„Geriau kunigs negu žuliks“ – brolis Pijus apie jaunystės paikystes, kunigystę ir vienuolystę
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Mokyklos laikais būsimasis vienuolis nevengė su bendraklasiais ir cigaretės supešti, ir taurelės diskotekoje išlenkti.
„Buvo pachuliganavimo laikas, bet galiausiai suvoki, kad, palauk minutėlę – ko aš išvis siekiu gyvenime? Esu laimingas, kad tai supratau būdamas devyniolikos metų. Prasidėjo tokia gyvenimo filosofija – kokia mano gyvenimo prasmė, koks mano gyvenimo tikslas? Filosofavimai galiausiai atvedė iki to, kad „supratau – Dangaus karalystė!“, – tuo metu kilusias mintis apie kunigystę prisimena dvasininkas.
Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ brolis Pijus pasakoja apie savo jaunystę – prisimena mokyklos laikus, paauglišką elgesį, kuris vėliau tapo priežastimi susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir atrasti vienuolinį pašaukimą.
Šiandien atėjote vilkėdamas baltą abitą. Aš taip pat dėviu šviesius marškinius, bet tarp mūsų yra skirtumas. Kai aš einu gatve, į mane niekas nekreipia dėmesio, o jūs gatvėje vilkintis baltą abitą pastebite, kad žmonės atkreipia į jus dėmesį, suklūsta, nužiūri?
Didelis šokas buvo, kai tik įstojome į vienuolyną. Dominikono karjerą pradėjau Prahoje, Čekijoje. Milijonai turistų vaikšto Prahos gatvėmis. Noviciate būdavo taisyklė: pirmaisiais metais, kad įprastum ir suvoktum savo identitetą, visada, kur tik eini, dėvėti abitą – vadinasi, į parduotuvę, universitetą, turgų, net į dušą! Visur eini vilkėdamas abitą.
Didžiausias stresas būdavo, kai eidavome į kitą bažnyčią arba į kokią nors šventę. Čekijoje alus yra savaime suprantamas dalykas. Kai visi broliai eidavome į alaus barą paminėti vieno iš brolių gimtadienio, vilkėdavome abitais. Žmonių pilnoje gatvėje supranti, kad koks nors pankas su skiautere yra antroje vietoje, nes dėmesio centre esu aš su baltu rūbu.
Žmonės dažnai prieidavo kartu nusifotografuoti, o ypač turistai, nes dažnas pamanydavo, kad čia turbūt kokia nors teatrališka scena norint parodyti žmonėms senąją Prahą. Kartais iš kitų šalių atvykę nesuprasdavo, kad mes esame tikri vienuoliai.
Taigi iš pradžių išgyveni pirmąjį stresą, o paskui tiesiog supranti: aš esu aš, tai mano rūbas. Esu vienuolis – ir ką čia slėpti? Jau įpratau, kad į mane daugelis žiūri, nors paprastai žmonės nori privatumo, tačiau esu vienuolis ir priimu tai kaip savo gyvenimo dalį.
Kalbate apie patirtį užsienyje, o Lietuvoje?
Pamenu įvykį Telšiuose. Mus su kitu broliu pakvietė į renginį mokykloje. Iš mokyklos išėję ir išvydę du vilkinčius baltais abitais dominikonus vaikai sušuko: „Žiūrėkit, žiūrėkit – popiežiai eina!“ Lietuvoje galbūt žmonės labiau įpratę prie mūsų aprangos, nes ir pranciškonai su abitais vaikšto, o dominikonų nėra tiek daug, jie rečiau matomi, bet Lietuvoje žmonės nelabai nustemba.
O koks jūs buvote prieš atrasdamas savo pašaukimą ir užsivilkdamas abitą? Koks buvote vaikystėje ir paauglystėje?
