S. Spurga apie vykstančias taikos derybas: sunku pasakyti, kur jos veda
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen pristatė planą, pagal kurį per dvejus metus Ukrainai būtų skirtas 90 milijardų eurų finansavimas, kad ji galėtų vadovauti taikos deryboms iš jėgos pozicijos.
Europos Sąjunga preliminariai sutarė 2027-aisiais visiškai uždrausti rusiškų dujų importą.
Šiuos ir kitus svarbiausius pastarųjų dienų užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas SAULIUS SPURGA.
Ukrainos prezidentas savaitgalį pareiškė, kad jis ir jo derybininkai surengė labai turiningą ir konstruktyvų pokalbį su JAV pasiuntiniais. Tačiau praėjusios savaitės pradžioje vykusiose derybose dėl taikos Ukrainoje JAV ir Rusijos atstovai teigia, kad kompromiso dėl okupuotų Ukrainos teritorijų nepasiekta. Kaip vertinate JAV pastangas ir organizuojamus susitikimus dėl taikos Ukrainoje?
Galima net pagirti JAV pusę už pastangas, ypač kontrastuojančias su Europos, kuri, atrodo, vis dar neranda būdų įsitraukti į šį procesą, pozicija. Kita vertus, žinoma, yra faktų, kurie neprideda JAV garbės, nes kalbėjimas su Rusija yra ne tik dialogas, bet ir tam tikras pataikavimas. O kai kurie suspendavimo projektai kelia įtarimų, kad dalis jų galėjo būti parengta Rusijoje.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir JAV prezidento Donaldo Trumpo specialusis pasiuntinys Steve'as Witkoffas Kremliuje, Maskvoje, Rusijoje. EPA-ELTA nuotrauka
Volodymyras Zelenskis tikino, kad jo pokalbiai su Steve'u Witkoffu ir Jaredu Kushneriu, taip pat JAV pokalbiai su Ukrainos užsienio reikalų ministru ir specialiuoju pasiuntiniu rodo, jog yra pasistūmėta į priekį ir liko nueiti paskutinius metrus iki susitarimo. Tačiau viską suprasti labai sunku – informacija nuolat kinta. Net ir nepriklausomi šaltiniai, gaunantys nuoseklią informaciją, pastebi, kad derybos vyksta, tačiau realiai pasakyti, kur jos veda, sudėtinga, nes nematome jokių aiškių ženklų iš Rusijos pusės.
Vladimiras Putinas daug kartų išsakė savo poziciją. Palyginti su 2022 metais, dabar likęs vienintelis jo reikalavimas – teritorijos ir iš dalies Ukrainos gynybos galios apribojimai. Jis kartoja, kad prezidentas Volodymyras Zelenskis esą yra nelegitimus, todėl su juo negali susitikti ir sudaryti jokio susitarimo. Taigi vaizdas labai margas, nuolat besikeičiantis ir sunkiai nuspėjamas.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotrauka
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad Rusija vilkina derybas. Kokios to priežastys, kodėl tai naudinga Rusijai?
Reikia vartoti tikslius terminus. Ar vyksta derybos? Derybos – tai procesas tarp Rusijos ir Ukrainos. Šiuo atveju, ko gero, vyksta tik pokalbiai, ir niekas tiksliai nežino, ar tai vilkinimas, ar tiesiog nenoras derėtis. Rusija užima visiškai nelanksčią poziciją, yra nepasiryžusi daryti kompromisus svarbiausiais klausimais. Niekada nesame girdėję, kad ji rodytų bent menkiausią norą tai padaryti.
Nors daug kas sako, kad JAV pernelyg pataikauja Rusijai, tačiau, kaip matome, pokalbiai vyksta ir su prezidentu Volodymyru Zelenskiu, o pirminis planas, kuris iš tiesų buvo labai griežtas, jau yra koreguojamas.
Šiuo metu akivaizdu, kad Putinas įsitikinęs – vadinamasis išsekimo karas yra naudingas Rusijai. Ji lėtai, labai brangiai, neregėta žmogiškųjų aukų kaina plečia kontroliuojamas teritorijas. Rusija vis tęsia puolamuosius veiksmus ir nuo šių metų rudens daugelyje fronto linijos vietų yra perėmusi iniciatyvą.
JAV ir Rusijos derybos dėl Ukrainos. Maskva, Rusija, 2025 m. gruodžio 3 d. EPA-ELTA nuotrauka
Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen pristatė planą, pagal kurį per dvejus metus Ukrainai būtų skirtas 90 milijardų eurų finansavimas, kad ji galėtų vadovauti taikos deryboms iš jėgos pozicijos. Kaip vertinate šį pasiūlymą? Kiek realiai tai padės Ukrainai?
Žinoma, tai yra labai reikšminga parama. Įvairūs skaičiavimai rodo, kad per pastaruosius ketverius metus Ukraina jau yra gavusi daugiau nei 100 milijardų eurų paramos, todėl ši suma yra labai didelė.
Galutinio sprendimo dar nėra. Matysime, kaip dėl to bus kalbama gruodžio 18 dieną, kai susitiks Europos Vadovų Taryba. Yra du variantai: vienas – panaudoti įšaldytus Rusijos indėlius ir turtą, kitas – skolintis. Žinoma, kai kurios šalys tam prieštaraus, nes žinome, kaip sudėtinga priimti sprendimus Europos Sąjungoje. Tačiau reikia pasakyti, kad Europos Komisijos vadovybė atrodo nusiteikusi ryžtingai ir turi svarbiausių ES valstybių narių bei kitų šalių paramą. Todėl šis planas atrodo realus.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
NATO generalinis sekretorius Markas Rutte neseniai pareiškė, kad NATO aplenkė Rusiją šaudmenų gamyboje. Ar Europa prilygsta Rusijai karinės produkcijos ir dislokuojamų pajėgų kiekiu? Kaip tai gali padėti Ukrainai kare prieš Rusiją?
Rusija kare naudoja viską, ką turi, o Europos ir NATO šalys rūpinasi savo gynyba ir kaupia atsargas. Šiuo metu Rusija kariauja ne su NATO, o su Ukraina, kuri nėra NATO narė, todėl jai skiriama tik dalis visų gamybos pajėgumų.
Tai, kad NATO aplenkė Rusiją šaudmenų gamyboje, yra labai svarbu. Europos Sąjunga kartu su NATO valstybėmis per metus pagamina apie 2 mln. artilerijos sviedinių. Rusija, be savo gamybos, dar gavo maždaug milijoną sviedinių iš Šiaurės Korėjos. Jungtinės Valstijos taip pat gamina daugiau nei milijoną. Taigi NATO gamyba jau lenkia Rusiją, ir tai tikrai reikšminga.
Prisimename, kad prieš metus ukrainiečiai skundėsi, jog į dešimt rusų paleistų sviedinių gali atsakyti tik vienu. Dabar situacija pasikeitė – jau seniai nebegirdime apie amunicijos badą. Tačiau keičiasi ir pats karo pobūdis. Ukrainiečiai dar neseniai turėjo pranašumą dronų kare, bet rusai per trumpą laiką padarė ryškią pažangą ir dabar, daugelio analitikų vertinimu, šioje srityje jau lenkia Ukrainą. Tai labai svarbu, nes dronai atakuoja gyvąją jėgą, tiekimo linijas ir trikdo bet kokį dalinių judėjimą.
Vis dėlto pagrindinis karo faktorius išlieka gyvoji jėga. O žmonių – tiek Ukrainai, tiek Rusijai – trūksta. Girdėjome naujausius Ukrainos vadovybės teiginius, kad vienam ukrainiečių kariui fronte tenka kelis kartus daugiau rusų.
NATO generalinis sekretorius Markas Rutte. EPA-ELTA nuotrauka
Ukrainos kariuomenė neigia Rusijos pareiškimus apie neva užimtą strategiškai svarbų Pokrovsko miestą. Kas jums daugiau žinoma apie dabartinę ukrainiečių situaciją karo lauke?
Tai, ką jau minėjau, paremta įvairių analitikų ir informacijos šaltinių duomenimis – Ukraina yra labai sudėtingoje padėtyje. Kalbant apie Pokrovską, Rusija gal jau dešimt kartų paskelbė jį užėmusi, tačiau realybėje ten vis dar vyksta kovos. Ukrainiečiai ginasi, stengiasi išlaikyti pozicijas, vietomis kontratakuoja ir veržiasi į priekį, bet frontas iš esmės laikosi.
Didžiausia problema – gyvoji jėga. Tai neginčytinas faktas tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje, nors situacijos skirtingos. Ukraina kaip demokratinė valstybė susiduria su daug didesniais mobilizacijos iššūkiais, o Rusija taiko autoritarinius metodus. Priminsiu, kad Ukraina dabar leidžia išvykti tik labai jauniems piliečiams, vos sulaukusiems 21 metų. Tai atspindi bendrą situacijos sudėtingumą.
Kyjivas, Ukraina, 2025 m. lapkričio 29 d. EPA-ELTA nuotrauka
Kyjivas, Ukraina, 2025 m. lapkričio 29 d. EPA-ELTA nuotrauka
Europos Sąjunga preliminariai sutarė 2027-aisiais visiškai uždrausti rusiškų dujų importą. Kaip vertinate šį susitarimą? Kaip jis gali paveikti Rusijos ekonomiką?
Tai, žinoma, labai svarbus žingsnis, nes šiuo metu, nors dujų importas iš Rusijos į Europą yra smarkiai sumažėjęs, jis vis dar vyksta, pavyzdžiui, Bulgarijoje ir Slovakijoje. Suprantama, šios šalys neturi jūros pakrantės, todėl joms sunkiau užsitikrinti suskystintųjų dujų tiekimą. Tačiau sprendimas nuo 2027-ųjų visiškai atsisakyti rusiškų dujų yra labai reikšmingas.
Ne mažiau svarbus ir pareiškimas, kad net jei konfliktas ar karas ateityje būtų išspręstas, Europa vis tiek nebepirks rusiškų dujų ir nebebus nuo jų priklausoma. Matėme, kuo baigiasi ekonominė ir žaliavų priklausomybė nuo Rusijos: kartu ateina politinė įtaka, įvairūs spaudimai, neaiškūs sprendimai net parlamentuose ar vyriausybėse. Todėl šis žingsnis yra ne tik ekonominis, bet ir geopolitinis.
Kalbama, kad 2027 metų rudenį sprendimas visiškai įsigalios, įskaitant ir rusiškų dujų importo vamzdynais draudimą. Tačiau reikia žinoti, kad Vengrija šį sprendimą apskundė Teisingumo Teismui, nes jis priimtas kvalifikuota balsų dauguma, o ne vienbalsiai. Vengrija laikosi nuomonės, kad tokie sprendimai turi būti priimami vienbalsiai.
Kita vertus, Vengrijos valstybinės energetikos bendrovės vadovas yra sakęs, kad šalis sugebėtų apsirūpinti dujomis ir be rusiškų tiekimo šaltinių, nors tai ir padidintų kainą.
Europos Sąjungos užsienio politikos įgaliotinė Kaja Kallas. EPA-ELTA nuotrauka
Libanas ir Izraelis surengė pirmąsias per kelis dešimtmečius tiesiogines derybas. Praeitą savaitę Libane lankėsi ir popiežius Leonas XIV. Vizito metu jis linkėjo taikos. Kaip pakomentuotumėte situaciją Artimuosiuose Rytuose?
Libanas ir Izraelis jau daugiau kaip 70 metų vienas kitą laiko priešais ir nepalaiko diplomatinių santykių. 2024-aisiais, tarpininkaujant Jungtinėms Valstijoms, buvo pasiektos tam tikros paliaubos. Tačiau Izraelio puolimo veiksmai nesiliovė.
Vis dėlto dabartiniai pokalbiai yra reikšmingi tuo, kad juose dalyvavo ne tik kariškiai, bet ir civiliai pareigūnai. Akivaizdu, kad Libano vyriausybė nori stabilizuoti situaciją.
Problema ta, kad „Hezbollah“ yra ir politinė partija, turinti vietų Libano parlamente, ir karinė organizacija, kurią remia Iranas. Nors formaliai Libano vyriausybė yra paskelbusi, kad visos ginkluotos grupės turi paklusti centrinei valdžiai, realiai to užtikrinti nesugeba. Tai įrodo situacijos trapumą.
Izraelis vis dar yra įžengęs į dalį Libano teritorijos ir ją kontroliuoja. Libanas pareiškė, kad tol, kol okupacija nesibaigs, jis su Izraeliu nekalbės apie platesnius susitarimus.
Gazos Ruože aktyvūs karo veiksmai dabar yra pristabdyti, bet kiekvieną dieną vis dar žūsta žmonės.
Dar didesnį nerimą kelia tai, kad situacija atrodo tarsi įstrigusi: atviros kovos nevyksta, bet niekas nepasistūmėjo ir politiniame lygmenyje. Nėra aiškaus ateities plano – kas toliau bus su Gaza, koks bus jos statusas, kokia valdžia ten veiks. JAV vėl kalba apie dviejų valstybių sprendimą, tačiau Izraelyje šiuo metu tai yra visiškai nepopuliari ir praktiškai neįmanoma idėja, turint omenyje dabartinę politinę atmosferą ir visuomenės nuotaikas.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir JAV prezidento Donaldo Trumpo specialusis pasiuntinys Steve'as Witkoffas Kremliuje, Maskvoje, Rusijoje. EPA-ELTA nuotrauka
Volodymyras Zelenskis tikino, kad jo pokalbiai su Steve'u Witkoffu ir Jaredu Kushneriu, taip pat JAV pokalbiai su Ukrainos užsienio reikalų ministru ir specialiuoju pasiuntiniu rodo, jog yra pasistūmėta į priekį ir liko nueiti paskutinius metrus iki susitarimo. Tačiau viską suprasti labai sunku – informacija nuolat kinta. Net ir nepriklausomi šaltiniai, gaunantys nuoseklią informaciją, pastebi, kad derybos vyksta, tačiau realiai pasakyti, kur jos veda, sudėtinga, nes nematome jokių aiškių ženklų iš Rusijos pusės.
Vladimiras Putinas daug kartų išsakė savo poziciją. Palyginti su 2022 metais, dabar likęs vienintelis jo reikalavimas – teritorijos ir iš dalies Ukrainos gynybos galios apribojimai. Jis kartoja, kad prezidentas Volodymyras Zelenskis esą yra nelegitimus, todėl su juo negali susitikti ir sudaryti jokio susitarimo. Taigi vaizdas labai margas, nuolat besikeičiantis ir sunkiai nuspėjamas.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotrauka
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad Rusija vilkina derybas. Kokios to priežastys, kodėl tai naudinga Rusijai?
Reikia vartoti tikslius terminus. Ar vyksta derybos? Derybos – tai procesas tarp Rusijos ir Ukrainos. Šiuo atveju, ko gero, vyksta tik pokalbiai, ir niekas tiksliai nežino, ar tai vilkinimas, ar tiesiog nenoras derėtis. Rusija užima visiškai nelanksčią poziciją, yra nepasiryžusi daryti kompromisus svarbiausiais klausimais. Niekada nesame girdėję, kad ji rodytų bent menkiausią norą tai padaryti.
Nors daug kas sako, kad JAV pernelyg pataikauja Rusijai, tačiau, kaip matome, pokalbiai vyksta ir su prezidentu Volodymyru Zelenskiu, o pirminis planas, kuris iš tiesų buvo labai griežtas, jau yra koreguojamas.
Šiuo metu akivaizdu, kad Putinas įsitikinęs – vadinamasis išsekimo karas yra naudingas Rusijai. Ji lėtai, labai brangiai, neregėta žmogiškųjų aukų kaina plečia kontroliuojamas teritorijas. Rusija vis tęsia puolamuosius veiksmus ir nuo šių metų rudens daugelyje fronto linijos vietų yra perėmusi iniciatyvą.
JAV ir Rusijos derybos dėl Ukrainos. Maskva, Rusija, 2025 m. gruodžio 3 d. EPA-ELTA nuotrauka
Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen pristatė planą, pagal kurį per dvejus metus Ukrainai būtų skirtas 90 milijardų eurų finansavimas, kad ji galėtų vadovauti taikos deryboms iš jėgos pozicijos. Kaip vertinate šį pasiūlymą? Kiek realiai tai padės Ukrainai?
Žinoma, tai yra labai reikšminga parama. Įvairūs skaičiavimai rodo, kad per pastaruosius ketverius metus Ukraina jau yra gavusi daugiau nei 100 milijardų eurų paramos, todėl ši suma yra labai didelė.
Galutinio sprendimo dar nėra. Matysime, kaip dėl to bus kalbama gruodžio 18 dieną, kai susitiks Europos Vadovų Taryba. Yra du variantai: vienas – panaudoti įšaldytus Rusijos indėlius ir turtą, kitas – skolintis. Žinoma, kai kurios šalys tam prieštaraus, nes žinome, kaip sudėtinga priimti sprendimus Europos Sąjungoje. Tačiau reikia pasakyti, kad Europos Komisijos vadovybė atrodo nusiteikusi ryžtingai ir turi svarbiausių ES valstybių narių bei kitų šalių paramą. Todėl šis planas atrodo realus.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
NATO generalinis sekretorius Markas Rutte neseniai pareiškė, kad NATO aplenkė Rusiją šaudmenų gamyboje. Ar Europa prilygsta Rusijai karinės produkcijos ir dislokuojamų pajėgų kiekiu? Kaip tai gali padėti Ukrainai kare prieš Rusiją?
Rusija kare naudoja viską, ką turi, o Europos ir NATO šalys rūpinasi savo gynyba ir kaupia atsargas. Šiuo metu Rusija kariauja ne su NATO, o su Ukraina, kuri nėra NATO narė, todėl jai skiriama tik dalis visų gamybos pajėgumų.
Tai, kad NATO aplenkė Rusiją šaudmenų gamyboje, yra labai svarbu. Europos Sąjunga kartu su NATO valstybėmis per metus pagamina apie 2 mln. artilerijos sviedinių. Rusija, be savo gamybos, dar gavo maždaug milijoną sviedinių iš Šiaurės Korėjos. Jungtinės Valstijos taip pat gamina daugiau nei milijoną. Taigi NATO gamyba jau lenkia Rusiją, ir tai tikrai reikšminga.
Prisimename, kad prieš metus ukrainiečiai skundėsi, jog į dešimt rusų paleistų sviedinių gali atsakyti tik vienu. Dabar situacija pasikeitė – jau seniai nebegirdime apie amunicijos badą. Tačiau keičiasi ir pats karo pobūdis. Ukrainiečiai dar neseniai turėjo pranašumą dronų kare, bet rusai per trumpą laiką padarė ryškią pažangą ir dabar, daugelio analitikų vertinimu, šioje srityje jau lenkia Ukrainą. Tai labai svarbu, nes dronai atakuoja gyvąją jėgą, tiekimo linijas ir trikdo bet kokį dalinių judėjimą.
Vis dėlto pagrindinis karo faktorius išlieka gyvoji jėga. O žmonių – tiek Ukrainai, tiek Rusijai – trūksta. Girdėjome naujausius Ukrainos vadovybės teiginius, kad vienam ukrainiečių kariui fronte tenka kelis kartus daugiau rusų.
NATO generalinis sekretorius Markas Rutte. EPA-ELTA nuotrauka
Ukrainos kariuomenė neigia Rusijos pareiškimus apie neva užimtą strategiškai svarbų Pokrovsko miestą. Kas jums daugiau žinoma apie dabartinę ukrainiečių situaciją karo lauke?
Tai, ką jau minėjau, paremta įvairių analitikų ir informacijos šaltinių duomenimis – Ukraina yra labai sudėtingoje padėtyje. Kalbant apie Pokrovską, Rusija gal jau dešimt kartų paskelbė jį užėmusi, tačiau realybėje ten vis dar vyksta kovos. Ukrainiečiai ginasi, stengiasi išlaikyti pozicijas, vietomis kontratakuoja ir veržiasi į priekį, bet frontas iš esmės laikosi.
Didžiausia problema – gyvoji jėga. Tai neginčytinas faktas tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje, nors situacijos skirtingos. Ukraina kaip demokratinė valstybė susiduria su daug didesniais mobilizacijos iššūkiais, o Rusija taiko autoritarinius metodus. Priminsiu, kad Ukraina dabar leidžia išvykti tik labai jauniems piliečiams, vos sulaukusiems 21 metų. Tai atspindi bendrą situacijos sudėtingumą.
Kyjivas, Ukraina, 2025 m. lapkričio 29 d. EPA-ELTA nuotrauka
Kyjivas, Ukraina, 2025 m. lapkričio 29 d. EPA-ELTA nuotrauka
Europos Sąjunga preliminariai sutarė 2027-aisiais visiškai uždrausti rusiškų dujų importą. Kaip vertinate šį susitarimą? Kaip jis gali paveikti Rusijos ekonomiką?
Tai, žinoma, labai svarbus žingsnis, nes šiuo metu, nors dujų importas iš Rusijos į Europą yra smarkiai sumažėjęs, jis vis dar vyksta, pavyzdžiui, Bulgarijoje ir Slovakijoje. Suprantama, šios šalys neturi jūros pakrantės, todėl joms sunkiau užsitikrinti suskystintųjų dujų tiekimą. Tačiau sprendimas nuo 2027-ųjų visiškai atsisakyti rusiškų dujų yra labai reikšmingas.
Ne mažiau svarbus ir pareiškimas, kad net jei konfliktas ar karas ateityje būtų išspręstas, Europa vis tiek nebepirks rusiškų dujų ir nebebus nuo jų priklausoma. Matėme, kuo baigiasi ekonominė ir žaliavų priklausomybė nuo Rusijos: kartu ateina politinė įtaka, įvairūs spaudimai, neaiškūs sprendimai net parlamentuose ar vyriausybėse. Todėl šis žingsnis yra ne tik ekonominis, bet ir geopolitinis.
Kalbama, kad 2027 metų rudenį sprendimas visiškai įsigalios, įskaitant ir rusiškų dujų importo vamzdynais draudimą. Tačiau reikia žinoti, kad Vengrija šį sprendimą apskundė Teisingumo Teismui, nes jis priimtas kvalifikuota balsų dauguma, o ne vienbalsiai. Vengrija laikosi nuomonės, kad tokie sprendimai turi būti priimami vienbalsiai.
Kita vertus, Vengrijos valstybinės energetikos bendrovės vadovas yra sakęs, kad šalis sugebėtų apsirūpinti dujomis ir be rusiškų tiekimo šaltinių, nors tai ir padidintų kainą.
Europos Sąjungos užsienio politikos įgaliotinė Kaja Kallas. EPA-ELTA nuotrauka
Libanas ir Izraelis surengė pirmąsias per kelis dešimtmečius tiesiogines derybas. Praeitą savaitę Libane lankėsi ir popiežius Leonas XIV. Vizito metu jis linkėjo taikos. Kaip pakomentuotumėte situaciją Artimuosiuose Rytuose?
Libanas ir Izraelis jau daugiau kaip 70 metų vienas kitą laiko priešais ir nepalaiko diplomatinių santykių. 2024-aisiais, tarpininkaujant Jungtinėms Valstijoms, buvo pasiektos tam tikros paliaubos. Tačiau Izraelio puolimo veiksmai nesiliovė.
Vis dėlto dabartiniai pokalbiai yra reikšmingi tuo, kad juose dalyvavo ne tik kariškiai, bet ir civiliai pareigūnai. Akivaizdu, kad Libano vyriausybė nori stabilizuoti situaciją.
Problema ta, kad „Hezbollah“ yra ir politinė partija, turinti vietų Libano parlamente, ir karinė organizacija, kurią remia Iranas. Nors formaliai Libano vyriausybė yra paskelbusi, kad visos ginkluotos grupės turi paklusti centrinei valdžiai, realiai to užtikrinti nesugeba. Tai įrodo situacijos trapumą.
Izraelis vis dar yra įžengęs į dalį Libano teritorijos ir ją kontroliuoja. Libanas pareiškė, kad tol, kol okupacija nesibaigs, jis su Izraeliu nekalbės apie platesnius susitarimus.
Gazos Ruože aktyvūs karo veiksmai dabar yra pristabdyti, bet kiekvieną dieną vis dar žūsta žmonės.
Dar didesnį nerimą kelia tai, kad situacija atrodo tarsi įstrigusi: atviros kovos nevyksta, bet niekas nepasistūmėjo ir politiniame lygmenyje. Nėra aiškaus ateities plano – kas toliau bus su Gaza, koks bus jos statusas, kokia valdžia ten veiks. JAV vėl kalba apie dviejų valstybių sprendimą, tačiau Izraelyje šiuo metu tai yra visiškai nepopuliari ir praktiškai neįmanoma idėja, turint omenyje dabartinę politinę atmosferą ir visuomenės nuotaikas.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Inga Bartulevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
