V. Ališauskas: popiežiaus Leono XIV vizitas į Turkiją ir Libaną turėtų sustiprinti krikščionių vienybę
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Prieš šią kelionę popiežius paskelbė apaštališkąjį laišką In unitate fidei (lot. „Tikėjimo vienybėje“), kuriame ragina visus krikščionis atkurti bendrystę ir melsti Šventąją Dvasią, kad Ji sutelktų mus visus į vieną tikėjimą ir vieną meilę.
Kelionės į Libaną tikslas – nunešti taikos ir vilties žinią daug kančios patiriančiam Artimųjų Rytų kraštui, tęsiant popiežiaus Pranciškaus planus.
Mintimis apie popiežiaus vizitą su dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojais ir klausytojais dalijasi Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui, Vilniaus universiteto profesorius VYTAUTAS ALIŠAUSKAS.
youtube.com video
Gerbiamasis profesoriau, šis popiežiaus Leono XIV vizitas į užsienį yra pirmasis. Kas lėmė būtent tokią kryptį – į musulmoniškus kraštus?
Vizitas šiuo atveju ne į musulmoniškus kraštus. Popiežius vyksta į Turkiją paminėti Nikėjos susirinkimo jubiliejaus. Kadaise tai buvo krikščioniškos kultūros regionas. Dabar mes jį vadiname Mažąja Azija. Vizitas yra ekumeninis. Jubiliejus bus minimas drauge su Konstantinopolio Bažnyčia ir kitais Rytų Bažnyčios atstovais. Turiu galvoje Rytų Ortodoksų Bažnyčios atstovus. Kol kas nesu radęs išsamesnės informacijos, kas drauge su Konstantinopolio patriarchu ir popiežiumi dalyvaus šiame ekumeniniame minėjime.
Vizitas sutampa su pirmojo Nikėjos susirinkimo 1700-osiomis metinėmis (jis vyko 325 metais dabartiniame Turkijos mieste Iznike). Kuo Nikėjos susirinkimas buvo svarbus anuomet ir kuo jis svarbus mūsų dienomis?
Nikėjos susirinkimas buvo pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas, krikščionybei įgijus laisvę po ilgus metus trukusio žiauraus persekiojimo. Pagrindinis tų persekiojimų tikslas buvo išnaikinti krikščionybę Romos imperijoje. Persekiojimai baigėsi tuo metu, kai imperatorius Konstantinas suteikė krikščionybei teisėtos religijos statusą.
Tuomet Nikėjos susirinkime buvo sutarta dėl esminių dalykų, pradedant bendru Tikėjimo išpažinimu, kuriame Jėzus Kristus pripažintas Dievo Sūnumi, esančiu tos pačios esmės su Tėvu. Tokia dogminė tezė. Jų buvo išsakyta ir daugiau. Kita vertus, sutarta dėl principinės Bažnyčios struktūros, jos garbės pirmumo, dėl Velykų datos. Aptarta daug kitų praktinių klausimų. Tai pirmas Bažnyčios pasirengimas laisvam viešam gyvenimui.
Dabar popiežiaus vizitas pabrėžia dialogo tarp krikščionių ir musulmonų įsipareigojimą. Iš krikščionių pusės apie dialogą girdime gana dažnai. O kaip į tai atsiliepia kita pusė?
Klausimas daug keblesnis, negu norėtume. Dažnai pamirštame, kad islamas nėra tokia pat religija kaip krikščionybė. Musulmonai neturi bendro centro, vienintelio autoriteto. Šia prasme reikėtų kalbėti apie skirtingas islamo kryptis, netgi tam tikras grupes. Tarkime, Jordanijos karalius yra labai nusiteikęs dialogui. Nelengva atsakyti vienu sakiniu, kad bus puiku arba panašiai. Santykiai su islamu yra procesas. Jis tęsiasi nuo Vatikano II susirinkimo formuluočių iki mūsų dienų, visi popiežiai stengiasi tą santykį puoselėti, išlaikyti.
Ikona iš Mégalo Metéoron ortodoksų vienuolyno Graikijoje, vaizduojanti Nikėjos ekumeninį Bažnyčios susirinkimą 325 m.: centre – imperatorius Konstantinas, apačioje atskirtas pasmerktasis eretikas Arijus. Wikipedia.org nuotrauka
Ši kelionė popiežiui suteikia galimybę kreiptis į pasaulį ir raginti siekti taikos visame Artimųjų Rytų regione, ypač atsižvelgiant į vykstančius konfliktus. Kaip pasaulyje girdimas taikdariškas popiežiaus balsas?
Šventasis Sostas nuo konfliktų pradžios aktyviai įsitraukęs į šį procesą ne vien tiesmukais raginimais, bet ir įvairiomis kitomis priemonėmis: teikdamas humanitarinę pagalbą, diplomatiniais kontaktais nešdamas taiką į Artimuosius Rytus. Popiežius kiekviena proga, dešimtis kartų per metus, kviečia siekti taikos, santarvės ir susitarimo. Sunku pasakyti, kiek vienos, kitos ar trečios pastangos duoda vaisių – kaip matome, konfliktas trunka jau daugybę metų, galima sakyti, nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo. Kartais konfliktas sušvelnėja, o kartais vėl labai paaštrėja.
Ar jį iš viso galima išspręsti? Klausimas atviras. Optimistai sako, kad taiką atneštų dviejų valstybių sprendimas. Kiti sako, kad grupuotės, tokios kaip „Hamas“, niekada nesutiks su jokia taika. Vėl grįštu prie to paties – procesas, į kurį įsitraukusios ir dėl kurio stengiasi visos tarptautinės bendruomenės, galbūt gali atvesti į stabilesnę padėtį. Reikia to tikėtis.
Popiežius būsimos kelionės proga paskelbė apaštališkąjį laišką, kuriame reiškiamas galingas krikščionių kvietimas į vienybę, į naują ekumeninio dialogo etapą. Popiežius drąsiai pasakė, kad visų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Nikėjos Credo, ant jo pamato turime kurti dialogą, o ne ant teologinių spekuliacijų, kurios kartais yra tiesiog perdėtų ambicijų dalykas. Žinoma, šis laiškas kai kuriems konservatyviems sluoksniams ne per daug patiko. Matau jau verdančias diskusijas, grįžimą prie tradicinio susiskaldymo dėl filioque (lot. „ir iš Sūnaus“) ir kitų dalykų.
Popiežius niekada tiksliai neišreiškė, kaip įsivaizduoja grįžimą prie bendro tikėjimo pagrindo, tačiau manau, kad šis vizitas ir laiškas veikiausiai duos naujų impulsų ekumeniniam sąjūdžiui, nes dabar jis stokoja naujų idėjų, naujų perspektyvų.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Ikona iš Mégalo Metéoron ortodoksų vienuolyno Graikijoje, vaizduojanti Nikėjos ekumeninį Bažnyčios susirinkimą 325 m.: centre – imperatorius Konstantinas, apačioje atskirtas pasmerktasis eretikas Arijus. Wikipedia.org nuotrauka
Ši kelionė popiežiui suteikia galimybę kreiptis į pasaulį ir raginti siekti taikos visame Artimųjų Rytų regione, ypač atsižvelgiant į vykstančius konfliktus. Kaip pasaulyje girdimas taikdariškas popiežiaus balsas?
Šventasis Sostas nuo konfliktų pradžios aktyviai įsitraukęs į šį procesą ne vien tiesmukais raginimais, bet ir įvairiomis kitomis priemonėmis: teikdamas humanitarinę pagalbą, diplomatiniais kontaktais nešdamas taiką į Artimuosius Rytus. Popiežius kiekviena proga, dešimtis kartų per metus, kviečia siekti taikos, santarvės ir susitarimo. Sunku pasakyti, kiek vienos, kitos ar trečios pastangos duoda vaisių – kaip matome, konfliktas trunka jau daugybę metų, galima sakyti, nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo. Kartais konfliktas sušvelnėja, o kartais vėl labai paaštrėja.
Ar jį iš viso galima išspręsti? Klausimas atviras. Optimistai sako, kad taiką atneštų dviejų valstybių sprendimas. Kiti sako, kad grupuotės, tokios kaip „Hamas“, niekada nesutiks su jokia taika. Vėl grįštu prie to paties – procesas, į kurį įsitraukusios ir dėl kurio stengiasi visos tarptautinės bendruomenės, galbūt gali atvesti į stabilesnę padėtį. Reikia to tikėtis.
Popiežius būsimos kelionės proga paskelbė apaštališkąjį laišką, kuriame reiškiamas galingas krikščionių kvietimas į vienybę, į naują ekumeninio dialogo etapą. Popiežius drąsiai pasakė, kad visų krikščionių tikėjimo pagrindas yra Nikėjos Credo, ant jo pamato turime kurti dialogą, o ne ant teologinių spekuliacijų, kurios kartais yra tiesiog perdėtų ambicijų dalykas. Žinoma, šis laiškas kai kuriems konservatyviems sluoksniams ne per daug patiko. Matau jau verdančias diskusijas, grįžimą prie tradicinio susiskaldymo dėl filioque (lot. „ir iš Sūnaus“) ir kitų dalykų.
Popiežius niekada tiksliai neišreiškė, kaip įsivaizduoja grįžimą prie bendro tikėjimo pagrindo, tačiau manau, kad šis vizitas ir laiškas veikiausiai duos naujų impulsų ekumeniniam sąjūdžiui, nes dabar jis stokoja naujų idėjų, naujų perspektyvų.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
