Ambasadorius A. Valionis: pagrindinis mūšio laukas – ne Pokrovskas, o visa Ukraina

„Šiuo atveju nemačiau gerai apgalvotų mūsų politikų sprendimų, o atsakomieji Aliaksandro Lukašenkos veiksmai iš karto sukėlė neužtikrintumą Lietuvos politikoje ir nemažai problemų vežėjams“, – interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, ambasadorius ANTANAS VALIONIS. Sekmadienį sprogstamuoju įtaisu apgadinti geležinkelio bėgiai pakeliui iš Varšuvos į šalies pietryčiuose esantį Liubliną. Lenkijos saugumo tarnybos koordinatoriaus atstovas spaudai Jacekas Dobrzynskis tikino: visi požymiai rodo, kad už sprogimą strategiškai svarbioje geležinkelio atkarpoje yra atsakinga Rusija. Interviu A. Valionis komentuoja situaciją Ukrainoje, įvykdytą diversiją Lenkijoje ir kitas svarbiausias užsienio politines aktualijas. Šiandien Valstybės gynimo taryba, o rytoj ministrų kabinetas svarstys dėl sienos su Baltarusija atidarymo. Kaip jūs regite šią problemą ir koks turėtų būti sprendimas? Negalime vieni padaryti to, ko nedaro Europos Sąjunga arba ko patys nepadarėme Europos Sąjungoje, pavyzdžiui, ieškoti bendrų sankcijų ar taikyti papildomas sankcijas. Labai gerai turi būti pasvertas kiekvienas žingsnis ir numatyti visi kiti ėjimai. Šiuo atveju nemačiau gerai apgalvotų mūsų politikų sprendimų, o atsakomieji Aliaksandro Lukašenkos veiksmai iš karto sukėlė neužtikrintumą Lietuvos politikoje ir nemažai problemų vežėjams. Žinoma, Baltarusija turėtų sulaukti griežčiausių sankcijų ir didžiausių bausmių, kadangi ji kartu su Rusija dalyvauja kare prieš Ukrainą, leidžia iš savo teritorijos raketas ir sudaro sąlygas sausumos kariuomenei pulti Kyjivą. Jau nekalbame apie tai, kad Baltarusijoje yra antidemokratinis, autoritarinis režimas, kurio ideologija ir veiksmai mums nepriimtini, bet visos sankcijos visgi turi labiau paveikti Lukašenką nei pačią valstybę, kuri jas taiko, – tai yra Lietuvą. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Kaip reikėtų vertinti diversiją Lenkijoje, kai praėjusį savaitgalį pasikėsinta į geležinkelių infrastruktūrą? Visiškai nieko naujo. Prisiminkime: tai prasidėjo nuo 2013 metų, kai Rusijos generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas suformavo ir vadovybei pristatė savo hibridinio karo koncepciją, kuri pasiteisino Kryme, bet nepasiteisino po 2024 metų vasario Ukrainoje. Jo koncepcija – hibridinėmis operacijomis – tarp jų įvairūs kenkėjiški aktai, skaitmeninės atakos, įsilaužimai, papirkinėjimai, šantažas – pasiekti tokį efektą, kad tektų tik minimaliai kariauti užgesinant atskirus pasipriešinimo židinius.

Situacija nėra nauja, ir, mano manymu, turime ruoštis įvairiausio pobūdžio hibridinėms atakoms jau dabar, visada jų laukti ir tikėtis.

Dabar matome, kad rusų tikslas yra skatinti nepasitikėjimą šalių vyriausybėmis ir skleisti baimę šių valstybių viduje – ne tik Lenkijoje. Matėme ir dronų atakas, ir leidžiamus balionus į Lietuvą, ir nelegalių migrantų antplūdį tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Tokiomis priemonėmis bandoma skaldyti politines sistemas, skatinti populistus, ardyti transatlantinį ryšį. Todėl nėra kuo stebėtis – reikia tik paklausti savęs: kokie bus kiti Rusijos veiksmai, kadangi jie yra palyginti pigūs, bet efektyvūs ir sukelia dideles turbulencijas ne tik tose valstybėse, kuriose hibridinės atakos vykdomos, bet ir kitur? Situacija nėra nauja, ir, mano manymu, turime ruoštis įvairiausio pobūdžio hibridinėms atakoms jau dabar, visada jų laukti ir tikėtis. Varšuva, Lenkija, 2025 m. lapkričio 17 d. EPA-ELTA nuotrauka Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis lankosi Europos Sąjungos šalyse, siekdamas užsitikrinti jų paramą tiekti ginklus. Tuo metu Rusija plečia Ukrainos miestų ir kaimų bombardavimus, naikindama civilinę infrastruktūrą. Rytoj prezidentas V. Zelenskis lankysis Turkijoje: sieks atgaivinti taikos derybas ir atnaujinti apsikeitimą karo belaisviais su Rusija. Kaip žvelgiate į visą derybų procesą – kas galėtų priversti Rusiją sėsti prie derybų stalo? Atsakymas paprastas. Supratęs, kad karinėmis priemonėmis negali nieko pasiekti, Vladimiras Putinas bus priverstas pradėti derybas. O jėga, kurios tikslas visgi parodyti, kad agresija ir agresoriai šiuolaikiniame tarptautinės teisės globojamame pasaulyje neturi jokios perspektyvos, bus tas veiksnys priversiantis jį derėtis. Tuomet, tikiuosi, bus pasiektos paliaubos, nustota šaudyti bei raketomis griauti visą Ukrainą ir bus pradėtos derybos, kurios nežinia kiek gali trukti. Ukraina, kiek matau, nepasiryžusi įteisinti, kad okupuotos teritorijos priklauso Rusijai, nes tai būtų Putino pergalė bei jėgos primato prieš teisę įtvirtinimas. Jeigu jėga yra legitimuojama, tuomet galime tikėtis naujų puolimų, ir ne tik iš Putino. Prezidento Zelenskio vizitai į Europos valstybes, o šiuo atveju Prancūziją, turi dvejopus tikslus. Matome, jog pasirašytas ketinimų protokolas dėl 100 prancūziškų lėktuvų tiekimo Ukrainai. Ką man tai sako? Be to, kad Ukrainos karinis potencialas bus stiprinamas per ateinančius dešimt metų – nes girdėjome apie tokią lėktuvų tiekimo perspektyvą, – matome, kad Prancūzija bus suinteresuota iš tikrųjų ginti ir stiprinti Ukrainą, kadangi ne tik jos ginklai, bet ir prekybiniai sandoriai ukrainiečiams bus naudingi, vystomi ateinančius dešimt metų.

Turime suprasti, kad pagrindinis mūšio laukas šiuo metu yra visa Ukrainos teritorija, o atsakomieji veiksmai turi būti adekvatūs.

Teisingai pastebėjote, kad raketomis atakuojama visa Ukrainos teritorija. Dažnai įžvelgiu klaidą, kurią daro daugelis apžvalgininkų, bet nedarote jūs: žiūrime į kiekvieną metrą Pokrovske, kur šeši Rusijos kareiviai kaunasi prieš tris ukrainiečius. Visas pasaulio dėmesys Pokrovskui, bet nepastebime, kad Putinas neatsisakė tikslo sugriauti infrastruktūrą, sunaikinti Ukrainos pačios valstybės kovinę dvasią, galų gale priversti šalį pasiduoti ir paklusti Maskvos įtakai pagal sąlygas, kurias dabar kelia Putinas: demilitarizacija, jokio NATO, nedidelė kariuomenė, saugumo garantijos tik Rusijai sutikus. Turime suprasti, kad pagrindinis mūšio laukas šiuo metu yra visa Ukrainos teritorija, o atsakomieji veiksmai turi būti adekvatūs. Matome gerų pavyzdžių – kai naikinama Rusijos naftos ir degalų infrastruktūra, taip mažinamos jos galimybės kariauti, prekiauti, parduoti ir didinama tikimybė, kad Putinas supras, jog karas neperspektyvus.

Tačiau kol kas, mano supratimu, Putinas neturi jokios išeities. Jis pats save įvarė į kampą, o, kaip sakė kinų išminčiai, galbūt Sun Tzu knygoje „Karo menas“, jeigu nemoki greitai laimėti karo, turi mokėti greitai pralaimėti.

Tačiau kol kas, mano supratimu, Putinas neturi jokios išeities. Jis pats save įvarė į kampą, o, kaip sakė kinų išminčiai, galbūt Sun Tzu knygoje „Karo menas“, jeigu nemoki greitai laimėti karo, turi mokėti greitai pralaimėti. Greitai laimėti nepavyko, bet jis supranta, kad bet koks pasidavimas ar bet kokios taikos derybos galbūt būtų naudingos Rusijai, tačiau jam pačiam – tragiškos ar net fatališkos. Todėl jis nemato kitos išeities, kaip tik kaupti visus išteklius, mažindamas išlaidas sveikatos apsaugai, švietimui, infrastruktūrai, didindamas mokesčius ir telkdamas lėšas tolimesniam karui. Analizuodami kitų metų Rusijos valstybės biudžeto projektą matome, kad Putinas nerodo jokio noro nutraukti karą. Kyjivas, Ukraina, rugpjūčio 29 d. AFP-ELTA nuotrauka Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotrauka Vokietijos politikai, taip pat ir kancleris Friedrichas Merzas, paragino prezidentą V. Zelenskį užtikrinti, kad šaukiamojo amžiaus ukrainiečiai vyrai liktų tėvynėje ir tarnautų kariuomenėje arba prisidėtų prie šalies gynybos. Vokietijos vidaus reikalų ministerija pastebėjo, kad, sušvelninus karinės padėties kelionių apribojimus ir leidus išvykti 18–22 metų vyrams, Vokietijoje įsiregistruojančių jaunų ukrainiečių skaičius išaugo dešimt kartų: nuo maždaug 100 iki beveik 1000 per savaitę. Ką tai sako? Viena vertus, žmonės pavargo nuo karo, nori išsaugoti savo vaikus ir išlikti šioje sudėtingoje situacijoje. Kita vertus, matome ir Ukrainos vyriausybės sprendimus, kurie, manau, priimti suvokiant įtemptą bei sudėtingą vidaus situaciją. Akivaizdu, Zelenskiui ir Ukrainos vyriausybei teko labai sudėtingas pasirinkimas: ar išprovokuoti dar didesnę nepasitenkinimo bangą dėl užsitęsusio karo (dėl kurio nei prezidentas, nei vyriausybė, aišku, nekalti), ar mėginti išsaugoti jaunąją kartą ateities Ukrainai, suvokiant, kad nemaža dalis tų, kurie išvyksta, niekada į tėvynę nebegrįš. Tai Putino sukelta katastrofa, o sunkūs sprendimai, kuriuos priima Ukraina, yra pasverti ir motyvuoti. Žinoma, Vokietijos politikų pastebėjimai yra teisingi, ir visi norėtų, kad Ukraina greičiau baigtų karą. Tačiau turime suprasti, kad jie kariauja ir už mus. Svarbu ne tik formaliai tai deklaruoti, bet ir giliai suvokti, padėti visomis jėgomis – dabar pinigais ir ginklais, – kad Ukraina atsilaikytų fronte. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas pirmadienį pasirašė ketinimų protokolą, pagal kurį Ukraina įsigys iki 100 prancūziškų naikintuvų „Rafale“. Paryžius, Prancūzija, 2025 m. lapkričio 17 d. EPA-ELTA nuotrauka Mes diskutuojame apie tolimojo nuotolio raketas, apie įvairias ginklų rūšis, apie pinigų sumas, bet turime prisiminti, kad Amerika nustojo teikti finansinę pagalbą ir tik parduoda ginklus. Vadinasi, papildoma maždaug 40 mlrd. eurų našta šiais ir kitais metais gula ant europiečių pečių. Visiems nelengva – matome prieštaravimus ir bruzdesius savo valstybėse, populistinių partijų stiprėjimą. Visi jaučiame įtampą ir ieškome optimalaus balanso, kad išsaugotume politines sistemas, pagelbėtume Ukrainai ir nepriverstume jos pasiduoti, o padėtume išlaikyti status quo, kol bus sudarytas koks nors susitarimas. Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama