E. Vareikis: „Bažnyčia ne eina į konfliktą, į kovą dėl vietos pasaulyje, bet ieško susitarimų“

Vienas JAV pareigūnas amerikiečių televizijai „ABC News“ pranešė, kad Ukrainos delegacija susitarė su Jungtinėmis Valstijomis dėl galimo taikos plano sąlygų. Sekmadienį deryboms Floridoje JAV valstybės sekretorius Marco Rubio ir specialusis pasiuntinys Steve'as Witkoffas susitiko su Ukrainos delegacija. Atstovai sako, kad derybos buvo produktyvios, bet dar reikia daug ką nuveikti. Svarbiausius praėjusios savaitės užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas EGIDIJUS VAREIKIS.  Popiežius Leonas XIV sekmadienį baigė keturių dienų kelionę po Turkiją, kurioje akcentavo krikščionių vienybę, ir išvyko į Libaną. Popiežius ir Konstantinopolio patriarchas paskelbė bendrą deklaraciją, kurioje pabrėžiama teologinio dialogo vertė, kategoriškai atmetamas religijos ir Dievo vardo naudojimas smurtui pateisinti. Kaip vertinate popiežiaus vizitą Turkijoje ir pasirašytą deklaraciją? Kelionę tikrai reikėtų vertinti teigiamai. Pirmiausia pastebėčiau, kad kai kurios mūsų žiniasklaidos priemonės savotiškai interpretuoja Vatikano užsienio politiką ir santykius. Mes visada pabrėžiame, kad Šventasis Sostas nuo kitų valstybių skiriasi keliais aspektais. Tai, ką mes vadiname geromis valstybėmis – kurioms būdinga demokratija, rinkos ekonomika, žmogaus teisės – Šventajam Sostui nebūtinai reiškia tą patį. Jam kur kas svarbiau, kokia yra krikščionių padėtis konkrečioje šalyje: ar jie nėra persekiojami, kaip jie gyvena. Todėl valstybės, kurias mes laikome ekonomiškai stipriomis ar demokratinėmis, Šventajam Sostui nebūtinai yra geriausios. Kitas dalykas – su Šventuoju Sostu nekalbama apie ekonominius mainus, investicijas ar prekybą, čia daugiausia kalbama apie dvasinius klausimus. Šiuo požiūriu itin svarbu, kad kelionė prasidėjo Turkijoje – šalyje, kuri deklaruoja esanti pasaulietinė valstybė, kurioje religinių praktikų atskyrimas nuo valstybės yra gana griežtas. Nors prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas nėra aršus tokio atskyrimo šalininkas, Turkija vis dar laikosi Mustafos Kemalio Atatürko politikos. Popiežiaus vizito tikslas buvo ne tik susitikti su tikinčiaisiais, bet ir pasirašyti dokumentus, kaip jūs minėjote – tai labai svarbu. Popiežius Leonas XIV ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas. Ankara, Turkija, 2025 m. lapkričio 27 d. EPA-ELTA nuotrauka Popiežius Leonas XIV ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I. Stambulas, Turkija, 2025 m. lapkričio 28 d. EPA-ELTA nuotrauka Dvasinių struktūrų pasirašytos deklaracijos nėra privalomos politikams, tačiau jos rodo kryptį. Visame pasaulyje didėja priešiškumas krikščionims, kylantis dėl radikalaus ar politinio islamo. Todėl susitarti su šalimi, kuri yra iš dalies islamiška, iš dalies pasaulietinė, o istoriškai – buvusi krikščioniška Bizantijos valstybė, yra naujas ir svarbus žingsnis. Tai rodo, kad Bažnyčia ne eina į konfliktą, į kovą dėl vietos pasaulyje, bet ieško susitarimų. Popiežius Leonas XIV Libane 2025 m. lapkričio 30 d. EPA-ELTA nuotrauka Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas Andrijus Jermakas pateikė atsistatydinimo pareiškimą. Kaip vertinate Jermako pasitraukimą iš posto? Apie korupcijos krizę Ukrainos valdžioje buvo kalbama labai aštriai, prognozuojant, kad ji sugriaus visą šios šalies valdžią ir kad Ukraina bus priversta kapituliuoti. Taip nenutiko. Ukraina šią krizę iš esmės atlaikė – gal dar ne visiškai, bet atlaikė. Dėl paties Jermako – kiek žinau, oficialūs kaltinimai jam nepateikti. Yra tik hipotezių, pavyzdžiui, apie pokalbius slapyvardžiais telefonu. Tačiau galima pasidžiaugti, kad situacija nėra tokia, kaip kartais būta Ukrainos politinėje praeityje, kai žmonės, netekę aukštų pareigų, tampa aršiais valdžios kritikais ar net priešais. Ukrainoje nemažai žmonių, praradusių valdžios postus, netapo priešais ir neperbėgo į kitą pusę – tai pozityvu. Ilgalaikėje perspektyvoje, jei neatsiras nieko blogesnio, Jermako žingsnis gali būti netgi naudingas pačiai Ukrainai. Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas Andrijus Jermakas. EPA-ELTA nuotrauka JAV valstybės sekretorius Marco Rubio ir specialusis pasiuntinys Steve'as Witkoffas sekmadienį Floridoje susitiko su Ukrainos derybininkais, kad aptartų Vašingtono planą, kuriuo siekiama nutraukti Rusijos karą prieš kaimyninę šalį. Rubio teigia, kad derybos buvo produktyvios, tačiau perspėja, jog reikia dar daug nuveikti norint sustabdyti Rusijos pradėtą karą. Kaip vertinate šias taikos derybas? Kurie JAV prezidento Donaldo Trumpo taikos plano punktai kelia didžiausią nerimą? Klausiate, kurie Donaldo Trumpo plano punktai kelia didžiausią pavojų. Bet galima klausti ir kitaip: kiek Trumpo planas gali prisidėti prie taikos Ukrainoje? Ką žinome – tai, kad amerikiečiai, įskaitant prezidentą ir jo administraciją, mano, jog karas turėtų baigtis ugnies nutraukimu. Klausydami Trumpo matome, kad jis visada pabrėžia: didžiausia karo blogybė yra žmonių žūtys ir sugriauta infrastruktūra. Rusijos pozicija priešinga – karas baigsis tik tada, kai bus sutarta dėl visko. Todėl pagal Rusijos scenarijų veiksmai gali tęstis. Tad Floridoje vykstantis susitikimas tikrai reikalingas – jis rodo, kad derybos nėra vienpusiškos. JAV nėra šalis, kuri remtų Rusiją. Amerikai rūpi taika, nors, jos supratimu, taika gali būti kitokia, nei norėtume mes.

