Kiek Lietuvoje yra skausmo?

2008 m. šių žodžių autorius beveik taip pat, kaip ir šis, pavadintą rašinį publikavo „Delfi“ portale. Komentaruose pykčio buvo labai daug. Visgi tada pateikta statistika tebėra aktuali: „Suomių mokslininkė Mika Gissleris su kolegomis 1987–1997 m. ištyrė beveik 600 tūkst. moterų sveikatos istorijų įrašus. Tyrimo duomenys, paskelbti British Medical Journal, parodė, kad iš 100 tūkst. moterų Suomijoje per metus nusižudo vidutiniškai vienuolika; iš tų, kurios pagimdė vaiką – šešios, po persileidimo – aštuoniolika, po aborto – 35. Abortą patyrusios moterys žudėsi beveik šešis kartus dažniau negu pagimdžiusios kūdikį.“

Savižudybė beveik visada yra susijusi su depresija, o viena svarbiausių depresijos atmainų yra į save nukreiptas pyktis. Tad gal išties geriau, kad moterys, ginančios savo teisę į abortą, pyktų ant gyvybę ginančiųjų, nei nukreiptų pyktį į save.

Teisių kalba mūsų laikmetyje yra savaime suprantama. Visgi verta pasvarstyti daugiau: britų teologas Johnas Finnis kalba, kad teisė apima tris dalykus. Veiksmą norintį atlikti asmenį, to veiksmo pobūdį ir tą ar tuos, kurie tą veiksmą leidžia arba padeda atlikti. Aborto atveju tai akivaizdu. Tai leidžiame mes.

Vienas žymiausių Vokietijos pro-life („už gyvybę“) gydytojų Siegfriedas Ernstas Lietuvoje Atgimimo laikais priminė, kad pirmasis abortą įteisinęs žmogus buvo Stalinas (galbūt klydo, nes jau Leninas tai padarė) – esą jis pirmasis leido moteriai nutraukti nėštumą. S. Ernsto nuomone, tam, kad ją atitrauktų nuo Bažnyčios. Taktika buvo sėkminga.

Rašau šiuos žodžius jausdamas, kad daug kas gali labai pykti. Netgi jei vartoju terminą „nėštumo nutraukimas“, o ne kitokį. Žūsta žmogus: nepakartojamas, toks, kokio niekada nebuvo ir nebus. Tiesa, kaip George'as Bernanosas aprašo genialiame dialoge „Kaimo klebono dienoraštyje“, dviejų realybių nėra. Taip jis sako motinai, netekusiai dvejų metų sūnelio. Jis yra kitoje dimensijoje. Jis ar ji pasitiks ir tą mamą, kuri nesuprato, ką daro. Net Jonas Basanavičius rašė apie vėlių suolelį – laukiančius artimuosius. Tačiau susitikimas greičiausiai reikalauja atgailos.

Amerikiečių psichoterapeutė Theresa Burke yra sukūrusi Rachelės vynuogyno judėjimą. Jis skirtas abortą patyrusių moterų skausmui išgydyti. Tokios rekolekcijos buvo rengtos ir toliau gali būti rengiamos ir Lietuvoje. Rachelė verkė negimusių vaikų. Jėzaus gailestingumas stipresnis už teisingumą. Vilniuje tai žinome ypač gerai.

Apie tai kalbėjęs komunizmo griovėjas popiežius šv. Jonas Paulius II „Gyvybės evangelijoje“ rašė, kad abortui pasiryžusi moteris yra apgaunama. „Nėštumo nutraukimas“, „valymas“ ir netgi „mėnesinių ciklo reguliavimas“ – tokie terminai pridengia realybę. Mūsų laikus žymi gyvenimo vertės eklipsė – į realybę žvelgiame lyg pro apdūmojusį stiklą. Šis žvilgsnio nusilpimas turi sudėtingas šaknis, tačiau jis egzistuoja. Pasak filosofo Gabrielio Marcelio, gyvybės atmetimas yra ne tiek moralinė, kiek kognityvinė problema.

Kaip mes galime padėti? Sėkmingiausia, jei toks žodis čia tinkamas, pagalba yra meilė. Tokią meilę iš gyvybės užtarėjų, stovinčių prie aborto klinikos užtvarų, patyrė viena iš planuotos tėvystės vadybininkių Abby Johnson. Meilė ir gero linkėjimas buvo skiriami jai, nukreipusiai šimtus moterų nutraukti nėštumą, aborto centro medikams, o ir pati Abby buvo patyrusi abortą. Greičiausiai meilė pranoko ir klydimo dėl nežinojimo principą, kadangi Kristus atleido ir žinojusiems.

Galima klausti, ar tik ne dėl to, kad šis veiksmas yra toks baisus, ir kyla tas didžiulis pyktis tai sakantiesiems.

Žinojimas visgi daug ką keičia. Knygoje „Neplanuota“ A. Johnson aprašo, kaip ją sukrėtė ultragarsu įsčiose matomas žudomo kūdikio vaizdas. Prieš tai ji dirbo tik moteris pasidaryti abortą nukreipiančia vadybininke. Gyvybės užtarėjų centruose dažnai kūdikio vaizdas tyrimo monitoriuje padeda motinai suvokti planuojamos klaidos mastą. Kūdikio širdis ima plakti jau penktą ar šeštą nėštumo savaitę. Tada jau sunku redukuoti šį mažutį asmenį iki ląstelių sankaupos.

Tačiau jei ir pavyksta taip realybę paneigti, giliai širdyje lieka skausmas. O gal jaučiamas palengvėjimas? Žymus amerikiečių tyrėjas Davidas Reardonas parodė, kad 41–45 metų amžiaus moterys, prisimindamos savo pirmojo aborto patirtį, palengvėjimą jautė 29,8 proc. atvejų, t. y. 118 moterų iš 409 apklaustų. Kitoms (291) abortą lydėjo liūdesys, mintys apie negimusį kūdikį, tuštumos jausmas, kaltė, pyktis ir kiti neigiami išgyvenimai. Tačiau ką galima pasakyti apie palengvėjimą?

Žinoma, išsprendžiama daug to laiko problemų. Darbo, materialinės padėties, aplinkinių, jei jie nepritaria kūdikio gimimui, požiūrio. Vis dėlto pasiryžtant tokiam veiksmui reikalinga sukietinti širdį. Juk reikia leisti įsiveržti į pačią švelniausią pasaulyje vietą – moters ar merginos įsčias. Baisu apie tai galvoti. Galima klausti, ar tik ne dėl to, kad šis veiksmas yra toks baisus, ir kyla tas didžiulis pyktis tai sakantiesiems. Necituosiu čia Motinos Teresės iš Kalkutos žodžių atsiimant Nobelio taikos premiją. Ant kryžiaus Jėzus kalbėjo apie nežinojimą. Gyvenimo vertė yra pritemusi. 

Tą vertę jaučia vaikai. Apie abortą išgyvenusiojo sindromą kalbama ne tik tais atvejais, kai vaikas žino, kodėl negimė jo brolis ar sesutė, bet ir tada, kai jis to nežino. Kaip rodo dr. Philipo G. Ney ir kolegų tyrimai, vaikai yra per daug jautrūs, kad nenujaustų šeimos paslapties. Jie vaizduoja besislepiantį už medžio vaiką savo piešiniuose. Daugiau vaikų, nei realiai yra, būna susirūpinę, kodėl mamai reikėjo atsigulti į ligoninę... Liūdesys, pataikavimas tėvams, baimė, kad jam ar jai kažkas atsitiks, yra tik keletas iš daugelio sindromo pasireiškimų. Šių dalykų vaikas nepatiria, nors tai ir skaudus įvykis spontaniško persileidimo metu (Philipas G. Nay, Marie Pieters-Ney, Your Children, Your Abortion & Pregnancy Losses. How to Talk with Them, 2015).

Gali būti, kad mes visi esame išgyvenusieji abortą. Okupacijos metais jis buvo dažnas ir „normalus“. Dr. Ph. G. Ney stebėjo skirtingą berniukų – būsimų vyrų – ir mergaičių reakciją į savo brolių ar seserų abortą. Tarp abortą išgyvenusių vyrų emocijų fiksuota daug agresijos, nukreiptos į kitus ir į save.

Į save nukreipta agresija yra svarbus depresijos bruožas. Dėl agresyvumo kitiems tenka kelti klausimą – ar svarbi rusų kareivių žiaurumo priežastis nėra jų motinų elgesys su savo negimusiais broliais ir seserimis? Įvairių tyrimų duomenimis, abortų skaičius Rusijoje pastaruoju metu mažėja, tačiau Jungtinės Tautos skelbia 53,7 atvejo vienam tūkstančiui moterų – tai vienas didžiausių skaičių pasaulyje. Stalinas buvo žiaurus – kaip ir dabartinis KGB vadovas.

Spalio 4-ąją Vilniuje gyvybės užtarėjai žygiuoja nuo Seimo iki Katedros. Maršistai? Gal bus ir jų. Neteiskime... Tarp pranešėjų – iškilios asmenybės.

Žygio žinia – apsaugokime juos abu: mamą ir kūdikį. Nors apie abortą svarstanti moteris gali būti sunkioje situacijoje – pavyzdžiui, kad ir kūdikio tėvo verčiama – nėra mamų, kurios apgailestauja kūdikį pagimdžiusios. Jų užtarėjai mamas tokiose situacijose rimtai remia. Klystama dėl nežinojimo, o kiekvieną suklydusįjį apkabina Viešpaties gailestingumas.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama