Istorikas R. Gaidis: nacizmo ištakos siekia dar Vokietijos imperiją
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Istoriko teigimu, modernizuojant imperiją priešakyje stojo Prūsijos karalystė – galingiausia ir stipriausia iš valstybių, todėl būtent ji pradėjo vienyti vokiečių žemes aplink save.
Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ R. Gaidis pasakoja apie Vokietijos imperijos fenomeną, greitą modernizaciją, Prūsijos galią imperijoje, kovas su krikščionimis ir kaip nacionalizmo, vienybės ir imperializmo idėjos, gvildentos imperiniu laikotarpiu, atsispindi šiandien.
„Jei kalbame apie istorinę atmintį, vokiečių visuomenė šiandien susiduria su šiais išbandymais: turi kritiškai vertinti praeitį, teigiamus dalykus įvardyti kaip teigiamus, o neigiamus – aiškiai pripažinti ir reflektuoti“, – tvirtina R. Gaidis.
youtube.com video
Ką svarbiausia turime žinoti apie Vokietijos imperiją?
Vokietijos imperiją, kuri buvo įkurta 1871 metais, aišku, būtų galima vadinti modernia, nes ji susikūrė iš įvairaus dydžio vokiškų valstybių. Dominavo Prūsijos karalystė, tačiau toks reiškinys vis tiek buvo gana naujas Europos istorijoje. Ši moderni imperija, vadovaujama kanclerio Otto von Bismarcko, tapo galinga įvairiomis prasmėmis: karine, ekonomine, politine. Imperija buvo žemyninė, Europoje užėmė labai svarbią vietą tarp didžiųjų valstybių, bet kartu tapo ir kolonijinė. Visa tai įvyko per santykinai trumpą laiką – tikrai įdomus istorinis fenomenas.
Kas sudarė imperiją, kokia jos struktūrinė ir federacinė sudėtis?
Reikėtų prisiminti, kad imperija įkurta iškart po karo, kurį laimėjo Šiaurės Vokietijos Sąjungos valstybės, o jų priešakyje buvo Prūsija. Taip pat sąjungą palaikė pietinės vokiečių valstybės, viena galingiausių – Bavarijos karalystė. Imperijai priklausė 28 įvairaus dydžio valstybės.
Didžiausia iš jų, aišku, buvo Prūsijos karalystė – ji sudarė apie 65 procentus visos teritorijos, joje gyveno du trečdaliai imperijos gyventojų. Kita vertus, buvo ir labai mažų valstybėlių – kai kuriose gyveno apie 100 tūkstančių žmonių. Labai įvairios, skirtingos valstybės turėjo bendras vertybes, kultūrą bei kalbą, tačiau kartu ir savitą istorinę praeitį, tradicijas. Todėl imperinė struktūra buvo savita, bet tikrai ne prasta.
Vokietijos imperijos kancleris Otto von Bismarckas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
Paminėjote, kad imperija labai greitai modernėjo ir augo. Kas tai lėmė?
Modernėjimo pagrindas buvo padėtas dar XIX amžiaus pradžioje – Napoleono kareivių laikais ir po jų, Vienos kongreso sprendimais bei kitais procesais, kurie skatino visų vokiškų žemių socialinę ir ekonominę pažangą. Valstybės iš pradžių įstojo į Napoleono suburtą Reino sąjungą, o vėliau – į Vienos kongreso įkurtą Vokietijos sąjungą. Pamažu kūrėsi tam tikra bendra vokiečių erdvė, besiremianti stiprėjančia ekonomika, socialiniais procesais, kultūriniais ryšiais ir politinės vienybės idėjomis.
Iš šių procesų matyti spartaus vystymosi pagrindas – imperija 1871 metais neatsirado iš niekur. Be abejo, modernizacijos priešakyje stojo Prūsijos karalystė – galingiausia ir stipriausia iš valstybių, todėl būtent ji pradėjo vienyti vokiečių žemes aplink save.
Papasakokite plačiau apie 1871 metais sudarytą imperijos konstituciją. Ką joje išskirtumėte, kuo ji svarbi ir ypatinga?
Konstitucija buvo paskelbta ir pradėta įgyvendinti 1871 metų gegužę. Kaip minėjau, projektą rengė ir redagavo pats Otto von Bismarckas. Konstitucija lėmė, kad susikūrusi Vokietijos imperija – vadinamoji Antroji Vokietijos imperija, antrasis Reichas – rėmėsi federacine sandara. Formaliai tai buvo savarankiškų valstybių sąjunga, tačiau dominuojančią poziciją užėmė Prūsijos karalystė.
Pirmiausia reikėtų kalbėti apie imperatorių. Pagal konstituciją jis buvo vykdomosios valdžios vadovas. Tiesiogiai nedalyvavo įstatymų leidyboje, tačiau galėjo daryti įtaką teisėkūrai per įkurtą Bundesratą – instituciją, vienijančią visas 28 vokiečių valstybes. Imperatorius neturėjo veto teisės pagal pačią konstituciją, tačiau galėjo ją realizuoti per Bundesratą, nes jame dominavo Prūsija. Bundesratą sudarė 58 atstovai iš 28 valstybių, Prūsijos karalystė užėmė 17 vietų. Tai nebuvo absoliuti dauguma, tačiau mažosios valstybės dažnai rėmė Prūsiją, todėl ji faktiškai turėjo pakankamai balsų ir diktavo sąlygas visai imperijai.
Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė parlamentui – imperijos Reichstagui. Tačiau federacinė sandara lėmė, kad kiekviena vokiečių valstybė turėjo savo parlamentą, vyriausybę ir konstituciją. Vidaus, ekonomikos ir socialinius klausimus jos tvarkė savarankiškai. Tai federacinio savarankiškumo tradicija, Vokietijoje išlikusi iki šių dienų.
Vokietijos imperiją sudariusios valstybės. Wikipedia.org nuotrauka
Konstitucija numatė, kad Prūsija užima ypatingą vietą imperijoje. Ar Prūsijai pavyko išlaikyti savo vaidmenį?
Taip, neabejotinai. Kitų valstybių savarankiškumas labai skyrėsi: kuo vokiečių valstybė didesnė ir stipresnė, tuo daugiau jai privilegijų. Pavyzdžiui, stipriausia po Prūsijos buvo Bavarijos karalystė. Ji gavo didžiausias privilegijas ir daug autonomijos, palyginti su kitomis vokiečių valstybėmis. Bavarija turėjo savo karo ministeriją ir užsienio reikalų tarnybą; taikos metu kariuomenei vadovavo ne imperatorius, o Bavarijos karalius.
Visais kitais klausimais Prūsijos dominavimas buvo aiškiai matomas. Tai, žinoma, ne visiems patiko – ypač vokiečių valstybėse į pietus nuo Reino (ir Maino) upės dalis visuomenės ir politinių jėgų su tuo nesutiko. Jos sudarė imperijos parlamento opoziciją. Tarp stipriausių opozicinių jėgų buvo Centro partija – katalikiška Centro partija, kuri ilgai turėjo didelę įtaką ir ypač aktyviai priešinosi Kulturkampf laikotarpiu. Vėliau net pats Bismarckas ieškojo galimybių su ja bendradarbiauti.
Vokietijos imperijos kancleris Otto von Bismarckas. Wikipedia.org nuotrauka
Kulturkampf buvo kovos tarp valstybinės valdžios ir Katalikų Bažnyčios laikotarpis. Kaip imperijoje buvo sprendžiami šie konfliktai?
Šis konfliktas buvo vienas didžiausių ir svarbiausių Vokietijos imperijos pradžioje. Istoriografijoje dėl jo vis dar aktyviai diskutuojama. Konfliktas prasidėjo nuo pirmųjų imperijos gyvavimo metų, faktiškai nuo 1871-ųjų, kulminaciją pasiekė 1873 metais ir truko maždaug iki 1880-ųjų; XIX amžiaus devintasis dešimtmetis jau buvo atoslūgio ir politinės krypties kaitos laikotarpis.
Kilo pasaulėžiūrų konfliktas: pasaulietinės valstybės vizija, kurią rėmė Bismarckas ir jo sąjungininkai – ypač Nacionalinių liberalų partija – buvo labai kritiška Katalikų Bažnyčiai. Reikėtų suprasti, kad Prūsijoje dominavo liuteronų konfesija, ji per ilgus dešimtmečius tapo daugmaž nuo valstybės priklausoma institucija, dažniausiai bendradarbiavo su valdžia. O Katalikų Bažnyčia buvo suvokiama kaip savarankiška, ypač reprezentuojanti pietinių vokiečių interesus – regionų, kurių visuomenė ne itin palankiai vertino imperijos atsiradimą tokiomis sąlygomis, t. y. ryškiai dominuojant Prūsijai.
Centro partija, su kuria Bismarckas iš esmės kovojo per Kulturkampf, buvo suvokiama kaip politinė jėga, kurios įtaką reikia mažinti. Formaliai imperatorius teigė kovojantis ne su Bažnyčia, o su politiniu katalikiškumu. Priežasčių šiam konfliktui buvo daug. Viena iš dažniausiai minimų – išorinis pavojus: Bismarckas manė, kad vokiečių katalikai, būdami pavaldūs popiežiui, gali būti nelojalūs valstybei. Nors žinome, kad vokiečių Katalikų Bažnyčia buvo ganėtinai savarankiška ir turėjo įvairių – netgi Vatikanui priešiškų – pozicijų, katalikų lojalumas Romai, o ne Vokietijai kartais buvo laikomas potencialia grėsme.
Antonas von Werneris, „Vokietijos imperijos paskelbimas“ (1885 m.). Otto von Bismarcko muziejaus Frydrichsruėje (Vokietija) eksponatas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
Jeigu žvelgtume iš dabartinės perspektyvos, kaip Vokietijos imperijos laikotarpio nacionalizmo, vienybės ir imperializmo idėjos atsispindi šiandien?
Šiandien kalbėti apie istorinę atmintį ir antrąjį Reichą – XIX amžiaus antrojoje pusėje ir XX amžiaus pradžioje gyvavusią Vokietijos imperiją – sudėtinga. Joje yra tiek neigiamų, tiek teigiamų pusių. Dabar Bismarckas dažnai minimas kaip talentingas politikas, iš esmės suvienijęs Vokietiją, vokiečių tautą ir atlikęs teigiamą vaidmenį šalies istorijoje.
Kita vertus, po Antrojo pasaulinio karo susiformavo gana stipri istoriografinė tradicija, ieškanti nacizmo iškilimo ir Hitlerio atėjimo į valdžią priežasčių. Šios tradicijos atstovai gilumines ištakas įžvelgė būtent Vokietijos imperijoje. Pavyzdžiui, vadinamasis modernusis antisemitizmas įsišaknija ir sustiprėja būtent imperijoje. Aštuntame ir devintame dešimtmečiuose ima masiškai gausėti antisemitinė literatūra: pasirodo keli šimtai publikacijų, knygų, brošiūrų. Prasideda įvairūs suvažiavimai, atsiranda organizacijos, kurios įsivardija antisemitinėmis lygomis. Devintame dešimtmetyje viename iš Vokietijos miestų įvyksta pirmasis tarptautinis antisemitų suvažiavimas.
Taigi nacizmo ideologija randa dirvą būtent šios imperijos raidoje – politinėje, socialinėje, ekonominėje. Todėl, jei kalbama apie istorinę atmintį, vokiečių visuomenė šiandien susiduria su šiais išbandymais: turi kritiškai vertinti praeitį, teigiamus dalykus įvardyti kaip teigiamus, o neigiamus – aiškiai pripažinti ir reflektuoti.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Vokietijos imperijos kancleris Otto von Bismarckas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
Paminėjote, kad imperija labai greitai modernėjo ir augo. Kas tai lėmė?
Modernėjimo pagrindas buvo padėtas dar XIX amžiaus pradžioje – Napoleono kareivių laikais ir po jų, Vienos kongreso sprendimais bei kitais procesais, kurie skatino visų vokiškų žemių socialinę ir ekonominę pažangą. Valstybės iš pradžių įstojo į Napoleono suburtą Reino sąjungą, o vėliau – į Vienos kongreso įkurtą Vokietijos sąjungą. Pamažu kūrėsi tam tikra bendra vokiečių erdvė, besiremianti stiprėjančia ekonomika, socialiniais procesais, kultūriniais ryšiais ir politinės vienybės idėjomis.
Iš šių procesų matyti spartaus vystymosi pagrindas – imperija 1871 metais neatsirado iš niekur. Be abejo, modernizacijos priešakyje stojo Prūsijos karalystė – galingiausia ir stipriausia iš valstybių, todėl būtent ji pradėjo vienyti vokiečių žemes aplink save.
Papasakokite plačiau apie 1871 metais sudarytą imperijos konstituciją. Ką joje išskirtumėte, kuo ji svarbi ir ypatinga?
Konstitucija buvo paskelbta ir pradėta įgyvendinti 1871 metų gegužę. Kaip minėjau, projektą rengė ir redagavo pats Otto von Bismarckas. Konstitucija lėmė, kad susikūrusi Vokietijos imperija – vadinamoji Antroji Vokietijos imperija, antrasis Reichas – rėmėsi federacine sandara. Formaliai tai buvo savarankiškų valstybių sąjunga, tačiau dominuojančią poziciją užėmė Prūsijos karalystė.
Pirmiausia reikėtų kalbėti apie imperatorių. Pagal konstituciją jis buvo vykdomosios valdžios vadovas. Tiesiogiai nedalyvavo įstatymų leidyboje, tačiau galėjo daryti įtaką teisėkūrai per įkurtą Bundesratą – instituciją, vienijančią visas 28 vokiečių valstybes. Imperatorius neturėjo veto teisės pagal pačią konstituciją, tačiau galėjo ją realizuoti per Bundesratą, nes jame dominavo Prūsija. Bundesratą sudarė 58 atstovai iš 28 valstybių, Prūsijos karalystė užėmė 17 vietų. Tai nebuvo absoliuti dauguma, tačiau mažosios valstybės dažnai rėmė Prūsiją, todėl ji faktiškai turėjo pakankamai balsų ir diktavo sąlygas visai imperijai.
Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė parlamentui – imperijos Reichstagui. Tačiau federacinė sandara lėmė, kad kiekviena vokiečių valstybė turėjo savo parlamentą, vyriausybę ir konstituciją. Vidaus, ekonomikos ir socialinius klausimus jos tvarkė savarankiškai. Tai federacinio savarankiškumo tradicija, Vokietijoje išlikusi iki šių dienų.
Taigi imperijoje svarbų vaidmenį atliko autoritarinė vykdomoji valdžia. Kita vertus, negalima sakyti, kad parlamentarizmo nebuvo: jis egzistavo ir netgi formavosi kaip stipri tradicija.Įkūrus imperiją iš pradžių nebuvo daug bendrų institucijų. Faktiškai įsteigtas buvo tik kanclerio postas ir jo administracija. Bendros vyriausybės nebuvo. Kai kurios bendros institucijos atsirado tik pirmaisiais ar antraisiais imperijos gyvavimo metais, o kitų taip ir nesukurta. Pavyzdžiui, Vokietijos imperijos kariuomenė buvo kontroliuojama, ir jai buvo vadovaujama iš Berlyno – Prūsijos karo ministerijos. Bendra imperinė karo ministerija iki Pirmojo pasaulinio karo taip ir nebuvo įkurta, o tai dar kartą rodo, kokį svarbų vaidmenį turėjo Prūsija. Pirmoji bendra imperinė institucija buvo užsienio reikalų žinyba. Net ne ministerija – jai vadovavo ne ministras, o valstybės sekretorius, žemesnio rango pareigūnas, nes kancleris siekė, kad jam neatsirastų konkurencijos. Taigi imperijoje svarbų vaidmenį atliko autoritarinė vykdomoji valdžia. Kita vertus, negalima sakyti, kad parlamentarizmo nebuvo: jis egzistavo ir netgi formavosi kaip stipri tradicija, nes Bismarckas nuo pat pirmųjų metų turėjo remtis dauguma parlamente. Todėl jo vidaus ir užsienio politika buvo grįsta nuolatiniu laviravimu ir sąjungininkų paieška Reichstage.
Vokietijos imperiją sudariusios valstybės. Wikipedia.org nuotrauka
Konstitucija numatė, kad Prūsija užima ypatingą vietą imperijoje. Ar Prūsijai pavyko išlaikyti savo vaidmenį?
Taip, neabejotinai. Kitų valstybių savarankiškumas labai skyrėsi: kuo vokiečių valstybė didesnė ir stipresnė, tuo daugiau jai privilegijų. Pavyzdžiui, stipriausia po Prūsijos buvo Bavarijos karalystė. Ji gavo didžiausias privilegijas ir daug autonomijos, palyginti su kitomis vokiečių valstybėmis. Bavarija turėjo savo karo ministeriją ir užsienio reikalų tarnybą; taikos metu kariuomenei vadovavo ne imperatorius, o Bavarijos karalius.
Visais kitais klausimais Prūsijos dominavimas buvo aiškiai matomas. Tai, žinoma, ne visiems patiko – ypač vokiečių valstybėse į pietus nuo Reino (ir Maino) upės dalis visuomenės ir politinių jėgų su tuo nesutiko. Jos sudarė imperijos parlamento opoziciją. Tarp stipriausių opozicinių jėgų buvo Centro partija – katalikiška Centro partija, kuri ilgai turėjo didelę įtaką ir ypač aktyviai priešinosi Kulturkampf laikotarpiu. Vėliau net pats Bismarckas ieškojo galimybių su ja bendradarbiauti.
Vokietijos imperijos kancleris Otto von Bismarckas. Wikipedia.org nuotrauka
Kulturkampf buvo kovos tarp valstybinės valdžios ir Katalikų Bažnyčios laikotarpis. Kaip imperijoje buvo sprendžiami šie konfliktai?
Šis konfliktas buvo vienas didžiausių ir svarbiausių Vokietijos imperijos pradžioje. Istoriografijoje dėl jo vis dar aktyviai diskutuojama. Konfliktas prasidėjo nuo pirmųjų imperijos gyvavimo metų, faktiškai nuo 1871-ųjų, kulminaciją pasiekė 1873 metais ir truko maždaug iki 1880-ųjų; XIX amžiaus devintasis dešimtmetis jau buvo atoslūgio ir politinės krypties kaitos laikotarpis.
Kilo pasaulėžiūrų konfliktas: pasaulietinės valstybės vizija, kurią rėmė Bismarckas ir jo sąjungininkai – ypač Nacionalinių liberalų partija – buvo labai kritiška Katalikų Bažnyčiai. Reikėtų suprasti, kad Prūsijoje dominavo liuteronų konfesija, ji per ilgus dešimtmečius tapo daugmaž nuo valstybės priklausoma institucija, dažniausiai bendradarbiavo su valdžia. O Katalikų Bažnyčia buvo suvokiama kaip savarankiška, ypač reprezentuojanti pietinių vokiečių interesus – regionų, kurių visuomenė ne itin palankiai vertino imperijos atsiradimą tokiomis sąlygomis, t. y. ryškiai dominuojant Prūsijai.
Centro partija, su kuria Bismarckas iš esmės kovojo per Kulturkampf, buvo suvokiama kaip politinė jėga, kurios įtaką reikia mažinti. Formaliai imperatorius teigė kovojantis ne su Bažnyčia, o su politiniu katalikiškumu. Priežasčių šiam konfliktui buvo daug. Viena iš dažniausiai minimų – išorinis pavojus: Bismarckas manė, kad vokiečių katalikai, būdami pavaldūs popiežiui, gali būti nelojalūs valstybei. Nors žinome, kad vokiečių Katalikų Bažnyčia buvo ganėtinai savarankiška ir turėjo įvairių – netgi Vatikanui priešiškų – pozicijų, katalikų lojalumas Romai, o ne Vokietijai kartais buvo laikomas potencialia grėsme.
1873 metais buvo paskelbta grupė vadinamųjų gegužės įstatymų, ribojančių Katalikų Bažnyčios teises. Pavyzdžiui, sumažintos vyskupų ir arkivyskupų drausminės teisės; dvasininkams įvesti įvairūs apribojimai: norint studijuoti teologiją, reikėjo laikyti vadinamuosius kultūros egzaminus. Tuo laikotarpiu buvo suimta ir įkalinta apie 2 tūkstančius kunigų.Vidaus politikos požiūriu, Centro partija labai greitai tapo tvirta parlamentine jėga ir aplink save subūrė opoziciją. Ji suprasta kaip politinė kliūtis Bismarckui, siekiančiam valstybės centralizacijos ir unifikacijos. Todėl prasidėjo represijos prieš Katalikų Bažnyčią, jos dvasininkus ir tikinčiuosius. 1873 metais buvo paskelbta grupė vadinamųjų gegužės įstatymų, ribojančių Katalikų Bažnyčios teises. Pavyzdžiui, sumažintos vyskupų ir arkivyskupų drausminės teisės; dvasininkams įvesti įvairūs apribojimai: norint studijuoti teologiją, reikėjo laikyti vadinamuosius kultūros egzaminus. Tuo laikotarpiu buvo suimta ir įkalinta apie 2 tūkstančius kunigų. Garsiausias atvejis – Kelno arkivyskupas, kuris atsisakė sumokėti skirtą baudą. Jis buvo įkalintas pusei metų, o vėliau priverstas išvykti į Olandiją, iš kur toliau vadovavo savo diecezijai. Vokietijos valdžia skelbė, kad jo vieta laisva ir galima skirti naują arkivyskupą. Šią kovą Bismarckas faktiškai pralaimėjo. Jo veiksmai tik labiau suvienijo vokiečių katalikus ir sustiprino Centro partiją, ši vėlesniuose rinkimuose padvigubino savo atstovų skaičių. Supratęs, kad politika neveiksminga, Bismarckas jos atsisakė. Tai lėmė ne tik jo sprendimas, bet ir pokyčiai Vatikane: 1878 metais mirė popiežius Pijus IX, įvardytas kaip itin griežtas Bažnyčios vadovas. Tada popiežiumi tapo Leonas XIII – liberalesnių pažiūrų, imperijai priimtinesnis vadovas. Nuo to laiko politika pradėjo keistis, o dalis apribojimų Katalikų Bažnyčiai buvo atšaukta, nors ne visi.
Antonas von Werneris, „Vokietijos imperijos paskelbimas“ (1885 m.). Otto von Bismarcko muziejaus Frydrichsruėje (Vokietija) eksponatas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
Jeigu žvelgtume iš dabartinės perspektyvos, kaip Vokietijos imperijos laikotarpio nacionalizmo, vienybės ir imperializmo idėjos atsispindi šiandien?
Šiandien kalbėti apie istorinę atmintį ir antrąjį Reichą – XIX amžiaus antrojoje pusėje ir XX amžiaus pradžioje gyvavusią Vokietijos imperiją – sudėtinga. Joje yra tiek neigiamų, tiek teigiamų pusių. Dabar Bismarckas dažnai minimas kaip talentingas politikas, iš esmės suvienijęs Vokietiją, vokiečių tautą ir atlikęs teigiamą vaidmenį šalies istorijoje.
Kita vertus, po Antrojo pasaulinio karo susiformavo gana stipri istoriografinė tradicija, ieškanti nacizmo iškilimo ir Hitlerio atėjimo į valdžią priežasčių. Šios tradicijos atstovai gilumines ištakas įžvelgė būtent Vokietijos imperijoje. Pavyzdžiui, vadinamasis modernusis antisemitizmas įsišaknija ir sustiprėja būtent imperijoje. Aštuntame ir devintame dešimtmečiuose ima masiškai gausėti antisemitinė literatūra: pasirodo keli šimtai publikacijų, knygų, brošiūrų. Prasideda įvairūs suvažiavimai, atsiranda organizacijos, kurios įsivardija antisemitinėmis lygomis. Devintame dešimtmetyje viename iš Vokietijos miestų įvyksta pirmasis tarptautinis antisemitų suvažiavimas.
Taigi nacizmo ideologija randa dirvą būtent šios imperijos raidoje – politinėje, socialinėje, ekonominėje. Todėl, jei kalbama apie istorinę atmintį, vokiečių visuomenė šiandien susiduria su šiais išbandymais: turi kritiškai vertinti praeitį, teigiamus dalykus įvardyti kaip teigiamus, o neigiamus – aiškiai pripažinti ir reflektuoti.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Inga Bartulevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
