Karo akademijos kapelionas D. Liutika apie jaunuosius kariūnus: jie turi ženklą, kurio šiandien reikia Lietuvai

Matydamas geopolitinę padėtį, retas žmogus paprieštaraus valstybės siekiui didinti išlaidas kariuomenei ir krašto gynybai. Tai liudija ir labai aukštas Lietuvos gyventojų pasitikėjimas kariuomene – šiandien jis siekia 70 proc.

Lietuvos kariuomenės dienos išvakarėse dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbina Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kapelioną kapitoną DONATĄ LIUTIKĄ ir kariūnus ANDRĖJĄ BAKANOVAITĘ bei IGNĄ KULIEŠIŲ.

Ką manote apie dabartį, apie karo tarnybos svarbą ir prasmę, kai visai netoliese vyksta nuožmi kova, karas?

Ignas Kuliešius: Manau, kiekvienam jaunuoliui būtina suprasti ir pajausti, kas tikrovėje yra kariuomenė, ką reiškia jos struktūra. Pirmiausia ji išmoko susitvarkyti su rutina, planuoti savo laiką. Joje taip pat išmokstama sveikos gyvensenos, įgyjama reikalingų įgūdžių, žinių apie išgyvenimą, kaip laikyti ginklą ir su juo elgtis, kaip apginti save ir draugą.

Manau, kiekvienam būtina tai patirti, ypač atsižvelgiant į situaciją, kurią dabar išgyvename visi.

Manau, dažnai išgirstate klausimą: kas jus paskatino rinktis karininko kelią? Kaip į jį atsakote?

I. Kuliešius: Nuo mažens labai žavėjausi kariuomene ir karyba. Buvau prisidėjęs prie šaulių, krašto apsaugos savanorių. Dar mokykloje žinojau, kad pasirinksiu karininko kelią. Todėl esu čia – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.

Andrėja Bakanovaitė: Jaučiu ypatingą pagarbą tradicijoms, kurios buvo skiepijamos nuo mažens. Dvylika metų šokau tautinius šokius. Kariuomenė, karyba yra svarbi Lietuvos istorijos dalis. Manau, joje yra puiki galimybė rodyti meilę tradicijoms truputėlį kitokiu būdu.

O jūsų draugai, tėvai neatkalbinėjo nuo pasirinkto kelio?

I. Kuliešius: Šiuolaikinis jaunimas labai palaiko kariuomenę ir tarnybą joje. Mano klasiokai ir draugai, kurie nestojo į karo akademiją, išėjo atlikti karo prievolės. Tėvai iš pradžių jaudinosi, nes žinojo, kokia tai profesija, su kokiais sunkumais, iššūkiais teks susidurti. Tačiau labai greitai su tuo susitaikė ir stipriai palaikė. Šalia visada buvo žmonės, kurie motyvavo rinktis tokį kelią.

A. Bakanovaitė: Paradoksalu, bet pirmą kartą apie karo akademiją sužinojau iš savo mamos, nes ji skatino mane domėtis karininko profesija. Sakė, kad esu sportiška, iškalbi. O karininko profesija reikalauja fizinio pasirengimo ir gebėjimo kalbėti, vadovauti.

Kapelione, kuo jaunimas, studijuojantis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, skiriasi nuo kitų aukštųjų mokyklų studentų?

Donatas Liutika: Išskirčiau jaunuolius kaip turinčius aiškų tikslą ir tam tikrą žymę – pilietiškumą, patriotiškumą. Tai juos skatina rinktis rizikingą profesiją. Ji kartais gali pareikalauti to, ką daugiausia gali duoti savo tautai, šaliai, artimiesiems. Tai yra savo gyvybę. Be gilesnio pašaukimo nepasirinksi tokios specialybės arba, ją pasirinkęs, tiesiog neišbūsi, nepasiruoši tapti karininku ar geru kariu.

Manau, šie žmonės yra pažymėti tam tikru ženklu, kurio šiandien reikia Lietuvai.

O koks buvo jūsų kelias į šią aukštąją mokyklą?

D. Liutika: Visos šaknys siekia jaunystę. Buvau, kaip ir kolega, jaunasis šaulys, žavėjo disciplina, uniforma. Šiek tiek muzikavau. Mano pasirinkimai buvo du: karo akademija arba muzika. Gerų kunigų dėka lemiamu momentu buvo pasakyta: „Pabandyk į seminariją.“ Pabandžiau. Baigiau, dešimt metų kunigavau.

Prasidėjus karui Ukrainoje, pasakiau sau: gal galiu kažkaip prisidėti prie kariuomenės? Ir perėjau į kariuomenės ordinariatą. Spėkite, kur mane paskyrė. Ten, kur pats norėjau studijuoti. Toks tas mano kelias.

Koks svarbiausias kapeliono vaidmuo ir didžiausias iššūkis dirbant su jaunais žmonėmis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje?

D. Liutika: Vienas rimtesnių iššūkių – gana didelis studentų kariūnų užimtumas. Labai sudėtinga juos surinkti didesniais būriais, nes vieni miškuose, kiti paskaitose, dar kiti išvykę, studijuoja net Vilniaus Gedimino technikos universitete. Studentai labai perkrauti. Kai grįžta iš pratybų, valo ginklus, tvarko ekipuotę ir t. t. Prieiga prie jų yra gana ribota, tačiau aš, kaip kapelionas, stengiuosi būti su jaunuoliais, kasdien susitikti, pakalbinti, palinkėti geros dienos ir palaikyti moraliai.

Žinoma, pagrindinė mano, kaip kapeliono, užduotis – likti šalia kario, kad ir kur jis būtų: kareivinėse, auditorijose ar miške. Pavyzdžiui, per vienas pratybas šventąsias Mišias pirmą kartą aukojau miške ant staliuko. Mums labai svarbu pasiruošti sakramentams, palaikyti dvasiškai ir pasikalbėti. Ateina kariai ir su problemomis, ir su džiaugsmais.

Žemai lenkiu galvą prieš jaunuolius, prieš kiekvieną jų, nes jie – galimi Lietuvos kariuomenės vadai, generolai. Jie yra mūsų ateities kariuomenės veidas.

Kapelione, žvelgdamas į šį jaunimą, kokią jo ateitį regite?

D. Liutika: Žemai lenkiu galvą prieš jaunuolius, prieš kiekvieną jų, nes jie – galimi Lietuvos kariuomenės vadai, generolai. Jie yra mūsų ateities kariuomenės veidas. Labai norėtųsi, kad kariuomenė būtų vis labiau vakarietiška, kad joje neatsirastų apraiškų, kurias matome kai kurių šalių kariuomenėse, kai neegzistuoja tarptautinė humanitarinė teisė, kai nesvarbu, kokį taikinį naikinti.

Mūsų kariuomenės ateitis yra kelias į Vakarus, tai turi būti kariuomenė, kurioje nebūtų pykčio, neapykantos kitam, kurioje būtų vadovaujamasi artimo meile. Tai mes turime turėti savo širdyse.

Lietuvos kariuomenės dienos proga to paties turbūt palinkėtumėte ir mūsų dienraščio skaitytojams bei žiūrovams?

D. Liutika: Transliuokite teigiamas žinias apie Lietuvos kariuomenę, nes priešas nori ją kompromituoti, skatinti jos susiskaldymą ir konfliktus. Esame maži ir turime būti vieningi.

Žiniasklaida yra didžiulis instrumentas, galintis arba skaldyti, arba vienyti ir stiprinti. Manau, kiekvienas, skaitantis, klausantis, žiūrintis jūsų dienraštį, turėtų suprasti, kad kasdienybėje mes turime labiau vienytis nei skaldytis.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama