Profesorė J. Tutkuvienė: „Žmogaus kūno dovanojimas medicinos studijoms ir mokslui – vienas kilniausių poelgių“

Apie kūnų donorystės svarbą ir pagarbų elgesį su jais dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vadovė profesorė JANINA TUTKUVIENĖ, Medicinos fakulteto studentas KRISTUPAS KURMINAS ir universiteto kapelionas jėzuitas kunigas ALDONAS GUDAITIS SJ. youtube.com video Gerbiama profesore, šiandien medicina yra pasiekusi neregėtas aukštumas. Beveik visos ligos išgydomos arba apgydomos. Kiek aktualus ir svarbus medicinos mokslui išlieka paaukotų žmonių palaikų tyrinėjimas? Jūsų klausime slypi ir atsakymas – tai labai aktualu. Mes žinome, kad studentų studijų spektras yra labai platus. Jie gali studijuoti bet kur iš vadovėlių, atlasų, įvairiausių nuolat tobulėjančių moderniausių priemonių. Tačiau prisilietimas prie tikro žmogaus kūno yra esminis, išskirtinis ir jo niekas niekada nepakeis. Manau, kad studentai gali tai patvirtinti. Tai nėra vien paprastas techninis dalykas – atėjau, pažiūrėjau, kaip atrodo realiai, ir išėjau. Svarbiausia, kad aš prisiliečiau prie žmogaus, nesvarbu, kad jis jau miręs. Dabartiniu metu mes naudojame technologijas, kurios padeda išlaikyti kūną geros būklės ilgą laiką. Šis prisilietimo įspūdis išlieka visam gyvenimui. Galiu pasidalyti asmenine patirtimi. Senokai buvau studentė, tačiau iki šios dienos prisimenu tą prisilietimo jausmą ir galiu pasakyti įdomų dalyką. Man buvo labai svarbu stebėti, kaip viskas vyksta. Jaučiau jaudulį. Lydėjo giluminis supratimas, kas tada įvyko. Jis atėjo ne iš karto. Po kokių 10–15 metų tas jausmas, tik trigubai stipresnis, man pradėjo grįžti. Nesvarbu, kad su studentais daug metų einame prie studijuojamo žmogaus kūno, tačiau tas pirmas impulsas su amžiumi net stiprėja. Profesore, kokiais žodžiais apibūdintumėte žmogaus apsisprendimą po mirties dovanoti savo kūną medicinos studijoms ir mokslui. Žmogus gali kai kada galbūt lengvabūdiškai pasakyti, kad ir jis galėtų... Šis apsisprendimas yra išskirtinis. Absoliučiai. Aš įsitikinusi, kad žmogaus kūno dovanojimas medicinos studijoms ir mokslui – vienas kilniausių ir prasmingiausių poelgių. Mes nepraktikuojame galimybių užpildyti prašymo formą internetu. Kai kurie universitetai tai daro, bet mes manome, kad tai turėtų būti pamatuotas žingsnis. Mes prašome, kad tai būtų patvirtinta notaro – manau, toks veiksmas tampa labiau pamatuotas. Mes taikome vienus iš aukščiausių standartų, kokie yra pasaulyje, dovanojant žmogaus kūną. Turi būti oficialiai patvirtintas valios pareiškimas. Kai kuriose šalyse šie pareiškimai – ir pirmasis mūsų universitetui, rašytas 1999 metais, – rašyti žmogaus ranka. Jeigu visas pareiškimas parašytas to žmogaus ranka ir pasirašytas, tuomet jis taip pat galioja, tačiau pasaulio anatomai rekomenduoja, kad visa tai būtų patvirtinta ir notaro. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vadovė profesorė Janina Tutkuvienė. Asmeninio archyvo nuotrauka Lietuvoje kūno donacija medicinos mokslui tapo įmanoma, kai Seimas 2007-aisiais patvirtino atitinkamus įstatymus. Papasakokite, kaip jis veikia realiame gyvenime. Minėjau, kad vieną, ranka rašytą, pareiškimą turėjome 1999 metais. Tuomet jis dar nebuvo patvirtintas notaro. Nuo 2000-ųjų iki 2007-ųjų buvo kuriami bioetikos įstatymai, tarp jų ir palaikų laidojimo įstatymas, kuris apibrėžia ir kūno po mirties naudojimą studijoms ar mokslo tikslais. 2007 metų pabaigoje buvo patvirtintas ir priimtas šią sritį reglamentuojantis įstatymas. Nuo 2000-ųjų iki 2005-ųjų, kol dar nebuvo galimybės apsisprendimą patvirtinti pas notarą, vis tiek sakydavome, kad žmonės turi bent jau savo ranka parašyti pareiškimą. Moraline prasme mums pasisekė, nes 2005 metais pavyko rasti notarę, kuri sutiko tvirtinti tokius pareiškimus. Tai buvo didelis dalykas. Dabar atrodo, anokia čia problema... Esame nepaprastai dėkingi Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarei Vilijai Partaukienei, kuri tada, drįstu sakyti, vienintelė sutiko, įsigilino ir išdrįso mums padėti. Keli pareiškimai, iki 2005 metų rašyti ranka, paskui buvo patvirtinti notaro. Mokslui ir studijoms paaukoti donorų kūnai paruošti kremavimui. VU Medicinos fakulteto nuotrauka Kiek Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra kasmet sulaukia kūno donorystės pareiškimų ir donorų kūnų? Dabar situacija pagerėjo ir pagreitėjo. Prieš 10 metų turėdavome nuo 10 iki 15 prašymų, o pastaruoju metu per metus sulaukiame nuo 30 iki 60-ies. Pastebėjome, kad kai žiniasklaida gražiai ir pagarbiai nušviečia šią temą, sulaukiame daugiau pareiškimų. Pačių kūnų gauname kur kas mažiau – nuo šešių iki vienuolikos per metus, nes priėmę sprendimą žmonės, ačiū Dievui, gyvena dar ilgai. Spalio pabaigoje Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas surengė iškilmingą itin reikšmingą ceremoniją Antakalnio kapinėse. Pirmą kartą buvo palaidoti po mirties savo kūnus medicinos mokslui paaukojusių žmonių palaikai. Kiek šis faktas gali prisidėti prie žmonių apsisprendimo dovanoti savo kūną medicinos studijoms ir mokslui? Labai daug. Po šio įvykio jau kitą dieną sulaukėme keturių prašymų paaukoti kūną. Rengdami minėtą ceremoniją įdėjome daug ne tik techninių, bet ir moralinių, emocinių pastangų, kad viskas gerai pavyktų. Pirmą kartą istorijoje buvo palaidoti 27 žmonių palaikai. Tai per dešimt metų sukaupti žmonių palaikai. Mes juos kremavome, pagarbiai saugojome specialiai tam skirtoje patalpoje ir ilgai laukėme sklypo palaidoti. Kai kuriuos anksčiau atsiėmė giminės ir palaidojo savo šeimos kapavietėse. Tie žmonės, kurių palaikus dabar palaidojome, vienareikšmiškai galiu pasakyti, savo mąstymu buvo pralenkę laiką.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas K. Kurminas sako, kad čia įgyjama patirtis neturi analogų.

  Kristupai, kokią studijų kryptį pasirinkai senajame Vilniaus universitete. Ar prieš studijas žinojai, kad studijuojant teks preparuoti mirusių žmonių kūnus? Taip. Studijų metu jau teko ne kartą susidurti su mirusio žmogaus kūnu ir su juo dirbti. Daugelis klausė prieš man stojant, ar nebijosiu susidurti su mirusio žmogaus kūnu. Vieną dieną teko patirti tą išgyvenimą ir suprasti, kas tai yra, kokias galimybes jis mums suteikia. O kaip jūs ruošiami ar ruošiatės tokiam susitikimui su mirusiojo palaikais? Nesame specialiai ruošiami ir manau, kad neturėtume būti ruošiami. Šis susidūrimas turi būti emociškai išgyvenamas ir suprantamas, kad mūsų darbe tai neišvengiama. Be abejo, prie to priprasti neįmanoma, tačiau tai leidžia pajusti pagarbą tiems žmonėms – juk ne kiekvienas po mirties gali pasitarnauti ateities kartoms ir mokslui. Kristupai, tūlas pasakytų, kad šiais laikais žmogaus kūnas gali būti peršviestas. Viską galima matyti įvairių prietaisų ekranuose. O ką duoda tiesioginis prisilietimas prie kūno ir jo tyrinėjimas? Tai unikalus jausmas, nes kūno audiniai yra tikri – jokios vaizdinės priemonės jų nepakeis. Visos audinių struktūros aiškiai matomos erdvine natūralia forma, todėl tyrinėjant tikrus audinius, tikras kraujagysles, tikrus nervus galima įsivaizduoti, kaip tai funkcionuoja gyvame žmoguje, mano būsimame paciente. Tai tiesiog nepakeičiamas būdas mokytis. Mokslui ir studijoms paaukotų donorų kūnų laidotuvės Vilniaus Antakalnio kapinėse 2025 m. spalio 29 d. VU Medicinos fakulteto nuotrauka Vilniaus universiteto kapelionas jėzuitas A. Gudaitis SJ pabrėžia, kad tiek organų dovanojimas kitiems žmonėms, tiek kūno dovanojimas medicinos mokslo tyrimams yra gerbtinas poelgis. Kunige, koks Bažnyčios požiūris į donorystę ir žmogaus kūno dovanojimą medicinos mokslui? Galime pasiremti Šventojo Rašto mintimi, Jėzaus žodžiais, kad „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Plačiąja prasme tai galime suprasti kaip savęs dovanojimą, kad kiti gyventų. Viena tokių formų yra donorystė. Vieni pasiryžta dovanoti organus ištikus staigiai mirčiai, kiti savo kūną ryžtasi dovanoti mokslui, nes mokslas taip pat gali padėti kitiems žmonėms. Tai savo gyvybės atidavimas, kad ir po mirties. Kunige, ir tikinčiam, ir netikinčiam žmogui sunku atsisveikinti su artimu. O kaip jis turėtų atsisveikinti su asmeniu, nusprendusiu paaukoti savo kūną medicinos mokslui? Įdomu būtų sužinoti apie paaukojusių savo kūną artimųjų išgyvenimus. Mes paprastai sakome, kad žmogus mirė, meldžiamės už jį ir atiduodame jį Viešpačiui – reikia palaidoti. Pastaruoju metu daug žmonių neskuba laidoti mirusių artimųjų – laukia, kol visa giminė susirinks. Kartais urna su pelenais ilgai laikoma nepalaidota, nors Bažnyčia skatina kuo greičiau tai padaryti. Po mirties žmogaus siela jau yra pas Viešpatį, o jo kūnas yra ta šventovė, kurioje siela gyveno, todėl pagarbiai laidojama. Organų dovanojimas, kūno aukojimas mokslo tyrimams jokiu būdu nereiškia, kad kūnas tokiu būdu paniekinamas. Tikintis žmogus turi suprasti, kad tokia buvo mirusio žmogaus valia, kad tai nėra kūno paniekinimas – tokiu būdu kūnas dovanojamas, kad kiti gyventų. Prisikėlimo dieną visi prisikels perkeistu kūnu. Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama