G. Vaičekauskienė: viešasis kalbėjimas turėtų mus mokyti būti bendruomeniškais žmonėmis

Gebėjimas kalbėti viešai leidžia siekti įtakos, pripažinimo ir kurti pokyčius. Tačiau kartu su šiuo žavesiu ateina ir nemažai iššūkių: kyla nerimas esant prieš publiką, sudėtinga struktūruoti mintis ir nuolat reikia megzti ryšį su skirtingomis auditorijomis.

Apie viešąjį kalbėjimą dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojams ir klausytojams pasakoja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkė dr. GIEDRĖ VAIČEKAUSKIENĖ.

Apie viešąjį kalbėjimą galime diskutuoti kaip apie orus – daug ir ilgai. Jūsų, kaip mokslininkės ir kalbėjimo ekspertės, norėčiau paklausti kelių esminių dalykų. Kokias viešai kalbančio asmens savybes laikytumėte svarbiausiomis, kad kalba turėtų maksimalų poveikį, o auditorija būtų įsitraukusi?

Šiandien viešasis kalbėjimas tapo dėmesio traukos centru – tema, kuri pradėjo dominti platesnę auditoriją, ir man, kaip viešojo kalbėjimo, retorikos mokslininkei, ekspertei, tai iš tiesų labai malonu.

Galima sakyti, niekas mūsų pasaulyje nepasikeitė nuo antikinės Graikijos, kai buvo susirūpinta, kas įtikina kitą žmogų tavo skelbiama tiesa, argumentais. Tie argumentai išliko svarbūs ir šiandien.

Kita vertus, mūsų visuomenė dėl reikšmingų pokyčių bendravimo platformose per pastaruosius bemaž 30 metų labai pasikeitė. Rečiau susitinkame kaip kalbėtojai akis į akį. Daugiau stebime kitų pasakytas, parašytas kalbas, jas analizuojame socialinių tinklų platformose. Laukas, kuriame galime daugiau visko pamatyti, suvokti, gerokai platesnis.

Pasikeitė ir pati visuomenė. Ji tapo kritiškesnė, labiau išsilavinusi. Pakilo auditorijos, kuri klausosi kalbėtojų, reikalavimai. Žmonės turi daugiau žinių, kas yra geras kalbėtojas, kaip jis turėtų pasiruošti kalbai ir panašiai.

Trečias momentas, nuo kurio pradėjote klausimą: kokių savybių reikėtų kalbėtojui? Šios savybės yra amžinos ir nelabai pasikeitusios. Kalbėtojai pirmiausia turi turėti idėjų, ką nori pasakyti auditorijai, kokiomis autentiškomis idėjomis norėtų įtikinti savo klausytojus.

Kitas dalykas – visada reikia galvoti apie kuriamą santykį. Koks tas mano kuriamas santykis su klausytojais, auditorija? Ar nusileidžiu iki žmonių lygio, ar kalbu iš savo tam tikro aukšto bokšto? Reikia suvokti horizontalumą: mes visi esame žmonės, visi savo kalbomis ir kalbėjimu siekiame užkrėsti kitus tam tikromis idėjomis. Todėl turime veikti horizontaliu lygiu.

Kiti labai svarbūs viešojo kalbėjimo elementai: atviras akių kontaktas, atsidavimas kalbėjimo situacijai, progai, šiltas, nuoširdus santykis. Kreipiantis į klausytojus, auditoriją labai svarbūs argumentai. Su kokiais argumentais dėstydamas savo idėjas ateini, kokie argumentai „už“ ir „prieš“, kuriais nori įtikinti konkrečią auditoriją konkrečiu metu?

Neretai stebime ir dirbtinas pastangas, bet auditorija turi žinių apie komunikaciją. Ji atskiria natūralumą nuo dirbtinumo, visada žavisi autentiškomis mintimis, pasiūlymais. Autentiškumas yra siekiamybė.

Kiek viešajam kalbėjimui svarbus gebėjimas autentiškai reaguoti į netikėtas situacijas ir klausimus?

Jis visada svarbus. Autentiškumas šiandien dar labiau pabrėžiamas. Visur – reklamose, įvairiose srityse – akcentuojamas žodis „autentiška“. Autentiškumas šiandien – tam tikras kokybės ženklas.

Priešingybė būtų dirbtinumas, nenatūralumas, netikra vaidyba. Neretai stebime ir dirbtinas pastangas, bet auditorija turi žinių apie komunikaciją. Ji atskiria natūralumą nuo dirbtinumo, visada žavisi autentiškomis mintimis, pasiūlymais. Autentiškumas yra siekiamybė.

O kiek svarbi neverbalinė komunikacija? Turiu galvoje kūno kalbą, toną, akių kontaktą.

Labai svarbi. Sakoma, kad klausomės ne kalbos, bet žmogaus, kuris kalba. Taigi, kai klausomės kalbėtojo, pirmiausia juk dar negirdime žodžių – pamatome žmogų, jo laikyseną. Pamatome, ar tas kalbėtojas arba ta kalbėtoja siekia užmegzti su mumis akių kontaktą, kokie pirmieji žodžiai, pirmas sakinys, ar pasisveikina.

Apranga, išvaizda taip pat yra neverbalinių elementų dalis. Apsirengimas rodo kalbėtojo pasirengimą viešoms kalbėjimo situacijoms.

Pavyzdžiui, Donaldo Trumpo raudonas kaklaraištis. Ne veltui jis nuolat ryši raudoną – dabar pastebėjau, kad būna ir geltonas, tam tikruose diplomatiniuose susitikimuose – mėlynas ar žydras. Kaklaraištis yra tam tikras simbolis. Atpažįstame Trumpą iš jo raudono kaklaraiščio. Neverbalinės kalbos dalis yra ir tam tikri ženklai, šukuosena, aksesuarai, spalvos.

Svarbūs ir klasikiniai elementai, nuo kurių pradėjau, – žvilgsnis, mimika, rankų laikymas ir panašiai. Jeigu pereitume į politinę lyderystę, mokslininkai akcentuoja, kad čia vienodai svarbu ir verbalinės strategijos, kai ruošiesi, ką pasakysi, kaip sudėliosi visus argumentus, ir neverbalinių elementų parinkimas, nuo išvaizdos iki akių kontakto.

Kokie elementai gali pakenkti pranešimo turiniui, nors pranešėjas ir kalba profesionaliai?

Galite pakenkti sau nepasirengdami susitikimui. Pakenkiama visada, kai kalbėtojai to nelaiko svarbiu dalyku ir neįvertina viešojo kalbėjimo situacijos. Tai elementarūs namų darbai, kurių nepadarome. Pačiai teko nemažai kalbėti viešai, vedžiau nemažai renginių, esu pasimokiusi iš savo situacijos ir stebiu kitų situaciją. Dažniausiai yra nepasirengiama, neatliekami namų darbai.

O ką reiškia atlikti namų darbus prieš viešą kalbėjimą? Tai reiškia visada žinoti, kokiai auditorijai kalbėsi, kas bus auditorijos žmonės, kokie jų įsitikinimai ir lūkesčiai, kokia jų pasaulėžiūra, koks amžius, kokia lytis – viskas labai svarbu.

Sugrįžkime į pokalbio pradžią ir prisiminkime, kokia dabar apskritai yra infrastruktūra. Praktiškai esame socialinių tinklų socialiniai gyvūnai. Žmogus, kuris kalba konkrečioje fizinėje erdvėje, niekada negali žinoti, kur paskui jo kalba atsidurs. Ji atsidurs socialinių tinklų platformose. Įsivaizduokite, kiek reikia pritaikyti savo žodžius ir elgesį pagal tokią įvairią auditoriją, kuri gali mūsų klausytis ir į mus žiūrėti.

Šiandien išgyvename tokią viešojo kalbėjimo epochą, kai galime daug pasisakyti, išreikšti savo autentiškas mintis, idėjas, pakviesti į tam tikrus dialogus. Kita vertus, išauga ir baimė kalbėti viešai, nes tos kalbos įrašą gali pamatyti labai daug žmonių, labai įvairi auditorija.

Kas gali sugadinti kalbas? Gali sugadinti nepasirengimas, neapsvarstymas, kaip skaudžiai tam tikros idėjos, pavyzdžiai, palyginimai, gali paliesti klausytojus.

Kas gali sugadinti kalbas? Gali sugadinti nepasirengimas, neapsvarstymas, kaip skaudžiai tam tikros idėjos, pavyzdžiai, palyginimai, gali paliesti klausytojus.

Kaip viešai kalbantysis turėtų elgtis su klaidomis, atsiprašymais ir jūsų minėta vieša neigiama kritika?

Visada veikia atvirumas arba nuoširdumas. Visi klystame, tai žmogiška. Klaidas reikia analizuoti, ir jos mus stiprina – įgyjame tam tikros patirties, mums paskui būna lengviau kitose komunikacinėse situacijose.

Jeigu pasitaiko tokių atvejų, galima tiesiog atvirai pasakyti, kad susimoviau, dabar mano mintis nušoko. Reikia kalbėtis, nes viešasis kalbėjimas reiškiamas monologu. Visi kalbame monologu, bet gero kalbėtojo tikslas yra sukurti dialogą. Taigi atvirai prisipažinti, kas ir kodėl nutiko, visada gerai. Tik nereikia per daug atsiprašinėti, nes nuolat atsiprašinėdamas save sumenkinsi. Tuomet bus mažesnis auditorijos pasitikėjimas ir noras tavęs klausytis.

Kaip kalbėtojas turėtų reaguoti į socialinių tinklų įtaką, kaip suvaldyti nuolatinį stebėjimą ir kritiką?

Nebeužtvenksime šios upės. Vyksta daug diskusijų apie globalių platformų atsakomybę, jų etiką. Kaip atlaikyti? Kartais gal visai gera higiena – praleisti tam tikras progas, tiesiog atsitraukti, pabūti stebėtoju.

Šiandien visi esame įsitraukę į socialinius tinklus. Tiesiog reikia suvokti, kad mes žmonės. Jeigu mūsų ketinimai yra geri ir jeigu sulaukiame tam tikros pagrįstos, konstruktyvios kritikos, derėtų reaguoti normaliai ir tai vertinti kaip įgytą gerą patirtį.

Jeigu kritika susijusi su patyčiomis, menkinimu, tiesiog reikia suvokti, kad būna ir tokios nekonstruktyvios, žeidžiančios kritikos. Viešasis kalbėjimas, retorika gali mokyti mus ugdyti save, kitus – būti žmonėmis, skatinti bendruomeniškumą, siekti didesnio viešojo gėrio ir parodyti, kad turime mokyti vieni kitus.

Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama