Iš susirūpinimo į veiksmą: advento kvietimas Lietuvai

Ši viešosios kalbos ypatybė turi gilias kultūrines šaknis, siekiančias mūsų tautos dvasinę vaizduotę. Vienas svarbiausių lietuviškosios pasaulėjautos simbolių yra Rūpintojėlis – susimąstęs, kenčiantis, tylus Kristus, kuris liaudies drožiniuose įgavo švelnią žemišką formą. Tai ne valdžios Kristus, ne triumfuojantis ar įsakantis, o kontempliuojantis, išbūnantis skausmą, prisėdęs mąstyti, kaip elgtis su tuo, kas dedasi pasaulyje ir žmogaus širdyje. Rūpintojėlis yra kantrybės ir išgyvenimo ženklas, su kuriuo lietuvių kultūra ilgai siejo savo buvimą istorijoje. Tačiau ši figūra, tokia sava ir pažįstama, turi ir kitą pusę. Ji kartais tampa ne tik paguodos, bet ir savotiško sąstingio simboliu. Rūpintojėlis mąsto, bet nekeičia tikrovės čia ir dabar. Žvelgiantis į jį žmogus patiria artumą ir supratimą, bet ne visuomet impulsą veikti. Mūsų politinėje kultūroje tai neretai virsta įspūdžiu, kad pakanka pasakyti frazę „mes esame susirūpinę“ ir jau tarsi atliktas pirmasis, o kartais ir paskutinis žingsnis problemos sprendimo link. Toks mentalitetas nėra tik politinė problema. Tai kultūrinė būsena. Rūpintojėlis. Paroda „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“ Bažnytinio paveldo muziejuje 2015 m. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Biblijos ir filosofijos žvilgsnis į veiksmą

Nors Rūpintojėlis yra kantrios kontempliacijos, o ne skubaus veiksmo figūra, pats krikščioniškasis mokymas niekada neragina likti tik susimąsčius. Šventasis Raštas labai aiškiai perspėja: „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Tikėjimas turi būti matomas kaip medžio vaisiai: „Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44). Krikščionybėje rūpestis yra ne jausena, o atsakingas veikimas. Kristus Evangelijose taip pat vaizduojamas ne kaip pasyvus kenčiantysis, bet kaip aktyvus gydytojas, mokytojas, įkvėpėjas, ginantis silpnuosius ir provokuojantis stipriuosius. Net tada, kai Jis traukiasi į vienatvę mąstyti, iš ten sugrįžta veikti. Tai ne nuolatinis sėdėjimas ant akmens, o nuolatinis ėjimas žmonių link. Šią mintį nuosekliai plėtoja ir modernūs mąstytojai. Hannah Arendt teigia, kad didžioji dalis blogio pasaulyje kyla ne dėl blogų ketinimų, o dėl paprasčiausio neveiklumo. Albert’o Camus romano „Maras“ veikėjai iliustruoja, kaip ritualiniai rūpesčio gestai – susirinkimai, pareiškimai, apgailestavimai – nieko nepakeičia, jei kartu nėra veiksmų. Sørenas Kierkegaard’as primena, kad egzistencija prasideda tik tada, kai žmogus perlipa apmąstymo ribą ir žengia žingsnį į atsakomybę. O popiežius Pranciškus enciklikoje Laudato si’ tiesiai sako: „Vien susirūpinimas be veikimo yra tik graži, bet bergždžia emocija.“ Visi šie balsai iš esmės byloja tą patį: rūpestis be veiksmo tėra iliuzija. Tai gali būti gražu, bet nieko nekeičia.

Lietuvos situacija: tarp tradicijos ir realybės

Lietuvoje ši kultūrinė tendencija ypač ryškėja kalbant apie problemas, kurių mastas didelis, o sprendimai reikalauja ilgo, nuoseklaus ir nepopuliaraus darbo. Viešumoje dažnai iškilmingai įvardijamos bėdos – ekonominės, socialinės, demografinės, švietimo ar ekologinės. Tačiau neretai čia ir sustojama. Kaimų nykimas – vienas aiškiausių pavyzdžių. Apie jį kalbama jau kelis dešimtmečius. Politikų lūpose šis klausimas skamba tarsi nuolatinė nerimo melodija: kaimai sensta, jaunimas išvyksta, mokyklos uždaromos, kultūros erdvės nyksta. Tačiau realūs sprendimai dažnai migloti, neįgyvendinti ar nuolat atidedami. Taip susiformuoja situacija, kai visuomenė girdi pažadus apie dėmesį regionams, paramą vietos bendruomenėms, tačiau realybėje mato trumpėjantį, retėjantį autobusų grafiką, likviduojamas mokyklas ir uždaromas ambulatorijas. Gatvinis Čižiūnų kaimas Varėnos rajone (2017 m.). Brolių Černiauskų nuotrauka Panaši dinamika matoma ir ekologijos srityje: prastėjanti dirvožemių būklė, vandens išteklių tarša, biologinės įvairovės mažėjimas, klimato kaitos poveikis žemės ūkiui ir kraštovaizdžiui. Šie klausimai visuomet įtraukti į strategijas, deklaracijas, ilgalaikius planus, tačiau realūs pokyčiai juda lėtai, kartais taip lėtai, kad primena stovintį laikrodį. Dokumentai surašyti, bet gyvoji gamta nyksta greičiau, nei spėjama reaguoti. Švietimo srityje susiduriama su tuo pačiu reiškiniu. Kalbama apie prastėjančius mokinių pasiekimus, mokytojų trūkumą, neadekvačias programas, socialinę nelygybę tarp miestų ir regionų mokyklų. Nuskamba daug nuoširdžių pareiškimų, kad esame susirūpinę vaikų rezultatais, mums rūpi mokytojo prestižas, prioritetas – geresnė ugdymo kokybė. Tačiau tokia retorika pernelyg dažnai virsta dūmais – matomais, bet neapčiuopiamais. Mokytojai, patys ne kartą minėję, kad jaučiasi palikti vieni, toliau dirba klasėse su dviguba ar triguba krūvio našta, o reformos keičia viena kitą taip dažnai, kad tampa nebe pagrindu, o foniniu triukšmu. Sveikatos apsaugos srityje vaizdas taip pat panašus. Daug metų kalbama apie gydytojų emigraciją, eiles pas specialistus, mažų ligoninių nykimą, slaugytojų trūkumą. Išgirstame pareiškimų, kad turime sutrumpinti laukimo laiką, siekiame užtikrinti paslaugų prieinamumą regionuose, gerinsime darbo sąlygas medikams. Tačiau eilės poliklinikose nesutrumpėja, jauni gydytojai vis dar rimtai svarsto apie karjerą užsienyje. Nemažai ligoninių balansuoja ties išlikimo riba, o pacientai regionuose kartais turi rinktis tarp dviejų ne itin viliojančių variantų – važiuoti dešimtis kilometrų iki didmiesčio arba laukti tyrimų tiek, kad tai pradeda kelti pavojų sveikatai. Šie pavyzdžiai nėra skirti kritikuoti vieną ar kitą valdžią. Jie atskleidžia bendrą reiškinį – vidinę nuostatą, kad pakanka pasakyti „mes labai susirūpinę“ ir tai jau savaime tarsi yra pirmas problemos sprendimo etapas. Rūpestis turi virsti veiksmu, o ne likti politine kosmetika, skirta parodyti, kad problema pastebėta. Tikras rūpestis reiškia įsipareigojimą. Jis neapsiriboja emocija ar poza, jis tampa darbu, kurio vaisiai pasirodo ne iškart ir iš tiesų keičia žmonių gyvenimą. Vytautas Sadauskas Vytauto Šibailos rūpintojėlis Romo Sadausko sodyboje 2015 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Kaip paversti susirūpinimą veikimu?

Lietuva turi kultūrinį paveldą, kuris gali tapti tiek kliūtimi, tiek išsilaisvinimo atrama. Rūpintojėlio figūra šiuo atžvilgiu yra simboliškai dviprasmė. Viena vertus, jis gali būti suprantamas kaip sustingusio liūdesio atvaizdas – žmogaus, įstrigusio tarp skausmo ir bejėgystės. Kita vertus, jį galime suprasti ir kaip vidinės kovos simbolį – akimirką, kai žmogus dar nekyla, bet jau bręsta jo apsisprendimas keltis. Rūpintojėlis nėra galutinė būsena. Tai įtemptas laukimas, dvasinis pasirengimas judėti. Evangelijoje dažnai minimas budrumas, laukimas ir pasirengimas veikti: „Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Lk 12, 40). Ši priešaušrio įtampa yra artima Rūpintojėlio tylai. Šiuolaikinei Lietuvai ši tyla per dažnai lieka tik sąstingiu. Susirūpinimas tampa patogiu tarpsniu tarp problemos įvardijimo ir realios atsakomybės prisiėmimo. Tačiau mūsų kultūra turi ir kitokį, veiksmą skatinantį, polėkį – atmintį žmonių, kurie net ir sunkiausiomis sąlygomis ryžosi kurti, ginti, statyti, taisyti. Rūpestis turi įgauti formą. Susimąstymas turi tapti sprendimų priėmimu. Viešoji deklaracija turi virsti darbų seka. Tai ypač svarbu ekologijos srityje, kur problemos yra ilgos, kompleksiškos ir nesutvarkomos vien simboliniais gestais. Ekologinė krizė nėra abstrakti ar ideologinė – tai visų pirma mūsų žemės, vandens, oro ir mūsų pačių sveikatos klausimas. Kaimų nykimas, žemdirbystės intensyvėjimas, dirvožemių alinimas, miškų pertvarkos, nykstančios vietos bendruomenės – visa tai neatsiejama nuo ekologinio jautrumo stokos, kuri dažnai maskuojama gražiomis kalbomis apie tvarumą ar žaliąją transformaciją. Ekologija nėra prabanga, kurią galima sau leisti tik tada, kai išspręstos visos kitos problemos. Tai pamatas, nuo kurio priklauso mūsų ateities ekonomika, visuomenės sveikata ir pačių bendruomenių gyvybingumas. Kai kalbame apie vandenų taršą ar dirvožemio degradaciją, turime omenyje ne abstrakčius procesus, o tai, ką valgys mūsų vaikai, kokią erdvę paveldės kitos kartos, kokios ligos taps kasdienybe, kokios – išimtimi. Tai įpareigoja veikti, o ne tik apgailestauti. Kūrinija, ekologija, žemė, apsauga Freepik.com nuotrauka Krikščioniškasis požiūris taip pat nepalieka vietos pasyviai laikysenai. Evangelijos logika paprasta ir griežta: tikras rūpestis – veiklus rūpestis. „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 16). Tai pasakytina ne tik apie moralę, bet ir apie visas gyvenimo sritis, į kurias žmogus pašauktas būti kūrėju, o ne stebėtoju. Tikras tikėjimas yra veiklus tikėjimas. Tikra meilė artimui yra veikli meilė. Tikras rūpestis dėl kūrinijos ir pasaulio, kuriame gyvename, taip pat privalo būti veiklus. Popiežius Pranciškus enciklikoje Laudato si’ primena: žemė verkia dėl žmogaus abejingumo ir delsimo. Jis pabrėžia, kad ekologija – ne vien aplinkosaugos politikos klausimas, bet ir moralinis imperatyvas, reikalaujantis kasdienio, konkretaus įsipareigojimo. Tai nėra kvietimas į aktyvizmą dėl aktyvizmo, veikiau raginimas įžvelgti savotišką dvasinę skolą: esame įsipareigoję pasauliui, kuris mums padovanotas, o ne mūsų pačių sukurtas. Ši logika taikoma ir visuomenės gyvenimui: švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei globai, bendruomenių gyvybingumui. Visur, kur girdime nuolatinį susirūpinimą, turime savęs paklausti: ar šis susirūpinimas jau tapo veiksmu? Ar jis įgavo aiškią kryptį, sprendimą, atsakomybę? Ar išdrįsime, kaip liudijo daugelis pranašų ir šventųjų, nustoti sakyti „rytoj“? Paversti susirūpinimą veikimu reiškia grįžti prie Rūpintojėlio prasmės šerdies – ne sąstingio, o tyliai bręstančio apsisprendimo. Rūpintojėlis sėdi, tačiau ši būsena laikina. Jo žvilgsnis – į ateitį. Jo sėdėjimas – prieš pat prisikėlimą. Lietuvai šiandien reikia būtent tokios laikysenos: ne skausmo kultivavimo, bet pasirengimo atsikelti. Ne skambių žodžių, bet įsipareigojusios tylos, kuri išsivysto į veiksmą. Tik taip Rūpintojėlis iš liūdesio simbolio virsta stiprybės ženklu, o tautos rūpestis – į ateitį orientuotu darbu. Rūpintojėlis, kurį išdrožė Vytautas Šibaila, rymo kelyje Varėna–Alytus, ties posūkiu Babriškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios link. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Rūpintojėlis, kuris skatina keltis

Rūpintojėlis – mūsų tautos širdies simbolis. Jis rodo Kristų, kenčiantį kartu su žmogumi ir Lietuva. Bet jis vaizduoja tik vieną akimirką – tą, kuri eina prieš prisikėlimą, prieš veiksmą, prieš naują gyvenimą. Tai nėra pabaiga. Tai slenkstis, įtempta tyla prieš aušrą. Ką tik prasidėjęs adventas šį slenkstį primena. Tai laukimas, bet jis nėra pasyvus. Tai laikas, kai žmogus kviečiamas pasiruošti – apmąstyti, apsivalyti, sustiprėti, priimti Kristaus gimimo šviesą taip, kad ji galėtų keisti ne tik vidų, bet ir pasaulį aplink. Adventas nėra vien tik žvakės ir giesmės. Šis laikas – ir kvietimas atsikelti iš sąstingio, kaip Evangelijoje kartojama: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14). Šiandien Lietuva dažnai primena Rūpintojėlį – susimąsčiusį, sužeistą, laukiantį, kad problemos išsispręs pačios. Tačiau jos neišsispręs. Kančia nepersikelia į džiaugsmą savaime. Tarp jų visuomet yra veikimo tarpsnis. Adventinis laukimas mus moko, kad Dievo pažadai išsipildo tiems, kurie budėjo, stovėjo, dirbo, nepasidavė tamsai. Laikas pakelti galvą nuo Rūpintojėlio akmens. Laikas žengti iš susirūpinimo į atsakomybę. Laikas padaryti tai, kas pridera mylinčiai tautai. Rūpintojėlis mus moko ne liūdesio, o drąsos išbūti, idant galėtume atsikelti. Kristaus gimimas, kurio laukiame advento laikotarpiu, yra dieviškasis pažadas, kad tamsa nėra paskutinis žodis. Kad po ilgiausios nakties ateina aušra. Kad net mažiausias žingsnis gali tapti pradžia to, kas keičia visą pasaulį. Lietuva šiandien taip pat gali, jeigu tik mes visi išdrįsime, padaryti, kas atrodytų paprasta, bet vis dar nelengva: paversti rūpestį veiksmu, o ne tik gražiais žodžiais. Advento šviesoje tai tampa ne tik pareiga, bet ir viltingu pažadu – kad nauja pradžia visada įmanoma. Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.