelijos, jei drauge ją apmąstysime ir stengsimės eiti drauge, klausydamiesi vieni kitų, bandydami atrasti, ką Dievas mums sako šiandien, galime daug iš to gauti.
Labai tikiuosi, kad tęsis procesas, kuris prasidėjo dar gerokai prieš pastarąjį sinodą, bent jau Lotynų Amerikoje, – kalbėjau apie savo patirtį ten: dalis Lotynų Amerikos Bažnyčios tikrai prisidėjo prie visuotinės Bažnyčios, – manau, viltis yra didelė, jei galėsime toliau remtis pastarųjų kelerių metų patirtimi ir rasti būdų, kaip būti Bažnyčiai drauge. Ne bandyti paversti Bažnyčią kažin kokia demokratine vyriausybe, nes, jei pažvelgsime į daugelį nūdienos pasaulio šalių, demokratija nebūtinai yra tobulas sprendimas viskam. Bet gerbti, suprasti Bažnyčios gyvenimą tokį, koks jis yra, ir sakyti: „Turime šitai daryti drauge.“
Manau, sinodiškumas suteikia pačiai Bažnyčiai puikią galimybę, suteikia Bažnyčiai galimybę bendrauti su likusiu pasauliu. Nuo Vatikano II susirinkimo laikų tai buvo svarbu, ir dar yra daug ką nuveikti.
Spėju, turite omenyje, kad čia gali būti priešnuodis daugeliui dalykų, apie kuriuos iki šiol kalbėjome, pavyzdžiui, poliarizacijai ir pan. Ar toks įsitikinimas kyla iš asmeninės jūsų patirties Čiklajuje ir Truchiljuje ?
Manau, iš dalies taip. Tai lemia tiek asmeninis stilius, mano asmenybė, man suteikti gabumai, tiek mano požiūris į lyderystę.
Vadovas, kuris eina pats vienas, niekam nevadovauja. Bet jei vadovas geba suburti žmones aplink save ir judėti pirmyn, tai yra daug veiksmingiau. Šia prasme sinodiškumas iš tiesų yra tam tikras instrumentas, platforma, įrankis, galintis suteikti daug naudos tiek Bažnyčiai, tiek pasauliui.
Išvertė Saulena Žiugždaitė.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Popiežius Leonas XIV pirmojoje sekmadienio maldoje Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. gegužės 11 d. AFP-dpa-ELTA nuotrauka
Norėčiau pereiti prie temos, kurią aptarėme ankstesnėje pokalbio dalyje ir kurią taip pat paminėjote pirmojoje kalboje, – tai yra sinodiškumas, sinodinė Bažnyčia. Manau, sinodiškumo sąvoka vis dar sunkiai suprantama daugeliui žmonių. Kaip jūs ją apibūdintumėte?
Manau, sinodiškumas yra požiūris, atvirumas, noras suprasti, kalbant apie dabartinę Bažnyčią, kad kiekvienas Bažnyčios narys turi balsą ir vaidmenį.
Tai pasiekiama per maldą, apmąstymus – metodą, kuris naudotas neseniai vykusiame sinode ir kuris pavadintas pokalbiu dvasioje. Per procesą. Ir yra daug būdų, kaip tai galima padaryti: per dialogą ir pagarbą vienų kitiems. Suvienyti žmones ir suprasti tą santykį, tą sąveiką, kurti susitikimo galimybes yra svarbus mūsų gyvenimo Bažnyčioje aspektas.
Kai kuriems žmonėms tai sukėlė grėsmės jausmą. Kartais vyskupai ar kunigai gali nuogąstauti, esą sinodiškumas pakirs mano autoritetą. Sinodiškumas nėra su tuo susijęs, ir galbūt jūsų supratimas apie savo autoritetą yra šiek tiek netikslus, klaidingas.
Sinodiškumas padeda apibūdinti, kaip galime susiburti, būti bendruomene ir siekti bendrystės kaip Bažnyčia. Kad tai būtų Bažnyčia, kurios pagrindinis dėmesys skiriamas ne institucinei hierarchijai, o mūsų kaip bendruomenės jausmui; kiekvienam žmogui su savo pašaukimu: kunigams, pasauliečiams, vyskupams, misionieriams, šeimoms. Kiekvienas, turintis konkretų pašaukimą, turi savo vaidmenį ir gali šį tą duoti, o mes kartu ieškome būdų, kaip augti ir eiti drauge kaip Bažnyčiai.
Ši nuostata gali daug ko išmokyti šiandienį pasaulį. Prieš akimirką kalbėjome apie poliarizaciją. Manau, tai yra savotiškas priešnuodis ir būdas spręsti tam tikras didžiausias problemas, su kuriomis susiduriame nūdienos pasaulyje.
Jei klausysime Evangelijos, jei drauge ją apmąstysime ir stengsimės eiti drauge, klausydamiesi vieni kitų, bandydami atrasti, ką Dievas mums sako šiandien, galime daug iš to gauti.
Labai tikiuosi, kad tęsis procesas, kuris prasidėjo dar gerokai prieš pastarąjį sinodą, bent jau Lotynų Amerikoje, – kalbėjau apie savo patirtį ten: dalis Lotynų Amerikos Bažnyčios tikrai prisidėjo prie visuotinės Bažnyčios, – manau, viltis yra didelė, jei galėsime toliau remtis pastarųjų kelerių metų patirtimi ir rasti būdų, kaip būti Bažnyčiai drauge. Ne bandyti paversti Bažnyčią kažin kokia demokratine vyriausybe, nes, jei pažvelgsime į daugelį nūdienos pasaulio šalių, demokratija nebūtinai yra tobulas sprendimas viskam. Bet gerbti, suprasti Bažnyčios gyvenimą tokį, koks jis yra, ir sakyti: „Turime šitai daryti drauge.“
Manau, sinodiškumas suteikia pačiai Bažnyčiai puikią galimybę, suteikia Bažnyčiai galimybę bendrauti su likusiu pasauliu. Nuo Vatikano II susirinkimo laikų tai buvo svarbu, ir dar yra daug ką nuveikti.
Spėju, turite omenyje, kad čia gali būti priešnuodis daugeliui dalykų, apie kuriuos iki šiol kalbėjome, pavyzdžiui, poliarizacijai ir pan. Ar toks įsitikinimas kyla iš asmeninės jūsų patirties Čiklajuje ir Truchiljuje ?
Manau, iš dalies taip. Tai lemia tiek asmeninis stilius, mano asmenybė, man suteikti gabumai, tiek mano požiūris į lyderystę.
Vadovas, kuris eina pats vienas, niekam nevadovauja. Bet jei vadovas geba suburti žmones aplink save ir judėti pirmyn, tai yra daug veiksmingiau. Šia prasme sinodiškumas iš tiesų yra tam tikras instrumentas, platforma, įrankis, galintis suteikti daug naudos tiek Bažnyčiai, tiek pasauliui.
Išvertė Saulena Žiugždaitė.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
