100 metų Lietuvos bažnytinei provincijai – tai Bažnyčios vasario 16-oji

Šis įvykis žymi Kauno arkivyskupijos ir Telšių, Panevėžio, Kaišiadorių bei Vilkaviškio vyskupijų šimto metų jubiliejų.

Ypatingas Lietuvos ryšys su popiežiumi

„Kaip Lietuva turi 1918 metų vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės nutarimą, kai susiformavo tauta su apibrėžtomis sienomis ir identitetu, taip Bažnyčia turi panašų įvykį – 1926-ųjų balandžio 4-ąją, kai popiežiaus Pijaus XI bulės Lituanorum gente dokumentu buvo įtvirtinta nepriklausoma Lietuvos bažnytinė provincija, atskira nuo Lenkijos ir Gudijos. Naujame teritoriniame darinyje buvo suformuotos vyskupijos, paskirti ganytojai ir įkurta Kauno metropolija su pavaldžiomis vyskupijomis – Telšių, Panevėžio, Kaišiadorių ir Vilkaviškio. Taip pat įvesta Lietuvos bažnytinė administracinė tvarka“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja Kauno arkivyskupijos arkivyskupas metropolitas KĘSTUTIS KĖVALAS. Kauno arkikatedra Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje prieš šimtą metų buvo paskelbta popiežiaus Pijaus XI bulė „Lituanorum gente“. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Atrodo natūralu, kad valstybės ir Bažnyčios sienos turėtų sutapti. Tačiau, nors Lietuva buvo nepriklausoma, prieš popiežiui Pijui XI pasirašant bulę dalis bažnytinės administracijos buvo susijusi su Lenkija, o ne tiesiogiai pavaldi popiežiui. Be to, parapijas buvo labai sunku administruoti, nes didžiąją dalį Lietuvos apėmė Žemaitijos vyskupija. Jos centras buvo Varniai, tačiau didžiuliai plotai driekėsi per Panevėžio rajoną ir ėjo beveik iki Trakų. Vyskupas Motiejus Valančius užtrukdavo beveik metus, kol apvažiuodavo visas parapijas. Po Lituanorum gente bulės pasirodymo Kauno arkivyskupija tapo savarankiška ir padalinta mažesnėmis teritorijomis, kurias administruoti buvo daug lengviau. Kauno arkivyskupijos arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka „Vyskupo ryšys su ganomaisiais tapo daug artimesnis ir prieinamesnis, nes parapijų skaičius, priskirtas kiekvienam vyskupui, sumažėjo. Prasidėjo efektyvesnė sielovada, vyskupas galėjo labiau jausti žmones, o parapijiečiai – ganytoją. Bažnyčios ir valstybės ribos sutapo, ir tai padėjo išvengti konfliktų su civiline valdžia“, – dėsto arkivyskupas K. Kėvalas. Metropolijos buvimas reiškia ypatingą ryšį su popiežiumi. Bažnyčia Lietuvoje nepriklauso nuo kitų valstybių ir jose veikiančių bažnytinių bendruomenių, ji tiesiogiai pavaldi popiežiui. „Mes turime progą naujai pažvelgti į žodį „provincija“. Dažnai jis asocijuojasi su tuo, kas yra gūdu, tolima ir nereikšminga. Šiame žodyje tarsi paslėptas nevisavertiškumas. Tačiau kai kalbame apie bažnytinę provinciją, turime galvoje laisvę, sutelktumą, vienybę ir ryšį su centru – Roma. Tai reiškia, kad bažnytinė provincija yra nuo centro nutolęs regionas, kuris yra vieningas ir gyvena tuo pačiu ritmu kaip visuotinė Bažnyčia. Bažnytinės provincijos branduolį sudaro kelios vyskupijos ir arkivyskupija. Jos puoselėja tarpusavio ryšius, vienybę ir ryšį su popiežiumi. Tai rodo troškimą būti įvykių centre, bendrystėje ir vienybėje, o ne atsilikti ir nutolti“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ aiškina Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras SAULIUS BUŽAUSKAS. Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka

Taisykite Viešpačiui kelią!

Kiekviena bažnytinei provincijai priklausiusi vyskupija atskirai sprendė, kada pradėti švęsti šimtmetį. Kauno arkivyskupija švęsti pradėjo advento pirmąjį sekmadienį – lapkričio 30 dieną. „Su adventu prasideda nauji liturginiai metai. Norėjome, kad jubiliejus sutaptų su naujos pradžios simbolika ir liturginio ciklo pradžia. Pasaulietiškai toks laiko skaičiavimas galbūt neįprastas, bet liturgiškai pirmasis advento sekmadienis yra reikšminga data, nes prasideda laukimo laikas, kuris mus paruošia Kalėdoms. Tikroji bulės paskelbimo jubiliejaus data yra balandžio 4-oji – tad kol ta diena ateis, žmonės jau žinos, kokią progą švenčiame, o mes turėsime laiko pasiruošti“, – viliasi arkivyskupas K. Kėvalas. Kauno arkivyskupijos šūkis tapo ir jubiliejinių metų šūkiu: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ Tai Kauno arkivyskupijos globėjo Jono Krikštytojo ištarti žodžiai. Lietuvos bažnytinė provincija Kauno arkivyskupijos kurijoje kabantis paveikslas, vaizduojantis Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimą. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka „Mes, kaip Bažnyčia, kaip krikščionys, turime taisyti Viešpačiui kelią pirmiausia savo širdyse, kad paruoštume save Šventosios Dvasios nužengimui. Dievas nesibrauna per jėgą. Jis laukia sutikimo, ištarto „taip“. Sutikimas ateina per Jono Krikštytojo kvietimą taisyti Viešpačiui kelią. Žmogus turi rasti būdą savyje tiesti kelius Viešpačiui ir padėti kitiems juos taisyti. Parapijos ir bendruomenės egzistuoja todėl, kad trauktų žmones ir padėtų jiems pasiruošti Viešpaties nužengimui. Savyje užsidariusi krikščioniška bendruomenė yra nesuprantama ir iš esmės net nekrikščioniška, nes žodžiai „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15) reiškia: eikite į pasaulį ir taisykite kelius Viešpačiui atvykti“, – aiškina arkivyskupas K. Kėvalas. Pati Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo šventė vyks 2026 metų birželio 27 dieną Kauno arkikatedroje. Čia susirinks atstovai iš visų provincijos vyskupijų. Pasak arkivyskupo K. Kėvalo, vyks istorijos paskaitos, bus aukojamos šv. Mišios, bus surengtas koncertas, agapė ir kitos veiklos. Kitą dieną po šios šventės vyks Petrinių atlaidai – Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos, kurioje ir buvo pasirašyta bulė, šventė. Kauno arkikatedra Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka „Tai proga ne tik prisiminti praeitį, bet ir žvelgti į ateitį. Juk kai žmogus švenčia jubiliejų, jis ne tik prisimena praeities įvykius, bet ir pasikviečia draugų, giminių, kad galėtų kartu su jais pabūti ir atnaujinti bendrystę. Tokiu būdu žmogus jaučiasi mylimas ir mylintis, tada jis gali daug ką nuveikti kitų labui. Todėl ir minint arkivyskupijos jubiliejų svarbu, kad suprastume praeitį, tačiau kartu žvelgtume ir į ateitį, brangintume, ugdytume turimas Dievo dovanas ir vieni kitus palaikytume“, – sako vyskupas S. Bužauskas. Kauno arkikatedroje bus eksponuojamas ir pačios bulės dokumentas bei jo vertimas į lietuvių kalbą.

Vienos parapijos – naujagimės, kitos – senutės

Skirtingose Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupijose jubiliejus pradedamas švęsti skirtingomis datomis. Šimtmečio minėjimas jau yra prasidėjęs Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo kopijos piligrimine kelione po provinciją. „Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu vaizduojantis paveikslas yra su apkaustais. Tai liudija, kad daugybė žmonių jį vertino ir per auksakalius jam pasiuvo paauksuotą bei pasidabruotą apdarą. Apkaustytas paveikslas reikšmingas istorine ir religine prasmėmis – žmonės melsdamiesi prie šio meno kūrinio patyrė malonių, buvo išklausyti, labiau atsivėrė Dievui. Vis dėlto, nors ir būdami iškilmingi, apkaustai slepia paveikslo meniškumą bei spalvų žaismą. Mes džiaugiamės, kad žmonės gerbia šį paveikslą, tačiau taip pat norisi pamatyti autentišką jo grožį. Todėl nuspręsta sukurti paveikslo kopiją be apkaustų, kad būtų galima pajausti visą jo švelnumą ir jaukumą. Kopija jubiliejinių metų proga keliauja po vietines parapijas jau nuo Šiluvos atlaidų rugsėjo mėnesį. Taip pasimelsti prie paveikslo gali ne tik žmonės, vykstantys į atlaidus, bet ir tie, kurie negali to padaryti dėl sveikatos, sėslaus gyvenimo būdo ar įvairių sunkumų. Jeigu žmonės negali nuvykti į Šiluvą, tai Šiluva atvyksta pas juos šimtmečio proga“, – sako vyskupas S. Bužauskas. Stebuklingas Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos altoriuje. Šiluvos parapijos nuotrauka Telšių, Panevėžio, Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijos organizuoja šimtmečio šventes, kuria jubiliejinius šūkius. Telšių ir Vilkaviškio vyskupijos vis dar priklauso Kauno arkivyskupijos metropolijai, o Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijos – Vilniaus arkivyskupijai. Tačiau visos jos sudarė Lietuvos bažnytinę provinciją, todėl šimtmetį švenčia drauge. Besibaigiantys Bažnyčios 2025-ieji jubiliejiniai metai atneša 2026-uosius, kuriais laukia kita graži proga – Lietuvos bažnytinės provincijos šimtmetis. „Kauno arkivyskupija yra didelė ir graži bendruomenė – tai šeima, kurioje yra 93 parapijos. Yra ką tik įsisteigusių parapijų, jos – kaip į šią šeimą atėjęs naujas vaikas. O kitos parapijos yra senutės, joms reikalinga pagalba. Taigi arkivyskupija yra gyvas organizmas“, – lygina arkivyskupas K. Kėvalas.

Pal. J. Matulaitis – Bažnyčios Lietuvoje atgimimo architektas

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis smarkiai prisidėjo prie Lietuvos bažnytinės provincijos pokyčio įgyvendinimo. Paskutinius savo gyvenimo metus jis skyrė apaštališkojo vizitatoriaus pareigoms. Arkivyskupas sutvarkė Lietuvos bažnytinės provincijos administracinį suskirstymą, toks jis naudojamas iki šiol. Tačiau bene didžiausias palaimintojo laimėjimas – kad jam pavyko sutaikyti tarp lenkų ir lietuvių susiskaldžiusią Bažnyčią. „Sutaikyti Bažnyčią buvo labai sunki užduotis, ir šia prasme Jurgis Matulaitis tikrai yra kankinys. Dėl susiskaldymo ir priešiškos Vilniaus krašto pozicijos tiek Lietuvos valstybės valdžia, tiek Bažnyčia turėjo didelių problemų. Galop Jurgiui Matulaičiui pavyko įveikti šį priešiškumą“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja arkivyskupas K. Kėvalas. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Bažnytinio paveldo muziejaus / ELTA nuotrauka Pal. J. Matulaitis rinko Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupus, kurie turėjo stoti prie naujai įsteigtų vyskupijų vairo. Tai buvo stiprios asmenybės. Pavyzdžiui, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, žinomas kaip Seimo pirmininkas tuometiniame Seime, buvo labai svarbus asmuo derybose dėl Lietuvos nepriklausomybės. Kaip diplomatas jis važiavo tartis su vokiečiais ir įtikino juos, kad lietuviai yra pajėgūs turėti savo valstybę. Pirmasis Lietuvos bažnytinės provincijos arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas buvo labai stiprus Šventojo Rašto žinovas ir mokslininkas. Jis parengė lietuvišką Šventojo Rašto vertimą iš lotynų kalbos ir dirbo prie Šventojo Rašto perdavimo bendruomenei, kad žmonės būtų atviresni ir pažintų Dievą. Be vyskupų parinkimo, pal. J. Matulaitis taip pat atnaujino marijonų vienuoliją, ji intensyviai darbavosi švietimo srityje. To meto prieškario Lietuvoje tai buvo viena pagrindinių vienuolijų, nors ir prikelta beveik iš pražūties. Juozapas Skvireckas Kauno arkivyskupijos kurijoje kabantis pirmojo Lietuvos bažnytinės provincijos arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko portretas. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Deja, po pakilimo istorija klostėsi permainingai. Steigiant vyskupijas kūrėsi kurijos, seminarijos, įvairios parapijos, buvo labai didelis sujudimas iki 1940-ųjų sovietų okupacijos. Paskui, anot arkivyskupo K. Kėvalo, beveik penkis dešimtmečius vyko baisus persekiojimas, stagnacija. Bažnyčia balansavo ties išgyvenimo riba. 1990-aisiais, atgavus nepriklausomybę, vėl prasidėjo pakilimo metai. „Kauno arkivyskupija turi labai stiprią ir gražią istoriją, kuri moko tikėjimo, ištvermės, įkvėpimo ir nepasidavimo. Beveik pusė mūsų istorijos buvo išbandymų laikas, bet mes nesutrikome – parapijos nebuvo sunaikintos, nes visada buvo besimeldžiančių žmonių. Kauno arkivyskupija atlaikė išbandymus. Tačiau laisvės laikais kyla kitų iššūkių. Svarbu, kad gyvenant nepriklausomybėje neišsipildytų sovietinės sistemos scenarijus, kaip išnaikinti parapijas ir ištrinti Bažnyčios vaidmenį bei misiją. Šiandien mūsų uždavinys yra suvokti, kad esame šeimos dalis ir kelionei į Dangų ruošiamės ne po vieną, bet drauge kaip bendruomenė. Mūsų misija – padėti savo aplinkos broliams ir seserims atrasti meilę. Išmokime mylėti ir atrasti meilę, kuri ir yra Dievas, sukūręs šį pasaulį“, – ragina arkivyskupas K. Kėvalas. Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.