28 punktai, Lietuva ir įgaliotinis

Migla gaubia tai, kaip iš tikrųjų šie eklektiški 28 punktai atsirado viešojoje erdvėje ir kodėl pasaulis apie juos pradėjo garsiai kalbėti. Ar tai buvo sąmoningas Rusijos pusės informacijos nutekinimas, ar validi ir suderinta Donaldo Trumpo pusės pozicija, ar dar kas?

Pasirodžius 28 punktams, vos Volodymyrui Zelenskiui atmetus pasiūlymą, gana greitai pasigirdo Europos ir Didžiojo septyneto (Japonijos ir Kanados) narių Ukrainos palaikymo pareiškimai.

Labai mažai šansų, kad 28 punktai, tokie, kokie surašyti, būtų abiejų pusių priimti, sutarti ir įgyvendinti. Netgi nepaisant hipotetiškai įmanomo reikšmingo D. Trumpo administracijos spaudimo V. Zelenskiui. Prezidentas, o ir Ukrainos politinis elitas, tiesiog fundamentaliai negali pasirašyti po punktais, kurie prieštarauja šalies suverenumui. Pavyzdžiui, Ukrainai tektų keisti savo Konstituciją, iš jos išimant 2019 m. įtvirtintą nuostatą dėl šalies tikslo prisijungti prie NATO aljanso.

Punktai skamba keistai ir dėl to, kad kalba apie principus, kurie Rusijai yra nepriimtini, – punktas dėl Europoje esančio Rusijos įšaldyto turto perdavimo Ukrainos rekonstrukcijai. Per visus metus vykusias „stumk–trauk“ tipo „derybas“ Rusijai tai buvo raudona linija.

Manevrų čia gali būti per keletą dugnų, pavyzdžiui, Rusijai atmetant pirminį planą dėl jai nepriimtinų sąlygų ir taip reikalaujant, kad Ukraina darytų nuolaidas savo valstybingumo sąskaita.

Labai įmanoma, kad šie savaime rimtai ir tikrai neramiai skambantys punktai baigsis niekuo.

Ukrainai negalint priimti tokių pozicijų, o Rusijai besilaikant savųjų, tai taps dar vienu laiko vilkinimu – ypač iš Rusijos pusės, jai siekiant tęsti karą ir negalint sustabdyti kiek skambiai, bet iš esmės korektiškai vadinamos karo ekonomikos.

Ir visgi keletas aspektų šioje istorijoje yra verti atidumo.

Pirma, Lietuva yra šio „taikos plano“ dalis. Ketvirtas punktas kalba apie būsimą Rusijos ir NATO dialogą, tarpininkaujant JAV, siekiant spręsti visus saugumo klausimus / problemas (angl. issues), kad būtų užtikrintas „globalus saugumas ir išplėstos bendradarbiavimo galimybės“.

Rusijos sukurptas „saugumo problemų“ (angl. security issues) eufemizmas nurodo į esamą NATO žemėlapį. Nereikia pamiršti nesenos istorijos. 2021 m. gruodžio mėn. Rusijos ultimatumas NATO būstinei ir Vašingtonui nurodė būtent į de facto NATO atsitraukimą iš Rytų ir Vidurio Europos, grįžimą prie 1997 m. sienų. Ultimatumas tuo metu buvo taktinis manevras, Rusijai jau apsisprendus tuoj pat pradėti karą prieš Ukrainą. Tačiau savaime Rusijos strateginis tikslas niekur nedingo.

Kai Europos lyderiai išsyk teigė, kad planas neteisingas ir netvarus, Lietuvos diplomatijos vadovas kvietė „žiūrėti į teigiamą pusę“. Po kelių dienų ministras visgi sukritikavo taikos planą, tačiau tokia impulsyvi reakcija indikuoja sutrikimą ir tarptautinėje analitinėje aplinkoje nebuvo nepastebėta.

Karo studijų institutas (ISW) lapkričio pradžioje taip apibūdino pastarojo laiko Rusijos hibridinius veiksmus prieš Baltijos šalis: „Kremlius vykdo kelias informacines operacijas prieš Baltijos valstybes taip pat, kaip tai darė siekdamas pateisinti 2022 m. plataus masto invaziją į Ukrainą. Tai greičiausiai yra vadinamosios nulinės fazės sąlygų kūrimo dalis, ruošiantis galimai ateities atakai prieš Baltijos šalis. ISW šiuo metu neprognozuoja artėjančio Rusijos išpuolio prieš Baltijos valstybes.“

Šioje vietoje ne per daug išmintingai suskamba Lietuvos užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio pirmasis komentaras apie 28 punktus (regis, Lietuvos žiniasklaidos nepastebėtas), vos jiems tapus viešiems: „Žiūrėkime į teigiamą pusę. Jei jie [JAV] dirba šiuo klausimu, tai reiškia, kad jie yra įsitraukę. Jie nepalieka šio klausimo spręsti tik Europai.“

Kai Europos lyderiai išsyk teigė, kad planas neteisingas ir netvarus, Lietuvos diplomatijos vadovas kvietė „žiūrėti į teigiamą pusę“. Po kelių dienų ministras visgi sukritikavo taikos planą, tačiau tokia impulsyvi reakcija indikuoja sutrikimą ir tarptautinėje analitinėje aplinkoje nebuvo nepastebėta.

Antra įdomi detalė – apie Rusijos pusę 28 punktų režisūroje. Kirilas Dmitrijevas – Putino įgaliotinis derybose. Naujas žmogus, kalbantis Rusijos vardu. Gimęs Kyjive, studijavęs Stanforde ir Harvarde, neblogai kalbantis angliškai, profesiniame gyvenime dirbęs bankuose, investiciniuose fonduose. Po D. Trumpo pareiškimų apie būsimas naujas sankcijas Rusijai spalio mėnesį Putino su aiškiomis pozicijomis įsodintas į lėktuvą Floridos link pokalbio su Steve'u Witkoffu. K. Dmitrijevas, kaip skelbiama, palaiko labai nekokius santykius su Sergejumi Lavrovu.

Jo įgaliojimų išsiplėtimas, susijęs su S. Lavrovo pradingimu, leidžia nujausti, kad K. Dmitrijevą matysime ir girdėsime tik dažniau. Tai gal ir bandymas signalizuoti Vakarams, kad Maskva turi naują, nuosaikesnį, veidą.

Tai mums nei į gera, nei į bloga. Žinome, kad visi politiniai gyvūnai Rusijoje labai panašūs. Bet įdomumo yra.

Per dešimt mėnesių nuo D. Trumpo inauguracijos tai jau kelintą sykį garsiai ir šįsyk labai negrabiai paskelbtos taikos Ukrainoje iniciatyvos. Nė viena neįgavo realios formos – visų pirma dėl Rusijos atsisakymo daryti bet kokius kompromisus. Tai ir išlieka pagrindinis trikdis. Šia prasme nėra taip svarbu, dėl ko sutars ar nesutars ukrainiečiai su amerikiečiais; svarbiau yra tai, kaip pastarieji, o ir Europa, yra linkę priversti būtent Rusiją eiti į kompromisus.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama