Lemputė ir viščiukai

Kažkas klausinėjo, ar niekas neturi namie kokio augintinio, kuris galėtų atidaryti duris iš vidaus. Kažkas atsakinėjo, kad ne, neturi, jei turėtų – šitaip jau pusvalandį nestovėtų. Aplink krito šlapdriba, ir sezoniniame nudistų pliaže pusmečiui apsigyvenę medžiai mojo šokdinami priešžiemio vėjų. Asmenų, susibūrusių prie laiptinės durų, krūvelė vis augo.

Vienas pasipiktinęs bandė prisiskambinti namo administratoriui. Samčiai vakarienei – niekas nebedirbo. Avarinė tarnyba paklausė, ar pratrūko vamzdžiai. Atsakius neigiamai, padėjo ragelį. Policija teigė visrakčių neturinti, ugniagesiai pjauti durų nenorėjo. „Pabandykim išlaužti“, – samprotavo neblaivus čiabuvis. „Pabandykim užlipti į pirmo aukšto laiptinę“, – mintijo kažkoks ekstremalas. Anksčiau nesisveikinę kaimynai ėmėsi kolektyviai ieškoti laužtuvų ir kopėčių.

Prie laiptinės spėriai stiebėsi pilietinės visuomenės daigai.

Bet nespėjo. Kažkas pyptelėjo, sucaksėjo, ir apylinkės nušvito palaiminga elektros šviesa. Telefonspynės ekranėlyje prasisuko kažkokie skaičiai, ir ji vėl ėmė veikti įprastai. Atsigavę piliečiai viens per kitą suvedė paslaptingą kodą, laiptinės durys atsidarė. Pamiršę, kad prieš kelias akimirkas buvo gatavi išrautu suolu it taranu laiptinę šturmuoti, gyventojai vėl paplūdo į savo dėžutes. Sveikintis su kaimynais nepradėjo. Bendruomeniškumas persileido kasdienybės įsčiose.

Šių pastraipų autoriui teko prieš gerą dešimtmetį dalyvauti panašiame vaizdelyje. Viename Vilniaus miegamųjų rajonų. Dingo elektra ir kapiec – nepateksi į laiptinę. Nepateksi, kol kas nors iš vidaus neatidarys. Gerai, kad tas absurdo teatras truko dešimtį minučių. Gerai, kad elektra tebuvo dingusi poroje namų. Gerai, kad tuo metu dar neskraidė mirtį nešantys dronai ir raketos.

Mes esame nesveikai priklausomi nuo elektros. Lemputė, šviečianti palubėje – mūsų kasdienybės stuburas. Mes – tie iš teksto pavadinimo – tie, kurie be tos lemputės nedelsiant nusibaigtų. Mėsa ir žuvimi pravirktų šaldikliai, greita mirtimi užgestų telefonai. Ant palangių linguotų Vėlinių žvakių – šiemet nenuvažiavom – liepsnelės. Kada jau įjungs? Gal kaimynų paklausti? Ai gal ne, mes jų vis tiek nepažįstam. Kažkur gatvėse geltonuotų kamščiai – kaipgi pervažiuoti tą sankryžą be šviesoforo?

Žinoma, būtų kam ir pikto juoko. Durniai, nepasirūpinot, nenusipirkot žvakių ir generatoriaus. Durniai. O jei elektros nebus savaitę, jei nebeveiks degalinių siurbliai – ar turėsite atsargų savo generatoriams? O jei nebeliks ir vandens bei šildymo – kas tada? Kiek toli malkomis kvepiančios provincijos link nuriedės aplinkai draugiški elektromobiliai? Ir ar toje periferijoje nelauks ta pati juoduma ir šūduva?

Galima pasiguosti tuo, kad žmonės greitai mokosi. Pažiūrėkim į Ukrainą – ten ir žiemą kelintą per bombardavimus gyvi, ten ir be elektros ar šildymo geba išsilaikyti. Ar sugebėsime ir mes, jei to prireiks? Žinoma, sugebėsime.

Tik būtų gerai kai kuriuos sugebėjimus lavinti jau dabar. Nuo elektros aklai priklausomas laiptinių duris keisti tomis, kurias iš bėdos galima bent atrakinti. Vonios spintelėje apgyvendinti tuziną žvakių ir prožektorių, o rūsy – konservų ir vandens kelioms dienoms. Daug siūlymų čia galima privardinti – tai gal ir nereikia. Reikia tik įsisąmoninti: mes – tie iš teksto pavadinimo. Mums gyventi patogu, gera ir saugu – kol šviečia lemputė.

Lemputėms madinga perdegti. O viščiukams?

Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama