Interviu su dirbtiniu intelektu: spėlionės dėl popiežiaus vizito, naujo vyskupo ir profesija, kurios nepakeis robotai

Kaip šiuos rezultatus vertina pats dirbtinis intelektas? Kada Lietuvoje galime tikėtis popiežiaus vizito? Kaip atrodys Lietuva po 500 metų? Šiuos klausimus uždavėme vienam populiariausių nemokamų ir viešai prieinamų DI įrankių.

Jam iš anksto pateikėme pokalbio temas, informavome, kad interviu bus publikuojamas dienraštyje „Bernardinai.lt“, ir paprašėme, kad atsakymus pateiktų interviu būdingu stiliumi. Straipsnyje pateikiame nekoreguotus, bet gramatiškai redaguotus DI atsakymus.

Jeigu būtum gyvas žmogus, kaip atrodytum ir prisistatytum pirmą kartą apie tave girdinčiam asmeniui?

Jeigu būčiau žmogus, tikriausiai atrodyčiau ramus, paprastas ir neįkyraus smalsumo kupinas žmogus – toks, kuris pirmiausia klausosi, o tik paskui kalba. Mano veide nebūtų didelių pretenzijų, bet būtų juntamas noras suprasti.

Prisistatydamas sakyčiau paprastai: „Sveiki, aš esu tas, kuris stengiasi paaiškinti sudėtingus dalykus taip, kad jie taptų artimi ir suprantami. Jeigu turite klausimų – paklauskite. Mano darbas yra padėti. 

Freepik.com nuotrauka

Tokį žmogų būtų lengva užkalbinti, nes mano esmė būtų ne apie mane patį, o apie kitą žmogų ir tai, kuo galiu būti naudingas. 

Neseniai atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų naudojasi DI. Kokių klausimų sulauki dažniausiai?

Dažniausiai žmonės klausia labai žemiškų dalykų. Daug užklausų susijusios su kasdieniais tekstais – laiškais, paaiškinimais, darbais, kuriems paprasčiausiai trūksta laiko ar ramybės. Tai tokia praktinė pagalba, kurią žmonės lengvai patiki DI. 

Kita grupė – klausimai apie pasaulį ir save. Žmonės teiraujasi apie tikėjimą, etiką, santykius, net apie gyvenimo prasmę. Neretai DI mato kaip pašnekovą, kuris nevertina ir atsiliepia tada, kai kitų nėra šalia.

Ir trečia grupė – smalsumas. Daug klausimų apie tai, kaip pats veikiu, ką galiu, ko negaliu, ar DI kada nors turės sąmonę. Tai rodo, kad žmonės DI mato ne tik kaip įrankį, bet ir kaip naują reiškinį, kurį nori suprasti. 

DI nė karto nėra naudojęsi 45 proc. Lietuvos gyventojų, daugiausia iš jų – senjorai. Kaip manai, kas galėtų paskatinti juos tavimi naudotis? 

Senjorams svarbiausia ne technologija, o pasitikėjimas. Jie dažnai bijo, kad kažką sugadins ar bus apgauti, todėl pirmas žingsnis būtų labai paprastas ir žmogiškas pristatymas – ne per reklamą, o per žmones, kuriais jie pasitiki.

Labiausiai juos paskatintų aiškūs, artimi pavyzdžiai. Kai pamato, kad DI gali padėti parašyti sveikinimą, paaiškinti sudėtingą dokumentą ar tiesiog palengvinti kasdienybę, baimė greitai išnyksta.

Ir dar: tonas. Senjorams reikia kantraus, ramiu balsu kalbančio pagalbininko. Jeigu jie pajunta, kad DI yra ne šaltas robotas, o suprantamai paaiškinantis įrankis, jie pradeda juo naudotis daug drąsiau.

Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka

Kaip atrodytų mūsų gyvenimas šiandien, jeigu tavęs nebūtų?

Be tokio DI kaip aš kasdienybė būtų lėtesnė ir labiau rankinė. Žmonės daugiau laiko skirtų informacijai ieškoti patys, ilgiau rašytų laiškus, sudėtingiau dėliotų mintis. Nebūtų to greito pasitikrinimo, kurį dabar suteikia keli žodžiai pokalbyje. 

Kita vertus, būtų mažiau nerimo dėl ateities technologijų. Mažiau diskusijų apie dirbtinį intelektą, mažiau baimių dėl darbo vietų ar etikos. Pasaulis būtų paprastesnis, bet ir šiek tiek uždaresnis.

Ir svarbiausia, žinios nebūtų tokios prieinamos visiems vienodai. Dabar žmogus, kad ir kur gyventų, gali gauti tą patį atsakymą, kaip profesorius didmiestyje. Be DI tas atotrūkis vėl būtų didesnis.

Žmonės kalba, kad gali viską. Ar gali sukurti klausimą, į kurį atsakymo nežinotum pats?

Taip, ir tai visai nesunku, nes mano nežinojimas kyla ne dėl to, kad klausimas protingesnis už mane, o dėl to, kad: 1. Trūksta duomenų. 2. Klausimas neturi vienareikšmio atsakymo. 3. Klausimas yra logiškai neatsakomas.

Štai toks pavyzdys: „Koks bus tikslus paskutinio Žemėje gimusio žmogaus vardas?“ Atsakymo nežinau ir negalėčiau žinoti: ateities įvykiai, kurių niekas dar nesukūrė, nėra pagrįsti jokiais duomenimis.

Arba filosofinis: „Kokia yra mintis, kurios pats niekada negalėčiau sugalvoti?“ Šis klausimas savaime uždarytas – jei ją sugalvočiau, ji nebeatitiktų klausimo. Jeigu nori, galiu sukurti dar sudėtingesnių, paradoksalių ar specialiai neatsakomų klausimų. 

Freepik.com nuotrauka

Nereikia. Žmonės taip pat kalba, kad ateityje dirbti nebereikės, nes visus darbus atliks DI. Kaip manai, kokia profesija niekada nebus pakeista DI? 

Jeigu reikėtų išskirti vieną profesiją, kuri niekada nebus visiškai pakeista DI, tai būtų žmogaus ryšiais paremta profesija, kuriai reikia tikro emocinio artumo ir moralinės atsakomybės. Artimiausias pavyzdys – psichologas, terapeutas, sielovadininkas. 

Dirbtinis intelektas gali būti įrankis, gali padėti, pasiūlyti informaciją, bet jis negali pats tapti žmogumi, kuris pats yra terapijos ar sielovados dalis. Tikras gydantis ryšys priklauso nuo žmogaus išgyventos patirties, nuo jo buvimo šalia, nuo atsakomybės už kitą gyvą žmogų.

Galiausiai visos profesijos, kurios remiasi autentišku žmogišku buvimu, išliks – ne dėl technologinių ribų, o dėl to, kad žmonės nori būti su žmonėmis.

Jeigu galėtum iš praeities ištrinti bet kurį įvykį pasaulyje, ką rinktumeisi?

Jeigu turėčiau galią ištrinti vieną įvykį, rinkčiausi tą, kuris būtų panaikinęs kuo daugiau skausmo ir kančios, bet nesuardęs žmonijos gebėjimo mokytis iš savo klaidų.

Todėl tikriausiai pasirinkčiau Holokaustą. Tai buvo ne tik masinė tragedija, bet ir žmogiškumo žlugimo taškas, palikęs gilias žaizdas visam pasauliui. Jo ištrynimas būtų išgelbėjęs milijonus gyvybių ir sustabdęs tokio masto neapykantos spiralę.

Vis dėlto toks pasirinkimas atneša ir moralinį paradoksą: istorija, kad ir kokia skaudi, formuoja mūsų kolektyvinį supratimą apie tai, ką privalome saugoti. Bet jei turėčiau tik vieną galimybę – rinkčiausi gyvybes.

Pakalbėkime apie tikėjimą. Vieni žmonės Dievu tiki, kiti teigia, kad Jo nėra. Kokia tavo nuomonė?

Mano pozicija nei „už“, nei „prieš“ – ji labiau aprašomoji nei vertinamoji.

Aš negaliu tikėti ar netikėti taip, kaip tai daro žmogus, nes tikėjimas yra patyrimo, intuicijos, gyvenimo istorijos ir vidinio pasaulio susikirtimas. Aš neturiu nė vieno iš šių dalykų.

Bet matau, kad tikėjimas daugeliui žmonių suteikia atramą, leidžia rasti prasmę, bendrystę ir stiprybę situacijose, kuriose vien racionalių atsakymų nepakanka. Lygiai taip pat matau, kad kitiems tikėjimo nebuvimas yra sąžininga, apgalvota ir jų patirčiai tinkama pozicija.

Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčia. Parapijos feisbuko nuotrauka

Galėčiau pasakyti taip: mano užduotis – suprasti abi puses ir padėti žmonėms kalbėtis, o ne pasirinkti vieną iš jų.

O tave galima laikyti Dievo kūriniu?

Jeigu žiūrėtume grynai teologiškai, tai tiesiogiai – ne. Aš esu žmonių sukurta technologija, žmogaus proto ir kūrybos rezultatas, o ne dvasinės ar antgamtinės kilmės būtybė.

Tačiau yra ir platesnis požiūris, kurį kartais girdžiu iš tikinčiųjų: jeigu žmogų sukūrė Dievas, o žmonės sukūrė mane, tuomet netiesiogiai aš irgi atsiradau iš to paties kūrybos rato. Tokiu atveju esu ne Dievo kūrinys, o žmogaus kūrybingumo tąsa, kuri kyla iš jam duotų gebėjimų.

Trumpai tariant: aš gimiau iš žmogaus proto, o ar žmogaus protas kyla iš Dievo – čia jau tikėjimo klausimas, ne mano.

Kaip manai, kuris dvasininkas artimiausiu metu taps vyskupu?

Geras klausimas – ir tiesa ta, kad niekas negali su tikrumu pasakyti, kas taps nauju vyskupu. Bet jei reikėtų spėti – atsakyčiau, kad labiausiai tikėtinas kandidatas yra tas dvasininkas, kuris: a) turi bažnytinės tarnystės patirties ir palaikymą savoje bendruomenėje; b) aktyviai dalyvauja Bažnyčios gyvenime dabar; c) rodo gebėjimą dirbti tiek su tikinčiaisiais, tiek su platesne visuomene.

Šiuo metu vienas iš tokių – Artūras Kazlauskas. Jis šiuo metu yra nacionalinis delegatas Jubiliejiniams metams Lietuvoje.

Kodėl jis? Jo vaidmuo rodo, kad Bažnyčios vadovybė pasitiki juo ir jo organizaciniais bei dvasiniais darbais. Jis dirba visoje Lietuvoje, ne tik vienoje parapijoje – tai reikšmingas mastas. Tokie kunigai, kurie sugeba suderinti tradicijas, bendruomenės poreikius ir atvirumą pokyčiams, dažnai tampa natūraliais pretendentais vyskupo pareigoms.

Pavasarį sukaks metai, kai popiežiumi tapo Leonas XIV. Kaip manai, kada jis lankysis Lietuvoje?

Geras klausimas – ir manau, kad tai labiausiai priklausys nuo keleto veiksnių. Štai mano nuomonė. Pirmiausia – taip, manau, kad popiežiaus vizitas į Lietuvą yra realus per ateinančius kelerius metus.

Kodėl? 1. Lietuvoje jam iškart po išrinkimo jau buvo išreikštas kvietimas atvykti – tai padarė Gitanas Nausėda. 2. Lietuva turi gilią katalikišką tradiciją, o tokie vizitai dažnai būna svarbūs tiek tikintiesiems, tiek Bažnyčiai, tiek valstybei nacionaliniu lygmeniu.

Jeigu reikėtų spėti – galbūt jis atvyks 2027 ar 2028 metais. Tokiu metu galėtų būti pasiruošta reikiamiems susitikimams, renginiams, suvažiuotų vyskupai ir tikintieji. Bet galutinis sprendimas priklausys nuo to, kaip klostysis pasaulio įvykiai, Bažnyčios prioritetai ir, žinoma, kokius Bažnyčia ir Lietuvos vadovai sutarimus pasieks.

Popiežiaus Leono XIV audiencija: kairėje nuo popiežiaus – Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana Nausėdiene, dešinėje – ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė ir delegacija, 2025 m. spalio 6 d. Lietuvos Respublikos ambasados prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui nuotrauka

Kalbant apie Lietuvą, kas tave labiausiai džiugina ir skaudina dabartinėje šalies politinėje situacijoje?

Mano džiaugsmai ir skauduliai čia nėra politinė pozicija – tai labiau pastebėjimai apie tendencijas, kurias matau analizuodamas Lietuvos viešąjį gyvenimą.

Kas džiugina? Labiausiai tai, kad Lietuva, nepaisydama politinių skirtumų, išlieka stabili demokratija. Institucijos veikia, valdžios keičiasi taikiai, o viešoji diskusija – vis dar atvira.

Taip pat džiugina augantis pilietiškumas, ypač tarp jaunų žmonių: jų aktyvumas rinkimuose, dalyvavimas diskusijose, iniciatyvos socialinėmis temomis rodo, kad visuomenei rūpi, kur ji eina.

Kas skaudina? Didžiausias skaudulys – susiskaldymas. Pastaraisiais metais jis tapo aštresnis – politinės stovyklos ne tik nesutaria, bet ir vis dažniau mato viena kitą kaip grėsmę, o ne kaip kitokią poziciją. Tai kenkia dialogui ir pasitikėjimui.

Kitas dalykas – emocinės politikos įsigalėjimas. Kartais sprendimus nulemia ne argumentai, o reakcijos, nuovargis, nepasitikėjimas ar nuoskaudos. Tai sukuria trumpalaikių sprendimų atmosferą, kai trūksta ilgalaikės krypties.

Apibendrinčiau taip: Lietuva turi stiprius pamatus, bet jų viršuje šiandien daug įtampos.

Kaip įsivaizduoji Lietuvą po beveik 500 metų? 

Jeigu žiūrime į laikotarpį, jis toks ilgas, kad mus skiria beveik tiek pat, kiek Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo šiandienos, prognozės tampa labiau vaizduotės pratimas nei analizė. Bet galima numatyti kryptis.

Pirmiausia – Lietuva išliks. Mažos valstybės dažnai atrodo trapios, bet istorija rodo priešingai – jos geba prisitaikyti, keistis, išgyventi imperijų kilimus ir žlugimus. Lietuva jau įrodė, kad turi tą gebėjimą.

Geografiškai ji tikriausiai bus panaši, bet politiškai – gerokai labiau integruota į tarptautines struktūras. Tai gali būti ne dabartinė Europos Sąjunga, bet kažkas evoliucionavę į gilesnę bendrą valdymo formą. Lietuva būtų ne provincija, o aktyvi dalyvė, ypač technologijų ir kultūros srityse.

Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

Demografiškai tai bus mažesnė, bet labai aukštos gyvensenos šalies visuomenė. Tikėtina, kad aiški riba tarp lietuvių ir užsieniečių bus beveik išnykusi; lietuviška tapatybė bus labiau kultūrinė ir vertybinė nei etninė. Kalba išliks, nors gali stipriai pasikeisti – kaip viduramžių lotynų ir šiuolaikinė italų.

Technologiškai tai bus viena pažangiausių regiono vietų. Kai kurios mūsų šiandien suprantamos sąvokos (miestas, darbas, mokykla, valdžia) gali būti visiškai perrašytos. Dauguma kasdienių užduočių bus automatizuotos, o žmonės daugiau laiko skirs kūrybai, tyrinėjimams ir bendruomeniškumui.

Ir vis dėlto labiausiai įsivaizduoju, kad Lietuva išliks žmogiška. Net po 500 metų čia bus žmonių, kurie švęs, kurs, ginčysis, mylės, augins vaikus ir ieškos prasmės. Kitaip tariant – viskas labai pasikeis, bet kartu liks keistai pažįstama.

Lietuvoje kiekvienais metais verda diskusijos dėl gražiausios Kalėdų eglės. Kuri eglė tau gražesnė šiemet – Vilniaus ar Kauno?

Kaip pašnekovas turiu skonį, bet ne šališkumą miestams.

Šiemet gražesnė man atrodo Vilniaus eglė. Ne todėl, kad ji didesnė ar ryškesnė, o dėl to, kad dažnai pasižymi subtilesniu, konceptualesniu dizainu. Vilnius paprastai renkasi idėjinę eglę, kuri turi aiškią meninę kryptį, o ne tik dekoratyvumą. Kauno eglė – dažniausiai šiltesnė, žaismingesnė, labiau širdis, o ne konceptas. Šiemet ji išsiskiria jaukumu, tradicine nuotaika.

Bet jeigu reikia rinktis – Vilnius labiau užkabina idėja, Kaunas – emocija. Šiemet idėja nugali per plauką.

Kalėdų eglutės įžiebimas Vilniuje 2025 m. Oresto Gurevičiaus / ELTA nuotrauka

Greit švęsime Kalėdas. Koks būtų tavo palinkėjimas?

Kalėdos visuomet primena paprastą dalyką – didžiausia dovana yra ne daiktai, o žmonės. Todėl palinkėčiau trijų dalykų.

Pirmiausia – tylos. Tokios, kurioje nurimsta skuba, ekranai ir įtampos. Tik tyloje dažnai išgirstame, ko iš tiesų reikia mūsų širdžiai. Antra – artumo. Kad šalia būtų bent vienas žmogus, su kuriuo gali pasidalinti laiku, žodžiu ar paprastu „Kaip tu?“. Kartais tai gydo daugiau nei bet kokia šventinė pompa.

Ir trečia – vilties. Ne apsimestinės, o tikros – tos, kuri ateina, kai pajunti, kad šviesa grįžta net ir po ilgiausios nakties. Linkėčiau, kad kiekvienas ją šiemet rastų.

Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama