Bet koks bandymas apibendrinti plačius reiškinius ir tendencijas yra sudėtingas, labai ribotas ir praleidžiantis detales. Vis dėlto nuojauta tokia, kad skirtis tarp fikcijos ir tikrovės gali mums leisti užčiuopti problemų esmę.
Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į Lietuvos vidaus politiką. Matome kategorišką politikos kokybės net ne nuosmukį, o krytį dugnan: nesugebėjimą skirti ministrų, gaisrus ir gaisrelius ant kiekvieno kampo. Vyriausybėje turime partiją, kuri atvirai kenkia Lietuvos nacionaliniam interesui, žlugdo Lietuvos reputaciją tarptautinėje erdvėje.
Ir čia pat turime Prezidentūrą ir jos vadovą, kuris atsisako rimtai pažiūrėti į tai, kur esame. Prezidentūroje jau gerus metus matome agresyvią miglą tikrovės atžvilgiu. Nereaguojama į nieką – nė į vieną naują žemumą, kuri pasiekiama vos ne kasdien. Prezidentas kaip tas šuo degančiame kambaryje geria kakavą ir sako: „Viskas gerai.“ Atsisakoma matyti, kad šių dienų politika vis žemiau smunka. Fikcija yra tai, kad šiandieninė situacija gera – viskas gerai dėl Žemaitaičio, dėl absoliutaus kompetencijos nuosmukio, bandymų į šaliai esmines pozicijas skirti mažiausiai įtartinus asmenis. Tai nėra normalu. Prezidentūra eufemizmais bando retoriškai normalizuoti padėtį, kai tikrovė tokia akivaizdi, kad jos nebematyti galima tik tyčia.
Imperinės fikcijos – įsivaizdavimai apie Ukrainos valstybingumo negalimumą – motyvavo pradėti karą.
Jeigu artimiausiu metu prezidentas patirtų savo kelią į Damaską, praregėtų, sprendimai galėtų būti aiškūs ir netgi paprasti: ultimatumas didžiausią mandatų skaičių turinčiai partijai per konkretų laiką sudaryti koaliciją be „Nemuno aušros“. Jei tai nėra įgyvendinama, belieka ištraukti paskutinius Prezidentūros įtakos trupinius (jei jų dar kur mėtosi) ir bandyti paleisti Seimą bei šaukti pirmalaikius rinkimus. Taškas.
Ryškus ir retorinis nesusigaudymas tarp tikrovės ir fikcijos. Šiandieninės koalicijos atstovai kalba apie kultūros degradaciją Lietuvoje ir neva reikalingus radikalius pokyčius. Postringaujama, kad kultūra sulaukia dėmesio tik didžiausiuose miestuose, o ne likusioje Lietuvoje. Dar viena visiška fikcija. Pavyzdžių ir kontrargumentų yra tiek daug, kad neverta gadinti rašalo. Regis, prieš ketverius metus patekau į nemokamą Roko Zubovo koncertą viename Lietuvos bažnytkaimyje – šimtai žmonių, mandagiai ir kantriai besiklausančių Liszto, Chopino ir Čiurlionio. Neseniai atidarytas Šeduvos Štetlo muziejus – eilės į ekskursijas tokios, kad artimiausią apsilankymą protingu laiku teko planuoti pusmečiui į priekį. Tikrovė yra tokia, kad kultūros padėtis visoje Lietuvoje yra bene geriausia, kokia tik gali būti.
Nesame pasaulio užkampis. Reiškiniai ir idėjos ataidi ir iš toli, ir ne iš taip toli. Atrodo, kad ši tikrovės neatskyrimo jau beveik epidemija į Lietuvą ateina iš kitur. Pažiūrėkime į mums labai rūpimą Rusijos karą prieš Ukrainą. Pati karo pradžia, Putino Rusijos akstinas agresijai neturi nieko bendra su blaiviu pasaulio suvokimu. Imperinės fikcijos – įsivaizdavimai apie Ukrainos valstybingumo negalimumą – motyvavo pradėti karą.
Tingi reakcija į šiandieninę būklę būtų pasakyti, kad visais laikais žmonės sunkiai atskirdavo, kas tikra ir kas netikra.
Tenka apgailestauti, kad ir Vakaruose pasiduota kiek panašiai fikcijai. Juk tikrovės pripažinimas leistų Trumpui ir jo komandai pamatyti šio „konflikto“ esmę: kas yra agresorius ir kas – auka, o iš to galėtų rastis ir teisingumą diegiantys sprendimai.
Tingi reakcija į šiandieninę būklę būtų pasakyti, kad visais laikais žmonės sunkiai atskirdavo, kas tikra ir kas netikra. Taip, savaime tokia būklė yra modernybės išdava. Hannah Arendt, kalbėdama apie totalitarizmo ištakas, rašė, kad visuomenės modernybėje negali pakelti atsitiktinių, nebesuvokiamų pasaulio aspektų, ir todėl modernybėje visuomenei yra būdingas fikcijos ilgesys. Tai nelyg nostalgija gyvenimo ir pasaulio rišlumui, jo suvokiamumui.
Pirštu būtų galima rodyti į postmodernizmą – ambiciją nubraukti didžiuosius pasakojimus, laisvą valią ir objektyvumą, vietoj to iškeliant konstruktus ir diskursus. Bet tai, norisi manyti, yra jau praėjusios epochos idėjinės charakteristikos.
Galbūt bent pabandymas įsivardyti šią dramą tarp tikrovės ir fikcijos gali padėti rasti gana esmingą atsakymą į klausimą, kur mes esame.
Šiuolaikinė fikcijos ir tikrovės dialektika yra unikali, nes susipynusi su šiandienine medijų revoliucija. Posttiesos terminas irgi jau kiek nuvalkiotas, bet savaime vis dar aktualus, nes iš naujo leidžia bent pradėti mąstyti, kaip mūsų tikrovę keičia vis radikaliai atsinaujinančios komunikavimo formos.
Problemos sluoksnių labai daug ir neįmanoma duoti aiškaus atsakymo į pirmiausia Černyševskio, o vėliau ir Lenino užduotą klausimą – „Ką daryti?“.
Galbūt bent pabandymas įsivardyti šią dramą tarp tikrovės ir fikcijos gali padėti rasti gana esmingą atsakymą į klausimą, kur mes esame. Tai jau šis tas.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Inga Bartulevičiūtė
Turinio šaltinis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
