Kunigas S. Stumbra: Lietuvoje katalikai išsaugojo unikalią tradiciją – rarotas
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Išsamiau apie rarotas dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja socialinių mokslų daktaras, muzikologas, liaudiškojo pamaldumo tyrėjas ir puoselėtojas kunigas SAULIUS STUMBRA.
youtube.com video
Esate liaudiškojo pamaldumo tyrinėtojas – papasakokite, ką tikintieji žino, primiršo arba ko nežino apie rarotas. Pirmiausia kodėl toks kalbiniu požiūriu keistas Mišių įvardijimas – rarotos? Kokia jų esmė, paskirtis?
Galbūt daugeliui tikinčiųjų, kurie šiandien aktyviai dalyvauja Bažnyčios liturginiame gyvenime, tai skamba taip pat keistokai. Keletą šimtmečių žodis „rarotos“ visiškai nebuvo keistas, nes pamaldos vykdavo lotynų kalba, giedama taip pat buvo lotyniškai, todėl ir žodis buvo suprantamas. Galbūt labiau suprantamas ne pagal prasmę, bet pagal skambesį, nes kilęs iš populiariausios adventinės giesmės Rorate caeli pirmojo žodžio.
Giesmę Rorate caeli dabar turime išverstą ir į lietuvių kalbą. Kadangi ji skambėdavo prieš ankstyvąsias rytines šv. Mišias, liaudyje jos imtos vadinti rarotomis.
Kodėl rarotos pradedamos labai anksti? Mieste į jas susiruošti paprasčiau, o kaime juk reikėdavo atvažiuoti, neretai ateiti pėsčiomis ir dar tokį ankstyvą rytą.
Sunku pasakyti, kodėl įsivyravo tokia tradicija. Galbūt todėl, kad apskritai šv. Mišios būdavo aukojamos anksti rytą. Pagal tuometinius tridentinės liturgijos nuostatus, kunigai labai ilgai turėdavo pasninkauti. Jeigu pastudijuotume ano meto pamaldų aprašymus, viskas vykdavo anksti, pirmoje dienos pusėje.
Ši tradicija formavosi veikiama mariologinės teologijos. Istoriniai šaltiniai liudija, kad tos pamaldos būdavo švenčiamos dar prieš saulės patekėjimą – tikintieji būdavo kviečiami tamsoje išgyventi naujos žvaigždės pasitikimą, liturgiškai tapatinamą su Švč. Mergele Marija, kuri pagimdys pasauliui Atpirkėją.
Tradicija nebuvo labai varginanti. Radau gražų mūsų rašytojo Jono Biliūno pasakojimą novelėje „Piestupys“. Jis aprašo savo vaikystės prisiminimus: „Joniuk, kelkis, rarotų metas eiti!“ – išgirdau per miegą brolio Antano balsą.“ Toliau rašytojas liudija: „Adventui atėjus, kas šventadienis eidavom pamainomis anksti, nevalgę, ant rarotų. Šį kartą man su sesele išpuolė. Nors mažas buvau ir labai nemėgdavau anksti keltis, tačiau pats prašiau tėvą, kad leistų mane ant rarotų. Jas atbuvus ir pačių Kūčių sulaukus linksmiau būdavo.“ Gražus liudijimas. Atrodo, ir mažam vaikui toks renginys – reginys – buvo viliojantis.
Pamaldos skiriamos Švč. Mergelės Marijos garbei. Jos būdavo ir yra kiek kitokios, šviesesnės, su žvakių degimo tradicijomis.
Rarotos Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje 2024 m. gruodžio 3 d. Vilniaus šv. arkangelo Rapolo parapijos nuotrauka
Pagrindinė žvakė būdavo degama ant centrinio arba prie Mergelės Marijos altoriaus. Rarotų žvakė būdavo didžiulė, visada perrišama mėlynu kaspinu ir simbolizuodavo ne ką kita, o Nekaltąją Mergelę Mariją kaip Aušros Žvaigždę, per kurios paklusnumą Dievui laukiama užgimstančio Mesijo.
Taigi negalėčiau visiškai sutikti, kad rarotos vykdavo per anksti – pamaldos būdavo laukiamos, tą liudija ir istoriniai šaltiniai.
Kunige, jau užsiminėte apie žvakes šiose šv. Mišiose. Kodėl rarotų aprašymuose joms skiriamas toks didelis dėmesys? Ir štai cituoju: „Ankstų rytą prieš saulėtekį žmonės su vaško žvakėmis skuba bažnyčion į iškilmingus rarotus. <...> Altoriai spindi nuo daugybės žvakių.“
Cituodamas esmę ir pasakėte. Nepamirškime, kad pačios pirmosios šv. Mišios vykdavo dar saulei netekėjus, būdavo tamsu. Tų žvakių reikėdavo labai daug, nes nebūdavo kitų šviesos šaltinių. Nepaisant to, kad laikai yra pasikeitę, kai kuriose Lietuvos vietose ir šiandien tarsi iš naujo atrandama ši, galbūt romantiška, pamaldų tradicija, kai pirmosiose advento sekmadienio šv. Mišiose nedegamos elektros lemputės, paliekamos tik natūraliai degančios žvakės. Jos iš tiesų sukuria labai jaukią atmosferą, paslaptingumą.
Istoriniuose šaltiniuose radau aprašytą gražią tradiciją, kuri galėtų prigyti ir Lietuvoje. Ji labai populiari Lenkijoje. Rarotas ypač mėgo jaunimas ir vaikai. Jie nešdavosi ne tik žvakes, bet ir įvairius žibintus, juos po pamaldų prisidegdavo nuo rarotų žvakės. Tas mažas žiburėlis, kas sekmadienį parnešamas namo, primindavo, kad artėjama prie nakties, kai užtekės Didžioji Žvaigždė – mūsų Išganytojas Jėzus Kristus.
Taigi ši liaudiška krikščioniškoji tradicija mokėjo ir moka prakalbinti ne tik anuometinį, bet ir šiandienos žmogų. Manau, tai labai gražus pavyzdys, kurį galime dabar išgyventi tiek kaimuose, tiek miestuose.
Kunigas Saulius Stumbra advento susitikimų vakare Telšių Karolinos Praniauskaitės bibliotekoje 2025 m. gruodžio 4 d. Telšių K. Praniauskaitės bibliotekos nuotrauka
Kuo ypatingos rarotos ir kuo jos skiriasi nuo kitų aukojamų šv. Mišių šiuo liturginiu laikotarpiu?
Užsikalbėjome apie žvakes ir pamiršome patį svarbiausią dalyką. Drįstu sakyti, Lietuva ir Lenkija, gal dar rytinė Vokietijos dalis vienintelės visame katalikiškame pasaulyje gyvena su šia unikalia tradicija. Rarotinių pamaldų neturi joks kitas katalikiškas kraštas. Šių apeigų neaprašo ir oficialioji Romos Katalikų Bažnyčios liturgija.
Per šias apeigas giedamos Mergelei Marijai skirtos valandos. Mergelės Marijos valandos – Valandų liturgijos (brevijoriaus) pavyzdžiu sudėliotos maldos ir giesmės – yra labai gražios, melodingos, įvairiais titulais apgiedančios Mergelę Mariją. Pagrindiniai rarotų ženklai yra žvakės ir giesmės Mergelei Marijai.
Labai gražiai šią liturgiją monografijoje aprašo etnomuzikologas profesorius Alfonsas Motuzas. Sakoma, kad rarotų žvakę uždegdavo pagrindinis giedorius. Bobinčiuje (atitvertas prieangis bažnyčios viduje – aut. past.) susėdę giedoriai, giedodami Marijos valandas, visus palydėdavo į bendrą maldą.
Man pačiam brangus prisiminimas ne iš senovės, bet iš laikų, kai buvau klierikas Telšių kunigų seminarijoje. Per adventą šeštadienio vakarais giedodavome Mergelės Marijos valandas seminarijoje, o ankstyvą sekmadienio rytą, dar sutemus, eidavome į Šv. Antano katedrą ir Marijos valandas giedodavome kartu su tikinčiųjų bendruomene.
Rarotų specifika ir yra ta, kad prieš jas ir po jų giedamos Mergelės Marijos valandos.
Ar keičiantis laikui rarotos keitėsi, ar vis dėlto jos liko po senovei?
Ir taip, ir ne. Išliko paprotys giedoti Valandas per pirmąsias advento sekmadienio šv. Mišias. Kai atsirado elektra, liko mažiau žvakių, sumažėjo romantikos. Tačiau rarotų žvakę šiandien pamatysime daugelyje Lietuvos bažnyčių. Taip pat sekmadienio rytą išgirsime ir skambančias rarotas.
Galbūt reikėtų apgailestauti, kad neliko giedojimo tradicijos namuose. Iš istorinių šaltinių žinome, kad seniau tie, kurie išeidavo į bažnyčią, giesmes giedodavo joje, o likusieji namuose Mergelės Marijos valandas (rarotas) giedodavo namuose, susėdę prie šventų paveikslų ir užsidegę žvakę.
Didžiausias skirtumas mūsų laikais – kad nebeliko ne tik giedojimo, bet ir apskritai dainavimo namuose kultūros. Norisi visus paraginti atgaivinti šią tradiciją, nes tai labai graži ir nuotaikinga malda.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Rarotos Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje 2024 m. gruodžio 3 d. Vilniaus šv. arkangelo Rapolo parapijos nuotrauka
Pagrindinė žvakė būdavo degama ant centrinio arba prie Mergelės Marijos altoriaus. Rarotų žvakė būdavo didžiulė, visada perrišama mėlynu kaspinu ir simbolizuodavo ne ką kita, o Nekaltąją Mergelę Mariją kaip Aušros Žvaigždę, per kurios paklusnumą Dievui laukiama užgimstančio Mesijo.
Taigi negalėčiau visiškai sutikti, kad rarotos vykdavo per anksti – pamaldos būdavo laukiamos, tą liudija ir istoriniai šaltiniai.
Kunige, jau užsiminėte apie žvakes šiose šv. Mišiose. Kodėl rarotų aprašymuose joms skiriamas toks didelis dėmesys? Ir štai cituoju: „Ankstų rytą prieš saulėtekį žmonės su vaško žvakėmis skuba bažnyčion į iškilmingus rarotus. <...> Altoriai spindi nuo daugybės žvakių.“
Cituodamas esmę ir pasakėte. Nepamirškime, kad pačios pirmosios šv. Mišios vykdavo dar saulei netekėjus, būdavo tamsu. Tų žvakių reikėdavo labai daug, nes nebūdavo kitų šviesos šaltinių. Nepaisant to, kad laikai yra pasikeitę, kai kuriose Lietuvos vietose ir šiandien tarsi iš naujo atrandama ši, galbūt romantiška, pamaldų tradicija, kai pirmosiose advento sekmadienio šv. Mišiose nedegamos elektros lemputės, paliekamos tik natūraliai degančios žvakės. Jos iš tiesų sukuria labai jaukią atmosferą, paslaptingumą.
Istoriniuose šaltiniuose radau aprašytą gražią tradiciją, kuri galėtų prigyti ir Lietuvoje. Ji labai populiari Lenkijoje. Rarotas ypač mėgo jaunimas ir vaikai. Jie nešdavosi ne tik žvakes, bet ir įvairius žibintus, juos po pamaldų prisidegdavo nuo rarotų žvakės. Tas mažas žiburėlis, kas sekmadienį parnešamas namo, primindavo, kad artėjama prie nakties, kai užtekės Didžioji Žvaigždė – mūsų Išganytojas Jėzus Kristus.
Taigi ši liaudiška krikščioniškoji tradicija mokėjo ir moka prakalbinti ne tik anuometinį, bet ir šiandienos žmogų. Manau, tai labai gražus pavyzdys, kurį galime dabar išgyventi tiek kaimuose, tiek miestuose.
Kunigas Saulius Stumbra advento susitikimų vakare Telšių Karolinos Praniauskaitės bibliotekoje 2025 m. gruodžio 4 d. Telšių K. Praniauskaitės bibliotekos nuotrauka
Kuo ypatingos rarotos ir kuo jos skiriasi nuo kitų aukojamų šv. Mišių šiuo liturginiu laikotarpiu?
Užsikalbėjome apie žvakes ir pamiršome patį svarbiausią dalyką. Drįstu sakyti, Lietuva ir Lenkija, gal dar rytinė Vokietijos dalis vienintelės visame katalikiškame pasaulyje gyvena su šia unikalia tradicija. Rarotinių pamaldų neturi joks kitas katalikiškas kraštas. Šių apeigų neaprašo ir oficialioji Romos Katalikų Bažnyčios liturgija.
Per šias apeigas giedamos Mergelei Marijai skirtos valandos. Mergelės Marijos valandos – Valandų liturgijos (brevijoriaus) pavyzdžiu sudėliotos maldos ir giesmės – yra labai gražios, melodingos, įvairiais titulais apgiedančios Mergelę Mariją. Pagrindiniai rarotų ženklai yra žvakės ir giesmės Mergelei Marijai.
Labai gražiai šią liturgiją monografijoje aprašo etnomuzikologas profesorius Alfonsas Motuzas. Sakoma, kad rarotų žvakę uždegdavo pagrindinis giedorius. Bobinčiuje (atitvertas prieangis bažnyčios viduje – aut. past.) susėdę giedoriai, giedodami Marijos valandas, visus palydėdavo į bendrą maldą.
Man pačiam brangus prisiminimas ne iš senovės, bet iš laikų, kai buvau klierikas Telšių kunigų seminarijoje. Per adventą šeštadienio vakarais giedodavome Mergelės Marijos valandas seminarijoje, o ankstyvą sekmadienio rytą, dar sutemus, eidavome į Šv. Antano katedrą ir Marijos valandas giedodavome kartu su tikinčiųjų bendruomene.
Rarotų specifika ir yra ta, kad prieš jas ir po jų giedamos Mergelės Marijos valandos.
Ar keičiantis laikui rarotos keitėsi, ar vis dėlto jos liko po senovei?
Ir taip, ir ne. Išliko paprotys giedoti Valandas per pirmąsias advento sekmadienio šv. Mišias. Kai atsirado elektra, liko mažiau žvakių, sumažėjo romantikos. Tačiau rarotų žvakę šiandien pamatysime daugelyje Lietuvos bažnyčių. Taip pat sekmadienio rytą išgirsime ir skambančias rarotas.
Galbūt reikėtų apgailestauti, kad neliko giedojimo tradicijos namuose. Iš istorinių šaltinių žinome, kad seniau tie, kurie išeidavo į bažnyčią, giesmes giedodavo joje, o likusieji namuose Mergelės Marijos valandas (rarotas) giedodavo namuose, susėdę prie šventų paveikslų ir užsidegę žvakę.
Didžiausias skirtumas mūsų laikais – kad nebeliko ne tik giedojimo, bet ir apskritai dainavimo namuose kultūros. Norisi visus paraginti atgaivinti šią tradiciją, nes tai labai graži ir nuotaikinga malda.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