Rusija, tikėtina, nesutiks su JAV pasiūlymais. Ji, kaip dažnai daro, gali paprašyti laiko apmąstymams. Vėliau Amerika gali pareikšti nusivylimą Putinu ar apskritai Rusija ir ieškoti kitų kelių.

JAV ne visada supranta Europos kontekstą. Joms atrodo, kad konfliktas – techninis: šalys susipyko, gali susitaikyti. Trumpo politikoje matomas siekis kuo greičiau pasiekti susitarimą, kad neliktų karo, o istorinius, moralinius ir atsakomybės klausimus spręsti vėliau. JAV valstybės sekretorius Marco Rubio (dešinėje). EPA-ELTA nuotrauka Ekspertų vertinimu, artimiausiu metu Rusija, tikėtina, nesutiks su JAV pasiūlymais. Ji, kaip dažnai daro, gali paprašyti laiko apmąstymams. Vėliau Amerika gali pareikšti nusivylimą Putinu ar apskritai Rusija ir ieškoti kitų kelių.

Vis dėlto taikos derybose galioja principas: kol nesutarta viskas – nesutarta nieko.

Todėl didelio optimizmo, kad greitai įvyks kažkas radikaliai naujo, nėra. Europa su Amerika stengiasi derinti pozicijas, tačiau Rusija vis dar turi tam tikrą strateginį monopolį: ji sako „mes kariausime“ ir kol kas tam turi resursų. Ukraina kai kur laimi, gal net daug laimi, tačiau situacija išlieka sudėtinga. Vis dėlto taikos derybose galioja principas: kol nesutarta viskas – nesutarta nieko. Okupuotos teritorijos nėra vienintelis klausimas – ir gal net ne pats svarbiausias. Svarbiausia – stipri, nepriklausoma Ukraina, kuri būtų Europos dalimi. Reikia pripažinti, kad šiandien Vakarai, kad ir kokie turtingi ar galingi būtų, prieš Rusiją greitos pergalės pasiekti nesugeba. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas pirmadienį pasirašė ketinimų protokolą, pagal kurį Ukraina įsigis iki šimto prancūziškų naikintuvų „Rafale“. Paryžius, Prancūzija, 2025 m. lapkričio 17 d. EPA-ELTA nuotrauka Emmanuelis Macronas pirmadienį Paryžiuje surengs derybas su Volodymyru Zelenskiu. Kokį vaidmenį gali atlikti Europos lyderiai šiose derybose? Manau, nors viskas vyksta labai lėtai, bet gera linkme. Prieš kelerius metus Macronas kalbėjo apie Europos strateginę autonomiją, kuri iš esmės reikštų nepriklausomybę nuo JAV. Dabar atsirado reali galimybė tai įgyvendinti, tačiau Vakarai yra kiek sutrikę – mato, kad be Amerikos savarankiškumas nėra paprastas. Vis dėlto Europa po truputį vis labiau sugeba priimti savo sprendimus. Tai svarbu tiek jai pačiai, tiek Amerikai, tiek Ukrainai, nes JAV negali diktuoti visko. Todėl susitikimai su Macronu yra naudingi. Kokia bus konkreti nauda – pamatysime. Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama