Popiežius Leonas XIV apie Gazą, Kiniją ir JAV
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Pirmąją ištrauką skaitykite čia, antrąją – čia, trečiąją – čia.
Trečiojo pokalbio pabaigoje popiežius Leonas XIV kalbėjo apie piktnaudžiavimo Bažnyčioje problemą ir bandymus ją spręsti, apie tai, kad negalime priversti visos Bažnyčios sutelkti dėmesį tik į šį klausimą, nes tai nebūtų nuoširdus atsakas į tai, ko pasaulis ieško, kalbant apie Bažnyčios misijos poreikį, nes Bažnyčioje daug kitų žmonių, kurie taip pat turi teisę būti lydimi – kad ir ką patirtų, kad ir kaip gyventų, Bažnyčia turi būti ir su jais. Tai dar vienas iš daugelio iššūkių, kurių sprendimą popiežius bando rasti.
Kaip tai taikytina dabartinei padėčiai Artimuosiuose Rytuose, ypač Gazos Ruože, kur situacija, atrodo, labiau eskaluojasi nei normalizuojasi? Kokia viltis ten dar gali rusenti? Kiek erdvės dialogui yra šiuo metu?
Tai labai sudėtingas klausimas. Net ir esant tam tikram spaudimui, – nežinau, kiek stiprus jis buvo užkulisiuose, – net ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios, akivaizdu, yra svarbiausia trečioji šalis, galinti šiuo atveju daryti spaudimą Izraeliui. Net padarius aiškius pareiškimus Jungtinių Valstijų vyriausybei, neseniai pareiškimą paskelbė ir prezidentas Donaldas Trumpas, – nebuvo aiškaus atsako ieškant veiksmingų būdų palengvinti žmonėms, nekaltiems žmonėms Gazos Ruože, kančias. Tai, akivaizdu, kelia didžiulį susirūpinimą.
Popiežius Leonas XIV surengė pirmąjį susitikimą su palestiniečių prezidentu Mahmudu Abbasu 2025 m. lapkričio 6 d. EPA-ELTA nuotrauka
Kelias bus labai sunkus. Juk kai kurie žmonės, ypač vaikai, patiria ne tik alkį, bet ir tikrą badą. Tačiau vien maisto gavimas iš karto neišsprendžia problemos. Kad situacija iš tikrųjų pasikeistų, jiems reikės daug paramos, medicininės ir humanitarinės pagalbos. O situacija šiuo metu vis dar atrodo labai rimta. Vis dažniau skamba žodis „genocidas“. Oficialiai Šventasis Sostas nemano, kad dabar galime daryti kokius nors pareiškimus šiuo klausimu. Yra techninis genocido apibrėžimas, bet vis daugiau žmonių kelia šį klausimą, įskaitant dvi žmogaus teisių gynėjų grupes Izraelyje, kurios padarė tokį pareiškimą.
Tiesiog siaubinga matyti vaizdus, kuriuos transliuoja televizija. Tikėkimės, kad įvyks kažkas, kas pakeis šią padėtį. Tikėkimės, kad netapsime abejingi. Tokia reakcija žmogui natūrali, nes jis gali ištverti tik tam tikrą skausmo lygį, todėl abejingumas yra būdas tiesiog atbukinti nervus ir pasakyti: „Aš daugiau nebegaliu“, kad skausmas liautųsi.
Manau, žmonės ir mes, atsiliepdami kaip krikščionys, negalime tapti abejingi, negalime to ignoruoti. Kažkaip turime toliau stengtis, bandyti ten ką nors pakeisti.
Kitas pasaulinis žaidėjas, kurio įtaka šiuo metu domina daugelį žmonių, yra Kinija. Popiežius Pranciškus ir daugelis jūsų pirmtakų pasirinko Ostpolitik[1] strategiją. Ar jau žinote, kokį požiūrį į santykius su Kinija pasirinksite jūs?
Ne. Sakyčiau, artimiausiu metu tęsiu politiką, kurią Šventasis Sostas vykdo jau keletą metų ir kurią vykdė keli mano pirmtakai. Jokiu būdu nepretenduoju būti išmintingesnis ar labiau išmanantis už visus, kurie buvo prieš mane.
Aš taip pat nuolat bendrauju su daugeliu žmonių, kinų, iš abiejų kai kurių esamų problemų pusių. Bandau geriau suprasti, kaip Bažnyčia gali tęsti savo misiją, gerbdama tiek kultūrą, tiek politinius klausimus, kurie, be abejo, yra labai svarbūs, taip pat gerbdama didelę kinų katalikų grupę, kuri daugelį metų gyveno tam tikromis priespaudos ar sunkumų sąlygomis, norėdama laisvai išpažinti savo tikėjimą ir nejausdama spaudimo rinktis pusės.
Velykų šv. Mišios Cizhongo katalikų bažnyčioje Junane, Kinijoje, 2015 m. Catholicsandcultures.org nuotrauka
Ostpolitik sprendimai, kurie buvo priimti siekiant realistiškai pasakyti, kad „tai yra geriausia, ką galime padaryti dabar, judėdami į ateitį“, – aš tikrai į juos atsižvelgiu greta patirties, kurią pats įgijau bendraudamas su kinais, tiek su vyriausybės nariais, tiek su religiniais lyderiais ir pasauliečiais.
Situacija labai sudėtinga. Ilgalaikėje perspektyvoje nepretenduoju pasakyti, ką darysiu ir ko nedarysiu, bet po dviejų tarnystės mėnesių jau pradėjau diskusijas šia tema keliais lygiais.
Geopolitinėje plotmėje kilo nemenkas triukšmas dėl to, kad esate pirmasis popiežius iš Jungtinių Valstijų ir kiek tai gali turėti įtakos. Ar, jūsų manymu, tai darys poveikį?
Pirmiausia tikiuosi, kad galbūt tai turės įtakos JAV vyskupams, nenagrinėdamas nesenos istorijos ir priežasčių, kurių net nebandau visiškai suprasti, kai kurių dalykų, kurie buvo pasakyti apie JAV episkopatą ir Bažnyčios bei politikos santykius.
Faktas, kad esu amerikietis, reiškia, be kita ko, jog žmonės negali sakyti, kaip jie sakė apie Pranciškų, kad „jis nesupranta Jungtinių Valstijų, jis tiesiog nemato, kas vyksta“. Manau, šiuo atveju tai yra svarbu.
Nesiruošiu įsitraukti į partinę politiką. Tai nėra Bažnyčios reikalas. Tačiau nesibaiminu kelti klausimų, kurie, mano nuomone, yra tikri Evangelijos klausimai, ir tikiuosi, kad abiejų pusių atstovai, kaip sakoma, sugebės įsiklausyti. Viename iš pastarųjų pokalbių su Jungtinių Valstijų viceprezidentu – tiesiogiai su prezidentu nesu kalbėjęsis ir nesu jo sutikęs – kalbėjau apie žmogaus orumą ir tai, koks svarbus jis visiems žmonėms, nepaisant to, kur jie yra gimę.
Tikiuosi, bus rasta būdų tą pagarbą žmonėms parodyti ir tuo, kaip su jais elgiamės, per vykdomą politiką ir priimamus sprendimus. Akivaizdu, Jungtinėse Valstijose vyksta susirūpinimą keliančių dalykų.
Mes toliau ieškome būdų, kaip bent jau į juos atsiliepti ir kelti kai kuriuos klausimus, kuriuos reikia užduoti.
Popiežius Leonas XIV priima JAV viceprezidentą J. D. Vance'ą 2025 m. gegužės 19 d. EPA-ELTA nuotrauka
Sakėte, kad dar nesusitikote su Jungtinių Valstijų prezidentu Donaldu Trumpu, bet, nepriklausomai nuo jūsų politinių pažiūrų, jis yra reiškinys, kurį žmonės visame pasaulyje bando suprasti ir su kuriuo mėgina bendrauti politiniu lygmeniu. Ar manote, kad jums, amerikiečiui, yra daugiau galimybių užmegzti su juo ryšį?
Nebūtinai. Manau, būtų daug tinkamiau, jei su Trumpu bendrautų JAV Bažnyčios vadovai ir tai darytų labai rimtai. Tai pasakyčiau apie bet kurią vyriausybę. Kartoju: esu susitikęs su daugeliu pasaulio lyderių, ir yra svarbių klausimų, kuriuos galima iškelti, bet popiežiui būtų neįmanoma įsitraukti į atskirų pasaulio šalių reikalus ir sakyti: „Štai ką turėtumėte daryti, štai ką turėtumėte galvoti.“
Vienas iš labai reikšmingų dalykų, kuriuos popiežius Pranciškus padarė savo pontifikato pabaigoje, buvo laiškas, kurį parašė apie elgesį su imigrantais. Man buvo itin malonu matyti, kaip Amerikos vyskupai tai įvertino. Kai kurie iš jų buvo gana drąsūs, kad jį palaikytų. Manau, man gerokai labiau dera pirmiausia bendradarbiauti su vyskupais.
Prezidentas Trumpas praėjusią savaitę pareiškė, kad į jo darbotvarkę nėra įtrauktas susitikimas su manimi, tačiau pridūrė: „Bet jo brolis yra malonus žmogus“, ir tai puiku. Vienas iš mano brolių susitiko su juo ir labai atvirai išsakė savo politines pažiūras. Jei būtų ar atsirastų konkrečių klausimų, kuriuos būtų galima aptarti su Trumpu, neturėčiau jokių problemų tai padaryti.
Manau, yra kitų, kurie puikiai atlieka tą vaidmenį, o jis pats nusprendžia, ko klausytis, ko – ne. Tačiau ketindamas toliau kelti kai kurias problemas, ypač susijusias su žmogaus orumu, taikos atkūrimu pasaulyje, kurias Trumpas aiškiai išreiškė norintis spręsti, norėčiau jį remti.
Jungtinės Valstijos yra galingas žaidėjas pasauliniu lygiu, turime šį faktą pripažinti. Kartais sprendimai priimami labiau remiantis ekonomika nei žmogaus orumu ir parama žmogui, bet turime ir toliau atkreipti į tai dėmesį, kelti kai kuriuos klausimus ir ieškoti geriausio būdo tą padaryti.
Išvertė Saulena Žiugždaitė.
[1] Ostpolitik („Rytų politika“) terminas reiškia Vakarų valstybių (pirmiausia Vokietijos Federacinės Respublikos) santykių normalizavimą su Sovietų Sąjunga ir jos bloku.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Popiežius Leonas XIV surengė pirmąjį susitikimą su palestiniečių prezidentu Mahmudu Abbasu 2025 m. lapkričio 6 d. EPA-ELTA nuotrauka
Kelias bus labai sunkus. Juk kai kurie žmonės, ypač vaikai, patiria ne tik alkį, bet ir tikrą badą. Tačiau vien maisto gavimas iš karto neišsprendžia problemos. Kad situacija iš tikrųjų pasikeistų, jiems reikės daug paramos, medicininės ir humanitarinės pagalbos. O situacija šiuo metu vis dar atrodo labai rimta. Vis dažniau skamba žodis „genocidas“. Oficialiai Šventasis Sostas nemano, kad dabar galime daryti kokius nors pareiškimus šiuo klausimu. Yra techninis genocido apibrėžimas, bet vis daugiau žmonių kelia šį klausimą, įskaitant dvi žmogaus teisių gynėjų grupes Izraelyje, kurios padarė tokį pareiškimą.
Tiesiog siaubinga matyti vaizdus, kuriuos transliuoja televizija. Tikėkimės, kad įvyks kažkas, kas pakeis šią padėtį. Tikėkimės, kad netapsime abejingi. Tokia reakcija žmogui natūrali, nes jis gali ištverti tik tam tikrą skausmo lygį, todėl abejingumas yra būdas tiesiog atbukinti nervus ir pasakyti: „Aš daugiau nebegaliu“, kad skausmas liautųsi.
Manau, žmonės ir mes, atsiliepdami kaip krikščionys, negalime tapti abejingi, negalime to ignoruoti. Kažkaip turime toliau stengtis, bandyti ten ką nors pakeisti.
Kitas pasaulinis žaidėjas, kurio įtaka šiuo metu domina daugelį žmonių, yra Kinija. Popiežius Pranciškus ir daugelis jūsų pirmtakų pasirinko Ostpolitik[1] strategiją. Ar jau žinote, kokį požiūrį į santykius su Kinija pasirinksite jūs?
Ne. Sakyčiau, artimiausiu metu tęsiu politiką, kurią Šventasis Sostas vykdo jau keletą metų ir kurią vykdė keli mano pirmtakai. Jokiu būdu nepretenduoju būti išmintingesnis ar labiau išmanantis už visus, kurie buvo prieš mane.
Aš taip pat nuolat bendrauju su daugeliu žmonių, kinų, iš abiejų kai kurių esamų problemų pusių. Bandau geriau suprasti, kaip Bažnyčia gali tęsti savo misiją, gerbdama tiek kultūrą, tiek politinius klausimus, kurie, be abejo, yra labai svarbūs, taip pat gerbdama didelę kinų katalikų grupę, kuri daugelį metų gyveno tam tikromis priespaudos ar sunkumų sąlygomis, norėdama laisvai išpažinti savo tikėjimą ir nejausdama spaudimo rinktis pusės.
Velykų šv. Mišios Cizhongo katalikų bažnyčioje Junane, Kinijoje, 2015 m. Catholicsandcultures.org nuotrauka
Ostpolitik sprendimai, kurie buvo priimti siekiant realistiškai pasakyti, kad „tai yra geriausia, ką galime padaryti dabar, judėdami į ateitį“, – aš tikrai į juos atsižvelgiu greta patirties, kurią pats įgijau bendraudamas su kinais, tiek su vyriausybės nariais, tiek su religiniais lyderiais ir pasauliečiais.
Situacija labai sudėtinga. Ilgalaikėje perspektyvoje nepretenduoju pasakyti, ką darysiu ir ko nedarysiu, bet po dviejų tarnystės mėnesių jau pradėjau diskusijas šia tema keliais lygiais.
Geopolitinėje plotmėje kilo nemenkas triukšmas dėl to, kad esate pirmasis popiežius iš Jungtinių Valstijų ir kiek tai gali turėti įtakos. Ar, jūsų manymu, tai darys poveikį?
Pirmiausia tikiuosi, kad galbūt tai turės įtakos JAV vyskupams, nenagrinėdamas nesenos istorijos ir priežasčių, kurių net nebandau visiškai suprasti, kai kurių dalykų, kurie buvo pasakyti apie JAV episkopatą ir Bažnyčios bei politikos santykius.
Faktas, kad esu amerikietis, reiškia, be kita ko, jog žmonės negali sakyti, kaip jie sakė apie Pranciškų, kad „jis nesupranta Jungtinių Valstijų, jis tiesiog nemato, kas vyksta“. Manau, šiuo atveju tai yra svarbu.
Nesiruošiu įsitraukti į partinę politiką. Tai nėra Bažnyčios reikalas. Tačiau nesibaiminu kelti klausimų, kurie, mano nuomone, yra tikri Evangelijos klausimai, ir tikiuosi, kad abiejų pusių atstovai, kaip sakoma, sugebės įsiklausyti. Viename iš pastarųjų pokalbių su Jungtinių Valstijų viceprezidentu – tiesiogiai su prezidentu nesu kalbėjęsis ir nesu jo sutikęs – kalbėjau apie žmogaus orumą ir tai, koks svarbus jis visiems žmonėms, nepaisant to, kur jie yra gimę.
Tikiuosi, bus rasta būdų tą pagarbą žmonėms parodyti ir tuo, kaip su jais elgiamės, per vykdomą politiką ir priimamus sprendimus. Akivaizdu, Jungtinėse Valstijose vyksta susirūpinimą keliančių dalykų.
Mes toliau ieškome būdų, kaip bent jau į juos atsiliepti ir kelti kai kuriuos klausimus, kuriuos reikia užduoti.
Popiežius Leonas XIV priima JAV viceprezidentą J. D. Vance'ą 2025 m. gegužės 19 d. EPA-ELTA nuotrauka
Sakėte, kad dar nesusitikote su Jungtinių Valstijų prezidentu Donaldu Trumpu, bet, nepriklausomai nuo jūsų politinių pažiūrų, jis yra reiškinys, kurį žmonės visame pasaulyje bando suprasti ir su kuriuo mėgina bendrauti politiniu lygmeniu. Ar manote, kad jums, amerikiečiui, yra daugiau galimybių užmegzti su juo ryšį?
Nebūtinai. Manau, būtų daug tinkamiau, jei su Trumpu bendrautų JAV Bažnyčios vadovai ir tai darytų labai rimtai. Tai pasakyčiau apie bet kurią vyriausybę. Kartoju: esu susitikęs su daugeliu pasaulio lyderių, ir yra svarbių klausimų, kuriuos galima iškelti, bet popiežiui būtų neįmanoma įsitraukti į atskirų pasaulio šalių reikalus ir sakyti: „Štai ką turėtumėte daryti, štai ką turėtumėte galvoti.“
Vienas iš labai reikšmingų dalykų, kuriuos popiežius Pranciškus padarė savo pontifikato pabaigoje, buvo laiškas, kurį parašė apie elgesį su imigrantais. Man buvo itin malonu matyti, kaip Amerikos vyskupai tai įvertino. Kai kurie iš jų buvo gana drąsūs, kad jį palaikytų. Manau, man gerokai labiau dera pirmiausia bendradarbiauti su vyskupais.
Prezidentas Trumpas praėjusią savaitę pareiškė, kad į jo darbotvarkę nėra įtrauktas susitikimas su manimi, tačiau pridūrė: „Bet jo brolis yra malonus žmogus“, ir tai puiku. Vienas iš mano brolių susitiko su juo ir labai atvirai išsakė savo politines pažiūras. Jei būtų ar atsirastų konkrečių klausimų, kuriuos būtų galima aptarti su Trumpu, neturėčiau jokių problemų tai padaryti.
Manau, yra kitų, kurie puikiai atlieka tą vaidmenį, o jis pats nusprendžia, ko klausytis, ko – ne. Tačiau ketindamas toliau kelti kai kurias problemas, ypač susijusias su žmogaus orumu, taikos atkūrimu pasaulyje, kurias Trumpas aiškiai išreiškė norintis spręsti, norėčiau jį remti.
Jungtinės Valstijos yra galingas žaidėjas pasauliniu lygiu, turime šį faktą pripažinti. Kartais sprendimai priimami labiau remiantis ekonomika nei žmogaus orumu ir parama žmogui, bet turime ir toliau atkreipti į tai dėmesį, kelti kai kuriuos klausimus ir ieškoti geriausio būdo tą padaryti.
Išvertė Saulena Žiugždaitė.
[1] Ostpolitik („Rytų politika“) terminas reiškia Vakarų valstybių (pirmiausia Vokietijos Federacinės Respublikos) santykių normalizavimą su Sovietų Sąjunga ir jos bloku.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