Vaikystėje buvau geras vaikas. Paauglys... Kaip ir kiekvienas paauglys, namuose buvau šventas, protingas, o su klasiokais eidavome už mokyklos parūkyti ir panašiai. Baigęs mokyklą, savaime suprantama, nei iš to, nei iš šio tampi laisvas, suaugęs, savarankiškas. Tad buvo pachuliganavimo laikas,bet galiausiai suvoki, kad, palauk minutėlę – ko aš išvis siekiu gyvenime? Esu laimingas, kad tai supratau būdamas devyniolikos metų. Prasidėjo gyvenimo filosofija – kokia mano gyvenimo prasmė, koks mano gyvenimo tikslas? Filosofavimai galiausiai atvedė iki to, kad „supratau – Dangaus karalystė!“
Brolis kun. Pijus Eglinas OP. Bernardinai.lt / Evgenijos Levin nuotrauka
Aplankė toks jausmas, lyg būčiau išradęs dviratį. Turbūt kiekvienas žmogus savo gyvenime privalo išrasti tą dviratį. Žinoma, kai suvokiau šią svarbią gyvenimo tiesą, nusprendžiau, kad noriu ja dalytis su kitais žmonėmis, ir įstojau į kunigų seminariją. Norėjau būti kunigu.
Bet paauglystėje nebuvote šventas jaunuolis?
Tiesą sakant, nieko blogo mes nedarėme. Kaip ir sakiau, nueidavome parūkyti. Pavyzdžiui, mokykloje vykdavo diskotekos, tai, žinoma, būdami vienuoliktokai vienas kitą ragindavome: „Kiek nors tyliai išgerkim, na, išgerkim...“ Padarydavome, kaip tais laikais sakydavo, čierką. Tai jaunam žmogui tos čierkos tik ir tereikia. Po šokių grįžęs namo apsimeti, kad esi blaivus, ir protingai guliesi į lovą, jog niekas neįtartų. Tad pasiskųsti arba pasigirti kokiais nors žygdarbiais negaliu.
Tikėjimas jums jaunystėje nebuvo svetimas dalykas?
Užaugau tikinčioje šeimoje. Mes visada lankėme bažnyčią – aš augau su tikėjimu. Nors vaikystėje gauni tikėjimo tiesas, kad ir kaip būtų, sulaukęs šešiolikos ar dvidešimties viską iš naujo permąstai. Žmogus turi iš naujo į viską pažvelgti. Kai kas susivokia iškart, kai kas – ir būdamas keturiasdešimties. Žinoma, tas tikėjimas galbūt iš pradžių buvo paprastas ir naivus, paskui buvo abejingumo fazių. Vėliau iš naujo atrandi, kad tai yra vertybė.
Tada įstojote į kunigų seminariją ir nusprendėte tapti vienuoliu?
Mokydamasis seminarijoje aiškiai supratau – būti paprastu dieceziniu kunigu reikia turėti specifinį pašaukimą. Kaip amžinatilsį popiežius Pranciškus sakydavo: „Atkreipkite dėmesį į žmones, kurie nustumti į paraštes.“ Mes dažniausiai manome, kad tai yra kokie nors gatvėje elgetaujantys, konteineriuose besikapstantys benamiai. O kai gerai pagalvoji, paraštėse šiandien gali būti koks nors kaimas Lietuvoje, kur jaunimas išvažiavęs ir likę tik senukai arba, kaip sako, latrai.
Tavo parapija už kalnų, už miškų ir yra tos paraštės. Supranti, kad turi būti brolis, tėvas, lyderis šioje parapijoje, kaimelyje ar miestelyje. Turi suprasti, kad čia ir yra tavo pašaukimas.
Cathopic.com nuotrauka
Aš tam ir ruošiausi būti kunigu. Ne Vilniaus arkikatedroje, kur ateina tūkstančiai žmonių ir tu gali realizuoti savo pašaukimą, nes tokiame mieste žmonių visada bus. Supratau, kad norėčiau galbūt truputėlį kitokio, platesnio pašaukimo. Gimiau Kretingoje, užaugau Raseiniuose. Kaip tik ten Smetonos laikais buvo dominikonų vienuolynas. Pamenu, močiutė, senelis, visa šeima ir daugelis raseiniškių dominikonus prisimindavo geru žodžiu, kaip brolius iš Niujorko, Londono, Čikagos.
Iš vaikystės, kai žiūrėdavau močiutės nuotraukas, man buvo labai įspūdinga, kad jie dėvėjo baltą abitą su gobtuvu. Tai seminarijoje, pamenu, iškildavo tokia svajonė ir nusprendžiau pasidomėti dominikonais. Pasirodo, jie yra Pamokslininkų ordinas ir pasirinko tokią misiją – gelbėti sielas specifine priemone, įrankiu – žodžio tarnyste.
Tai man pasirodė taip svarbu, aktualu, nes ir šiandien daugybė žmonių save vadina tikinčiais, bet apie tikėjimą suvokia kaip per rūką. Manau, kad dominikonų pašaukimas ir šiandien aktualus.
Kaip reikėtų tinkamai pamokslauti? Pajutęs pamokslavimą žmogus gali savaime atmesti sakomus žodžius?
Žmonės turi daugybę stereotipų apie tikėjimą. Į organizuojamus Alfa kursus atėję žmonės iš pradžių irgi turi stereotipų. Ir, kaip sakai, vienas iš jų – pamokslavimas. Šis žodis iš karto skamba negatyviai, nes reiškia sakyti moralus, priekaištauti, barti ir kita. Žodžiai „pamokslas“, „pamokslauti“, deja, turi negatyvų šešėlį ir turbūt patys kunigai esame dėl to kalti.
Tačiau šis žodis yra puikus, nuostabus, tikrai šventas, įvardijantis būtent tą tarnystę. Pamokslauti šiuo atveju reiškia kalbėti apie gyvenimą ir ne šiaip – o apie esminius gyvenimo principus. Gyvenimas – kelionė, ir tu esi kelyje po saule. Dievas yra tarsi saulė virš tavęs, keleivio. Čia kalbame ne apie priekaištavimus, bet apie tai, kaip man šioje kelionėje nepasiklysti, kaip iš naujo atrasti prasmę, motyvaciją.
Liono dominikonų Švč. Jėzaus Vardo vienuolyno broliai su ordino magistru Gerardu Francisko Parko Timoner OP (penktas iš kairės). Br. Jokūbo Marijos Goštauto OP asmeninio archyvo nuotrauka
Iš tikrųjų tikėjimas nėra teoriniai dalykai arba tradicijos – tai mūsų gyvenimo principai, Kūrėjo duoti, kad patirtume sėkmę, laimę. Tada pamokslavimas išlaisvina ir tampa tikra tarnyste.
O kaip tėvai reaguoja į sūnų vienuolį?
Deja, esu vienturtis. Kai šeimai pasakiau, kad stoju į seminariją, visi nutilo. Pamenu močiutę, mūsų šeimos, giminės lyderę. Ji sėdėjo sėdėjo ir tarė: „Geriau kunigs negu žuliks.“ Supratau, kad gavau palaiminimą.
Ar bandė kas nors atkalbėti?
Ne. Mano šeima – tikinti, dar mano mamos, močiutės kartai kunigas yra autoritetas – šeima didžiuodavosi turėdama kunigą.
Dar įdomi detalė – brolis Pijus nėra jūsų tikras vardas.
Su tikėjimu yra taip: kai esi tiesiog šio pasaulio žmogus, gimdamas gauni kokį nors identitetą, kuris įprasminamas tavo vardu. Kai žmogus pakrikštijamas, iš paprasto pasaulio gyventojo tampa Dievo vaiku, Dievo karalystės piliečiu. Vadinasi, tiek keičiasi jo identitetas, kad net gauna naują Krikšto vardą. Taip pat ir vienuolystė. Kai nusprendi palikti šį pasaulį ir likusį gyvenimą paaukoti – iš pasauliečio tapti vienuoliu, labai stipriai keiti savo identitetą. Tai yra senovinė tradicija, kurios šiandien jau ne visada laikomasi.
Brolis Pijus Eglinas OP. Bernardinai.lt nuotrauka
Gimęs buvau pakrikštytas kaip Virginijus. O kai stojau į vienuolyną, broliai Čekijoje sakė pasirinkti vienuolinį vardą. Man visada įspūdinga asmenybė buvo dominikonas popiežius Pijus V. Galvojau – va, jis tai buvo lyderis, pavyzdys, kuriuo reikėtų sekti. Popiežius Pijus V kaip asmenybė padarė tokį įspūdį, kad nusprendžiau irgi būti Pijumi. Nuo to laiko jau daugybę metų niekas kitaip į mane nesikreipia kaip tik vardu Pijus.
Net ir tėvai?
Namuose, kai reikia nueiti į parduotuvę, išplauti lėkštes arba išnešti šiukšles, mama sako: „Virguti, išnešk šiukšles!“ Bet kai reikia pasitarti kokiais nors svarbiais klausimais, tada mama kreipiasi: „Pijau, norėčiau paklausti, kaip ten yra Bažnyčioje?“
Kai jus vadina Virgučiu, turbūt nukelia į vaikystę, užplūsta šilti prisiminimai?
Žinoma. Aš jau tiek įpratau prie Pijaus, kad kitaip turbūt ir nesuprasčiau, jog čia į mane kreipiasi. Bet kai kreipiasi mama, tai visada spinduliuoja artumą, meilę, atvirumą – be jokių Pijų ar kokių nors statusų. Aš jai – ne vienuolis, o sūnus, kurį kartais reikia subarti, šliure per ausį duoti.
Broli Pijau, ar taip įsivaizdavote savo gyvenimą būdamas jaunas?
Dievo žodis pateikia tris aiškius principus, pagal kuriuos gali bandyti įvertinti, ką pasaulis vadina sėkme. Taigi pirma – aiškiai suvokti savo tikslą – Dangaus karalystę. Tada pakeliui į Dangaus karalystę reikia realizuoti save – tai irgi Biblijos principas. Ir trečia – padėti kitiems.
Puikiai suprantu, kad einu Dangaus karalystės kryptimi ir ar tik nebus taip, kad Dievas iš tikrųjų mane pašaukė būti ne šiaip pasauliečiu, verslininku, traktorininku ar dar kuo nors, bet pašaukė tarnauti žmonėms būnant dominikonu. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tai yra mano pašaukimas.
Mokslo metų atidarymo šventės akimirka 2024 m. rugsėjo 1 d. Roberto Dakševič nuotrauka
Atrasti savo pašaukimą yra turbūt didžiausia gyvenimo sėkmė. Ir jį realizuoti pakeliui į Dangaus karalystę. Galiausiai trečias dalykas, kurį sako Jėzus – „Mylėkite vieni kitus“. Tai reiškia, kad reikia padėti vieni kitiems. Aš aiškiai matau, kuo galiu padėti. Galbūt ne visada galiu žmogui duoti pinigų arba kitaip paremti, bet galiu truputėlį padėti atrasti prasmę gyvenime, iš naujo atrasti motyvaciją pasakodamas apie tai, ką kalba Dievas – mūsų Kūrėjas, iš nebūties pašaukęs į egzistenciją.
Esame įpratę dvasininkus matyti daugiau niūrius, rūsčius, susimąsčiusius, o jūs esate linksmas, šypsotės, juokaujate. Jūs iš tiesų toks esate?
Ne kartą Evangelijoje skaitome ir per pamokslą girdime apie fariziejus ir Jėzus visada priekaištauja, kad jie gyvena dvilypį gyvenimą. Tai galbūt reikėtų suprasti nebūtinai tiesiogiai, kad prie altoriaus yra šventas, o nuėjęs nuo jo elgiasi nedorai, nusikalstamai. Mintyje turima tai, kad reikia būti savimi. Kiekvienas krikščionis, jeigu mes teisingai suprantame Dievo žodį, turi būti savimi. Tiesiog būti savimi. Vadinasi, jeigu esi nepatenkintas savimi ir supranti, kad dar toli iki idealo, – viskas gerai, tu turi visas galimybes.
Aš tai supratau. Negaliu dabar meluoti žmonėms ir nutaisyti teatrališką balsą... Kartais dar senų laikų klebonai turi tą manierą. Pamenu, būdami klierikai juokdavomės, kad ta kleboniška dikcija tokia daininga, ir galvojome, kad tai suteikia „sakralumo“.
Supranti, kad tai yra kaukė, ir geriau būti savimi. Sakyčiau, ypač šiais laikais, kai pasaulyje tiek daug melo, apgaulės, atėję į bažnyčią ar Alfa kursą žmonės tikisi, kad čia nebus veidmainiaujama ar kaip nors žaidžiama.
Neturiu teisės būti kuo nors kitu, kaip tik savimi. Todėl jeigu matau gerus dalykus – šypsausi. Jeigu man ar kitam bloga nuotaika, tada ir aš nesišypsau. Va ir viskas.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Tomas Kemzūra
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
