Rytinė lazdos pusė

Teikia apdovanojimą kažkokiam nusipelniusiam žmogui, ir – opa! – pilietis šauna performansą: viešai prieš televizijos kameras atsisako priimti apdovanojimą, o po to išsyk įkala ryžtingą žinutę kažkuriame soc. tinkle: „Renkuosi ne gražią nuotrauką su prezidentu, o riziką būti teisiamas.“

Jei taip nutiktų nedraugiškoje Rytų valstybėje, mes visi labai žavėtumės tuo drąsuoliu. Bylotume, kad čia iš po autoritarinio asfalto prasprūdo tikrasis užguitos visuomenės balsas, va va, jau tuoj ir daugiau tokių pasirodys, o tada – mitingai, demonstracijos, revoliucijos beigi momentinė nedraugiškų Rytų valstybių demokratizacija, kuri mūsuose realizuosis amžinuoju letargo miegu, kai patikėsime, jog istorija baigėsi ir ginkluotis nebereikia.

Bet čia jei taip nutiktų nedraugiškoje Rytų valstybėje. O jei taip nutiktų pas mus?

Konteksto nežinantiesiems pasakysiu – jau nutiko: šeštadienį Prezidentūroje vykusioje pilietinių iniciatyvų konkurso „Lietuvos galia“ laureatų apdovanojimų ceremonijoje iniciatyvos „Šilainių sodai“ bendraautorė ir edukacinės programos Kauno VIII forte vadovė Evelina Šimkutė viešai atsisakė priimti prezidento naujai teikiamą apdovanojimą, taip pat atidavė jam ankstesniais metais gautą apdovanojimą.

Po to savo feisbuko paskyroje parašė trumpą įrašą, referuojantį į „Šilainių sodų“ paskyros įrašą, kuriame paaiškinami atsisakymo priimti apdovanojimą motyvai („<...> valstybės vadovybė netesi savo pačių pažadų ir, būdami galios pozicijoje, apsimeta bejėgiais <...>. Todėl mums atrodo ciniška ir netikra priimti apdovanojimą, kuris vadinamas „Lietuvos galios“ apdovanojimu <...>.“)

Toliau – dar ir sparnuotas lozungas: „Šio apdovanojimo atsisakymu mes renkamės <...> ne gražią nuotrauką su prezidentu, o riziką būti teisiami.“

Va taip va.

Sprendžiant iš gausybės tokį laureatės sprendimą palaikančių komentarų, minėtas poelgis daugumos vertintinas kaip pilietinio didvyriškumo aktas, išskirtinės drąsos reikalaujanti pozicija. Besižavintieji Evelinos Šimkutės poelgiu, atrodo, nekvestionuoja „Šilainių sodų“ įrašo teiginio apie „riziką būti teisiamiems“. Žiūrint į visa tai man susidaro įspūdis, kad Lietuva jau irgi tapusi nedemokratiška Rytų despotija, kur viešą nepritarimą režimui parodęs asmuo gali būti nedelsiant represuojamas, teisiamas, o gal net ir nužudomas.

O dabar – be ironijos.

Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę nepritarti valdžiai ir netgi aukščiausiems jos pareigūnams. Prezidentui, pavyzdžiui. Lygiai taip pat kiekvienas pilietis turi teisę atsisakyti priimti teikiamus apdovanojimus – ir netgi tą daryti viešai – o po to aiškinti savo motyvus. Viskas su tuo yra ok.

Problema kyla, kai į visą šitą reiškinį pabandome žiūrėti kiek plačiau – atitoldami nuo labai patrauklios akiai pasakojimo logikos „o, žiūrėkit, va mažas žmogus parodė aukščiausiam valstybės politikui jo vietą“.

Pirmas klausimas – kas yra Lietuvos Respublikos prezidentas? Atsakymas aiškus – Gitanas Nausėda. O jei pažvelgtume į Konstituciją, sužinotume, kad prezidentas yra valstybės vadovas (77 straipsnis), demokratiškai išrinktas Lietuvos Respublikos piliečių (78 straipsnis), taip pat ir vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas (140 straipsnis).

Antras klausimas – o kas yra Lietuva? Jei tokia pat logika žiūrėtume į Konstituciją, tai lengva ranka parašytume, kad Lietuva – nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis).

O jei žiūrėtume iš geopolitinės perspektyvos? Tada galėtume Lietuvą įvardinti rytinio NATO flango šalimi, turinčia ilgą bendrą sieną su agresyviomis ir pavojingomis Rytų valstybėmis, kurios jau kelerius metus vykdo agresyvų karą Ukrainoje.

Skaitytojui galėtų kilti klausimas: o prie ko čia „Šilainių sodai“, atsisakymas priimti prezidento apdovanojimą ir visos šios geopolitinės aplinkybės? Paaiškinsiu.

Jeigu Evelina Šimkutė būtų Šveicarijos pilietė ir toje geopolitiškai saugioje šalyje atsisakytų priimti apdovanojimą iš aukščiausio valstybės vadovo, tada galėtume vertinti tik pilietinę šio poelgio pusę.

Jeigu Evelina Šimkutė būtų Šveicarijos pilietė ir toje geopolitiškai saugioje šalyje atsisakytų priimti apdovanojimą iš aukščiausio valstybės vadovo, tada galėtume vertinti tik pilietinę šio poelgio pusę (darydami prielaidą, kad Šveicarijai negresia nedraugiškų kaimynių intervencija ar hibridinės atakos).

Lietuvos atveju – t. y. šiuo konkrečiu atveju – negalima vertinti tik pilietinės poelgio pusės. Egzistuoja ir geopolitinės aplinkybės, kurių „Šilainių sodai“ tiesiogiai neužkabino. Tiesiogiai. Neužkabino. Netiesiogiai – užkabino. Kaip?

Šeštadienio epizodas Prezidentūroje vienaip ar kitaip bus vertinamas už Lietuvos ribų. Vertins jį Lietuvos sąjungininkai Vakaruose. Ar galės padaryti išvadą, kad Lietuvos prezidentas neturi autoriteto ir pasitikėjimo? Galės. Tą patį vertins ir Lietuvos priešai Rytuose. Galės padaryti tokią pačią išvadą. Gal iš šios išvados kils ir kokia nors nauja hibridinė ataka. O gal ir nebe hibridinė.

Dar smagiau yra tai, kad „Šilainių sodų“ frazę apie „riziką būti teisiamiems“ ūmai pasigaus autoritariniai Rytų režimai ir, žinoma, tai transliuos kaip įrodymą, jog ir Lietuva nėra demokratiška, kad joje gali būti politinis persekiojimas. Iškart galės gimdyti savo propagandos kanalais tokias antraštes: „Bendruomenės lyderė Lietuvoje bijo politinio susidorojimo po to, kai atsisakė priimti apdovanojimą iš Lietuvos prezidento.“

Skaitytojas galėtų man priekaištauti, kad tokiu atveju bet koks pilietinis veikimas, bet kokia kritika esamai valdžiai gali būti geopolitinėje perspektyvoje suvokiami kaip Lietuvos silpnumo įrodymas. Iš dalies – taip. Patys sau atsakykite į klausimą: kuri valstybė iš išorės atrodo stipresnė – ta, kurioje protestuojama prieš valdžią, ar ta, kurioje tokių protestų nėra?

Puikiai suprantu, kad laisvoje demokratinėje valstybėje – kokia iki šiol yra Lietuva – protestai ir viešas nepritarimas valdžiai vyks. Ir tai normalu bei sveikintina. Ne viskas yra vien geopolitika. Kita vertus, tie patys protestai gali turėti konstruktyvų užtaisą (kaip, pavyzdžiui, kultūrininkų protestas prieš „Nemuno aušrą“ Vyriausybėje) ir gali jo neturėti.

Grįžkime prie Evelinos Šimkutės poelgio. Kokios galėtų būti jo išdavos idealiu atveju? Pirma – kad prezidentas būtų tiek sukrėstas tokio poelgio, jog permąstytų visas savo vertybes ir imtų kažkaip kitaip žiūrėti į tai, kas vyksta valstybėje. Antra – kad šito įaudrinti vakarykščiai prezidento šalininkai nuo jo atsimestų ir pereitų į opozicijos pusę. Trečia – kad šitas it gelžbetonį suvienytų visą opoziciją ir ji taptų dar vieningesnė, stipresnė ir t. t., ir pan.

O dabar – ne pro rožinius akinius.

Kaip prezidentas asmeniškai įvertins Evelinos Šimkutės poelgį – sunku pasakyti. Ar tai iš esmės pakeis jo politines nuostatas? Abejočiau. Kitas klausimas – ar sukrės tai prezidento palaikytojus? Sukrės, bet teigiamai – jie dar labiau susivienys.

Kaip prezidentas asmeniškai įvertins Evelinos Šimkutės poelgį – sunku pasakyti. Ar tai iš esmės pakeis jo politines nuostatas? Abejočiau. Kitas klausimas – ar sukrės tai prezidento palaikytojus? Sukrės, bet teigiamai – jie dar labiau susivienys. Ne pereis į opozicijos pusę, ne pakeis savo nuostatas. Susivienys. Trečias klausimas – ar tai suvienys opoziciją? Ne. Tai suskaldys opoziciją. Nes – nuoširdžiai tikiu – be viešo susižavėjimo bangos, esama tylaus nepritarimo tam, kaip Evelina Šimkutė pasielgė su prezidentu.

Būtent kaip, o ne ką padarė.

Apdovanojimo buvo galima atsisakyti daug paprasčiau – tiesiog neateiti į renginį. Galima buvo prieš tai paskelbti viešą laišką apie tai, kad atsisakome apdovanojimo, nes... Bet to nebuvo padaryta. Evelina Šimkutė atėjo į renginį Prezidentūroje.

Drįsčiau spėti, kad atėjo išsyk žinodama, jog apdovanojimo nepriims, o dar – tikėtina – iškart paruošusi įrašo feisbukui juodraštį – paaiškinantį, kaip ir kodėl nepriėmė apdovanojimo.

Užtat dabar „Šilainių sodus“ ir Eveliną Šimkutę žino visa Lietuva. Ir žinos dar kokią savaitę – kol atsiras kita naujiena, kita sensacija.

Ko dėl tų viešųjų ryšių nepadarysi.

Apibendrinant – viskas gerai atsisakyti to apdovanojimo. Viskas gerai, kad žmonės nepritaria prezidentui – aš irgi jam nepritariu.

Visgi vadinti tai superpilietiniu ir išskirtinai brandžiu, didvyrišku poelgiu – šiaip sau užsiėmimas. Tai – sėkmingas viešųjų ryšių ėjimas. Po šito būtų galima pradėti savo politinę karjerą.

O žvelgiant iš platesnės perspektyvos, tai tiesiog patyčių kultūros kilstelėjimas į kitą lygį – paverčiant jų objektu aukščiausią valstybės pareigūną. Tą, kuris turės pasakyti, kada mūsų šalies kariuomenei jau atidengti ugnį į mūsų valstybės sieną peržengusius priešų karius, kada pradėti juos naikinti ginant Lietuvą.

Mano kuklia nuomone, brandžiau būtų buvę išvis į renginį neatvykti.

Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama