Šv. Pranciškaus onkologijos centrui – 20 metų: atgimus vilčiai vėžys sustoja
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Didelė dalis jos darbuotojų patys yra susidūrę su vėžiu. Centre teikiama dvasinė bei psichologinė pagalba sergantiesiems ir jų artimiesiems. Čia dirbantys juokauja, kad šioje vietoje vėžys užsikonservuoja ir nebėra toks agresyvus. Bendruomenėje žmonės dalijasi panašia patirtimi, todėl kartu žengti šiuo keliu lengviau. Juk greta fizinio gydymo ne ką mažiau svarbu sveikti dvasiškai.
Salė, kurioje vyksta sakraliniai šokiai ir renkasi bendruomenė. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Vos įžengusi pro šio centro duris pastebėjau šv. Pranciškaus Asyžiečio portretą, kuris, rodos, švelniai ir globėjiškai žvelgė į mane. Čia jauku, modernu ir visai nepanašu į ligoninę – jauki sofa su pagalvėlėmis, dideli šv. Pranciškaus paukšteliais dekoruoti stiklai, jaukios medinės durys. Vingiuotais koridoriais žengiame pirmyn apžiūrėti, kur vyksta stebuklas ir žmonės atranda viltį.
Pro didelės salės langą raudonuoja šermukšniai. Į šią patalpą žmonės ateina pajudėti fiziškai – vyksta mankštos, paprasti ir sakraliniai šokiai. „Sakralinis šokis skirtas norintiems melstis šokant. Tokio šokio vadovė studijavo šį meną, be to, pati susidūrusi su vėžiu. Į šokį įeina „Tėve Mūsų“, „Sveika, Marija“ ir kitos maldos. Prie šio rimto dvasinio patyrimo prisideda ir moterys, ir vyrai. Tai mėgstančių judėti, aktyvių žmonių saviraiška“, – pasakojo Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė ALDONA KERPYTĖ.
Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė. Edžio Jurčio nuotrauka
Viskas prasidėjo nuo ašarų
Onkologinių ligonių susitikimai prasidėjo gerokai prieš centro įkūrimą. Pasak A. Kerpytės, prieš 25 metus žmonės susibūrė kaip onkologinių ligonių ir jų artimųjų bendruomenė, kuri siekė suteikti kuo daugiau dvasinės pagalbos. Iš pradžių bendruomenė rinkosi pas Švč. Širdies pranciškonę misionierę sesutę Benjaminą Borsato „Špitolėje“, Kretingoje. O vėliau persikėlė pas brolius pranciškonus.
„Kai tapau klebonu Kretingoje, pradėjau dirbti su onkologinių ligonių grupele. Rinkdavomės vienuolyno patalpose. Lankydavau ligonius, stengiausi būti kartu su jais, padėti dvasinėje kelionėje. Viskas išsivystė iki onkologijos centro statybos Klaipėdoje“, – apie savo dalyvavimą įkuriant centrą kalbėjo Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras kunigas EVALDAS DARULIS OFM.
Kunigas Evaldas Darulis OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tačiau kelias iki modernaus ir jaukaus centro statybos nebuvo lengvas. „Buvau parašiusi projektą su prašymu, kad Onkologijos ir hematologijos klinika Klaipėdoje duotų mums vietą vidiniame kiemelyje, kur galėtume uždengti stogą ir teikti dvasinę pagalbą ligoniams. Tačiau mes buvome ką tik įsikūrusi mirštančių gulbių organizacija ir niekas nepatikėjo mūsų idėja. Tada tokių centrų dar nebuvo, todėl niekas nesuprato mūsų minties ir neskyrė finansavimo. Dėl šios situacijos puoliau į ašaras ir brolis benediktinas Jokūbas Savickis OSB iš Palendrių man pasakė: „Čia bus tavo planai, Aldute. Dievas palaimins ir bus tūkstantį kartų geriau, nei dabar gali įsivaizduoti.“ Taip ir buvo“, – apie centro idėjos užuomazgą pasakojo A. Kerpytė.
Šiemet jubiliejinių Bažnyčios metų tema yra Vilties piligrimai, tačiau A. Kerpytė juokiasi, kad jų bendruomenė jau 25 metus yra vilties piligrimai. Mes einame drauge su Jėzumi, kalba pašnekovė, kaip raupsuotieji ir toje kelionėje sveikstame.
Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio Bažnyčia. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
„Šv. Pranciškus raupsuotąjį apkabino ir suprato, kad tai buvo Jėzus. Tai, kas buvo baisu ir šlykštu, tapo tuo, kas jam brangiausia. Jis slaugė raupsuotuosius, apleistuosius ir pačius vargingiausius. Šioje vietoje atsiskleidžia pranciškoniškojo dvasingumo forma. Dažnai žmogus išgirstą vėžio diagnozę sutapatina su mirtimi ar labai baisia liga. Tačiau žmonės sveiksta ir gyvenimas tęsiasi. Kviečiant prisijungti prie mūsų grupelės būdavo šmaikštaujama, kad čia atėjusieji nemiršta“, – šypsojosi brolis Evaldas OFM.
Apie vėžio užkonservavimą kalbėjo ir A. Kerpytė. Onkologijos centre istorijų būta įvairių, vieni išties gali ilgai gyventi turėdami tokią diagnozę, kitus Viešpats pasikviečia anksčiau, tačiau, pasak centro direktorės, didžiausias čia vykstantis stebuklas yra tai, kad žmogus atranda viltį. „Žmogus dvasiškai nemiršta pirma laiko. Juk jis gali būti gyvas, bet viduje miręs. Jis gali manyti, kad niekas jam nepadės, niekas jo neišgydys. Tačiau vilties piligrimystė reiškia turėti viltį ir judėti su ja, kad ir kaip būtų sunku. Vėžiu sirgusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė rašė: „Aš nepasveiksiu, bet stebuklas jau įvyko – aš sutikau Dievą“, – apie stebuklus onkologijos centre kalbėjo A. Kerpytė.
Onkologijos centro kiemelyje matosi Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Pašnekovė užsiminė, kad iš gydytojų tenka girdėti, esą jei onkologijos centras veiktų be tikėjimo, čia susirinktų kur kas daugiau žmonių. Tačiau direktorė pabrėžia, kad tikėjimas centre nėra brukamas per prievartą ir nesvarbu, lankytojas tiki ar netiki, – šiame centre jis ras veiklos. A. Kerpytė pridūrė, kad bėdoje žmogus prieš Dievą nebeburnoja ir dažnai kaip tik kreipiasi pagalbos.
Gyvenimą keičianti terapija
Šv. Pranciškaus onkologijos centre vyksta muzikos terapija, pokalbiai, šokiai, skaitomos knygos, užsiimama rankdarbiais. Kas savaitę ateinantis savanoris žmonėms daro lengvą atpalaiduojamą masažą. Daugelis čia ant masažuotojo stalo atsigula pirmą kartą gyvenime. Žmonės iš kabineto išeina atsipalaidavę ir laimingi. Centre vyksta ir meditacija su Šventuoju Raštu, skaitoma sekmadienio Evangelija. Žmonės atsipalaiduoja tiek kūnu, tiek dvasia.
Kompozitorius Alvydas Remesa veda muzikos terapiją. Ši 10 Hz dažnio terapija, skirta onkologiniams ligoniams, trunka pusvalandį. Jaukiai įrengtas kambarys pritaikytas žmonėms, turintiems skirtingų sveikatos sutrikimų. Vieni gali pasirinkti sėsti į fotelį, kiti galbūt negali sėstis, todėl gali atsigulti.
Į muzikos terapiją atėjusi aktyvi bendruomenės lankytoja šviesiausiomis spalvomis atsiliepė apie terapijos poveikį ir patį centrą: „Čia kasdien ateinu jau trečius metus. Man patinka muzikos terapija, pokalbiai su broliais, bažnytėlė, palaikanti aplinka. Čia tvyro tokia dvasia, kad visur aplink jaučiu palaikymą. Tarsi būtum patekęs į burbulą, iš kurio nesinori išlįsti.
Muzikos terapija man padėjo visapusiškai susigrąžinti jėgas. Mano protas buvo sujauktas, o kūnas – įsitempęs, tačiau dabar jaučiuosi atsigavusi. Pirmą kartą čia atėjusi buvau be galo silpna. Tačiau per laiką pasikeičiau ir tapau visai kitu žmogumi. Čia atėjęs, net jei jautiesi blogai, šypsaisi, nes tikiesi, kad rytojus bus šviesesnis. Čia tarsi rojus Žemėje. Tokia gerumo salelė, kaip Maldyvai, tik geriau. Čia pat vienuoliai, bažnyčia, terapijos, užsiėmimai.“
Muzikos terapijos kambarys. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Prie pat centro yra ne tik bažnyčia, vos už kelių minučių kelio pėsčiomis yra Onkologijos ir hematologijos klinika, todėl daugelis lankytojų į centrą atvyksta dėl paskirtos spindulinės terapijos. Visai greta yra Girulių miškas. Dviračiais galima nuvažiuoti prie jūros. A. Kerpytė pasakojo, kad iš kitų miestų atvažiavę žmonės kartais vietą ligoninėje gauna tik po dviejų mėnesių, todėl apsistoja centre. Čia lankytojai pajunta bendruomenę ir namų atmosferą, todėl psichologiškai ir dvasiškai atsigauna.
„Dažnai nusišluostę ašaras pradedame džiaugtis gyvenimu. Ir juoko, ir džiaugsmo čia būna labai daug. Organizuojame vasaros stovyklas, keliones, esame ne kartą ėję ir šv. Pranciškaus keliais Italijoje. Kartą prie vieno vienuolyno visi aplankėme kapines. Ten buvo labai gražu ir viena moteris pasiūlė: „Pasidarykime bendrą nuotrauką.“ Nusišypsojau: „Onkologiniai ligoniai bendroje nuotraukoje kapinėse? Tai mes jau visiškai dvasiškai sveiki.“ Mes tiek juokėmės ir visi kartu nusifotografavome. Vėliau maudėmės ežere. Perukus sudėjome ant kranto. Plikomis galvytėmis, visi kaip vaikai“, – graudžiai gražiomis akimirkomis dalijosi A. Kerpytė.
Emocijų pilni kambarėliai
Šv. Pranciškaus onkologijos centre yra ir grožio kambarys. Čia stovi kirpyklos kėdės, kriauklė galvai trinkti, išdėlioti perukai. Šiame kambarėlyje vyksta pokyčiai. Plaukus nusikirpusios moterys kuria naują įvaizdį pasitelkusios perukus. Pasak pašnekovės, dabar chemoterapija yra kitokia ir plaukai nuslenka rečiau, o anksčiau perukai buvo labai aktualūs, kirpėjai juos pakirpdavo pagal žmogaus veidą ir stilių.
„Čia pamokas yra vedusi ir garsi makiažo meistrė Olesia Žuravliova. Atsimenu, anksčiau ji dažė vieną moterį, kuri turėjo eiti į spindulinę terapiją, bet matė, kad nespės. Ji paskambino gydytojai: „Man daro svarbią procedūrą, atvyksiu vėliau, nes dabar negaliu.“ Paskui ji paklausė mūsų: „Ką man dabar daryti? Niekada gyvenime nebuvau tokia graži.“ Mes patarėme jai paskirti pasimatymą vyrui, nueiti į kavinę ir papramogauti. Ji taip ir padarė“, – jautriais prisiminimais dalijosi centro direktorė.
Šv. Pranciškaus onkologijos centre esanti Teofiliaus Matulionio relikvija. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Daug emocijų lieka ir maldos bei pokalbių kambarėlyje, kuriame yra palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvija. Direktorė atvirauja, kad iš palaimintojo sergantieji mokosi kantrybės, nes jis buvo kančios žmogus. Galima pajusti, kaip šioje erdvėje tvyro malda ir Dievo artuma. Pašnekovė prisipažįsta, kad čia būta tiek skausmo ir ašarų, tiek vilties. Šioje erdvėje vyksta maldos, pokalbiai su psichologe, dvasiniai dialogai, išpažintys, teikiamas Ligonių patepimas.
„Ligonio sakramentas nėra paskutinis patepimas mirštančiam. Ligonių patepimas suteikiamas tam, kuris nori pasveikti, kad prie žmogiškojo gydymo gydytų ir Dievas. Šis sakramentas yra išgijimo malonės prašymas. Dievas antgamtine malone daro stebuklą ir gydo žmogų. Žinoma, po sakramento negali sunerti rankų, nebesigydyti ir manyti, kad dabar pasveiksi. Šalia visko reikia gydytis mokslo ir žmogaus išminties metodais, kurie gali padėti pasveikti. Negalima atmestinai ir abejingai žiūrėti į tai, ką Dievas dovanojo per mūsų protą“, – pasakojo brolis Evaldas OFM.
Labai svarbu atrasti viltį, suprasti, kad Dievui nėra negalimų dalykų, primena dvasininkas, reikia pasitikėti tuo, ką sako gydytojai, ir viena svarbiausių gydymo alternatyvų yra malda ir Dievas.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Salė, kurioje vyksta sakraliniai šokiai ir renkasi bendruomenė. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Vos įžengusi pro šio centro duris pastebėjau šv. Pranciškaus Asyžiečio portretą, kuris, rodos, švelniai ir globėjiškai žvelgė į mane. Čia jauku, modernu ir visai nepanašu į ligoninę – jauki sofa su pagalvėlėmis, dideli šv. Pranciškaus paukšteliais dekoruoti stiklai, jaukios medinės durys. Vingiuotais koridoriais žengiame pirmyn apžiūrėti, kur vyksta stebuklas ir žmonės atranda viltį.
Pro didelės salės langą raudonuoja šermukšniai. Į šią patalpą žmonės ateina pajudėti fiziškai – vyksta mankštos, paprasti ir sakraliniai šokiai. „Sakralinis šokis skirtas norintiems melstis šokant. Tokio šokio vadovė studijavo šį meną, be to, pati susidūrusi su vėžiu. Į šokį įeina „Tėve Mūsų“, „Sveika, Marija“ ir kitos maldos. Prie šio rimto dvasinio patyrimo prisideda ir moterys, ir vyrai. Tai mėgstančių judėti, aktyvių žmonių saviraiška“, – pasakojo Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė ALDONA KERPYTĖ.
Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė. Edžio Jurčio nuotrauka
Viskas prasidėjo nuo ašarų
Onkologinių ligonių susitikimai prasidėjo gerokai prieš centro įkūrimą. Pasak A. Kerpytės, prieš 25 metus žmonės susibūrė kaip onkologinių ligonių ir jų artimųjų bendruomenė, kuri siekė suteikti kuo daugiau dvasinės pagalbos. Iš pradžių bendruomenė rinkosi pas Švč. Širdies pranciškonę misionierę sesutę Benjaminą Borsato „Špitolėje“, Kretingoje. O vėliau persikėlė pas brolius pranciškonus.
„Kai tapau klebonu Kretingoje, pradėjau dirbti su onkologinių ligonių grupele. Rinkdavomės vienuolyno patalpose. Lankydavau ligonius, stengiausi būti kartu su jais, padėti dvasinėje kelionėje. Viskas išsivystė iki onkologijos centro statybos Klaipėdoje“, – apie savo dalyvavimą įkuriant centrą kalbėjo Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras kunigas EVALDAS DARULIS OFM.
Kunigas Evaldas Darulis OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tačiau kelias iki modernaus ir jaukaus centro statybos nebuvo lengvas. „Buvau parašiusi projektą su prašymu, kad Onkologijos ir hematologijos klinika Klaipėdoje duotų mums vietą vidiniame kiemelyje, kur galėtume uždengti stogą ir teikti dvasinę pagalbą ligoniams. Tačiau mes buvome ką tik įsikūrusi mirštančių gulbių organizacija ir niekas nepatikėjo mūsų idėja. Tada tokių centrų dar nebuvo, todėl niekas nesuprato mūsų minties ir neskyrė finansavimo. Dėl šios situacijos puoliau į ašaras ir brolis benediktinas Jokūbas Savickis OSB iš Palendrių man pasakė: „Čia bus tavo planai, Aldute. Dievas palaimins ir bus tūkstantį kartų geriau, nei dabar gali įsivaizduoti.“ Taip ir buvo“, – apie centro idėjos užuomazgą pasakojo A. Kerpytė.
Šiemet jubiliejinių Bažnyčios metų tema yra Vilties piligrimai, tačiau A. Kerpytė juokiasi, kad jų bendruomenė jau 25 metus yra vilties piligrimai. Mes einame drauge su Jėzumi, kalba pašnekovė, kaip raupsuotieji ir toje kelionėje sveikstame.
Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio Bažnyčia. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
„Šv. Pranciškus raupsuotąjį apkabino ir suprato, kad tai buvo Jėzus. Tai, kas buvo baisu ir šlykštu, tapo tuo, kas jam brangiausia. Jis slaugė raupsuotuosius, apleistuosius ir pačius vargingiausius. Šioje vietoje atsiskleidžia pranciškoniškojo dvasingumo forma. Dažnai žmogus išgirstą vėžio diagnozę sutapatina su mirtimi ar labai baisia liga. Tačiau žmonės sveiksta ir gyvenimas tęsiasi. Kviečiant prisijungti prie mūsų grupelės būdavo šmaikštaujama, kad čia atėjusieji nemiršta“, – šypsojosi brolis Evaldas OFM.
Apie vėžio užkonservavimą kalbėjo ir A. Kerpytė. Onkologijos centre istorijų būta įvairių, vieni išties gali ilgai gyventi turėdami tokią diagnozę, kitus Viešpats pasikviečia anksčiau, tačiau, pasak centro direktorės, didžiausias čia vykstantis stebuklas yra tai, kad žmogus atranda viltį. „Žmogus dvasiškai nemiršta pirma laiko. Juk jis gali būti gyvas, bet viduje miręs. Jis gali manyti, kad niekas jam nepadės, niekas jo neišgydys. Tačiau vilties piligrimystė reiškia turėti viltį ir judėti su ja, kad ir kaip būtų sunku. Vėžiu sirgusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė rašė: „Aš nepasveiksiu, bet stebuklas jau įvyko – aš sutikau Dievą“, – apie stebuklus onkologijos centre kalbėjo A. Kerpytė.
Onkologijos centro kiemelyje matosi Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Pašnekovė užsiminė, kad iš gydytojų tenka girdėti, esą jei onkologijos centras veiktų be tikėjimo, čia susirinktų kur kas daugiau žmonių. Tačiau direktorė pabrėžia, kad tikėjimas centre nėra brukamas per prievartą ir nesvarbu, lankytojas tiki ar netiki, – šiame centre jis ras veiklos. A. Kerpytė pridūrė, kad bėdoje žmogus prieš Dievą nebeburnoja ir dažnai kaip tik kreipiasi pagalbos.
Gyvenimą keičianti terapija
Šv. Pranciškaus onkologijos centre vyksta muzikos terapija, pokalbiai, šokiai, skaitomos knygos, užsiimama rankdarbiais. Kas savaitę ateinantis savanoris žmonėms daro lengvą atpalaiduojamą masažą. Daugelis čia ant masažuotojo stalo atsigula pirmą kartą gyvenime. Žmonės iš kabineto išeina atsipalaidavę ir laimingi. Centre vyksta ir meditacija su Šventuoju Raštu, skaitoma sekmadienio Evangelija. Žmonės atsipalaiduoja tiek kūnu, tiek dvasia.
Kompozitorius Alvydas Remesa veda muzikos terapiją. Ši 10 Hz dažnio terapija, skirta onkologiniams ligoniams, trunka pusvalandį. Jaukiai įrengtas kambarys pritaikytas žmonėms, turintiems skirtingų sveikatos sutrikimų. Vieni gali pasirinkti sėsti į fotelį, kiti galbūt negali sėstis, todėl gali atsigulti.
Į muzikos terapiją atėjusi aktyvi bendruomenės lankytoja šviesiausiomis spalvomis atsiliepė apie terapijos poveikį ir patį centrą: „Čia kasdien ateinu jau trečius metus. Man patinka muzikos terapija, pokalbiai su broliais, bažnytėlė, palaikanti aplinka. Čia tvyro tokia dvasia, kad visur aplink jaučiu palaikymą. Tarsi būtum patekęs į burbulą, iš kurio nesinori išlįsti.
Muzikos terapija man padėjo visapusiškai susigrąžinti jėgas. Mano protas buvo sujauktas, o kūnas – įsitempęs, tačiau dabar jaučiuosi atsigavusi. Pirmą kartą čia atėjusi buvau be galo silpna. Tačiau per laiką pasikeičiau ir tapau visai kitu žmogumi. Čia atėjęs, net jei jautiesi blogai, šypsaisi, nes tikiesi, kad rytojus bus šviesesnis. Čia tarsi rojus Žemėje. Tokia gerumo salelė, kaip Maldyvai, tik geriau. Čia pat vienuoliai, bažnyčia, terapijos, užsiėmimai.“
Muzikos terapijos kambarys. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Prie pat centro yra ne tik bažnyčia, vos už kelių minučių kelio pėsčiomis yra Onkologijos ir hematologijos klinika, todėl daugelis lankytojų į centrą atvyksta dėl paskirtos spindulinės terapijos. Visai greta yra Girulių miškas. Dviračiais galima nuvažiuoti prie jūros. A. Kerpytė pasakojo, kad iš kitų miestų atvažiavę žmonės kartais vietą ligoninėje gauna tik po dviejų mėnesių, todėl apsistoja centre. Čia lankytojai pajunta bendruomenę ir namų atmosferą, todėl psichologiškai ir dvasiškai atsigauna.
„Dažnai nusišluostę ašaras pradedame džiaugtis gyvenimu. Ir juoko, ir džiaugsmo čia būna labai daug. Organizuojame vasaros stovyklas, keliones, esame ne kartą ėję ir šv. Pranciškaus keliais Italijoje. Kartą prie vieno vienuolyno visi aplankėme kapines. Ten buvo labai gražu ir viena moteris pasiūlė: „Pasidarykime bendrą nuotrauką.“ Nusišypsojau: „Onkologiniai ligoniai bendroje nuotraukoje kapinėse? Tai mes jau visiškai dvasiškai sveiki.“ Mes tiek juokėmės ir visi kartu nusifotografavome. Vėliau maudėmės ežere. Perukus sudėjome ant kranto. Plikomis galvytėmis, visi kaip vaikai“, – graudžiai gražiomis akimirkomis dalijosi A. Kerpytė.
Emocijų pilni kambarėliai
Šv. Pranciškaus onkologijos centre yra ir grožio kambarys. Čia stovi kirpyklos kėdės, kriauklė galvai trinkti, išdėlioti perukai. Šiame kambarėlyje vyksta pokyčiai. Plaukus nusikirpusios moterys kuria naują įvaizdį pasitelkusios perukus. Pasak pašnekovės, dabar chemoterapija yra kitokia ir plaukai nuslenka rečiau, o anksčiau perukai buvo labai aktualūs, kirpėjai juos pakirpdavo pagal žmogaus veidą ir stilių.
„Čia pamokas yra vedusi ir garsi makiažo meistrė Olesia Žuravliova. Atsimenu, anksčiau ji dažė vieną moterį, kuri turėjo eiti į spindulinę terapiją, bet matė, kad nespės. Ji paskambino gydytojai: „Man daro svarbią procedūrą, atvyksiu vėliau, nes dabar negaliu.“ Paskui ji paklausė mūsų: „Ką man dabar daryti? Niekada gyvenime nebuvau tokia graži.“ Mes patarėme jai paskirti pasimatymą vyrui, nueiti į kavinę ir papramogauti. Ji taip ir padarė“, – jautriais prisiminimais dalijosi centro direktorė.
Šv. Pranciškaus onkologijos centre esanti Teofiliaus Matulionio relikvija. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka
Daug emocijų lieka ir maldos bei pokalbių kambarėlyje, kuriame yra palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvija. Direktorė atvirauja, kad iš palaimintojo sergantieji mokosi kantrybės, nes jis buvo kančios žmogus. Galima pajusti, kaip šioje erdvėje tvyro malda ir Dievo artuma. Pašnekovė prisipažįsta, kad čia būta tiek skausmo ir ašarų, tiek vilties. Šioje erdvėje vyksta maldos, pokalbiai su psichologe, dvasiniai dialogai, išpažintys, teikiamas Ligonių patepimas.
„Ligonio sakramentas nėra paskutinis patepimas mirštančiam. Ligonių patepimas suteikiamas tam, kuris nori pasveikti, kad prie žmogiškojo gydymo gydytų ir Dievas. Šis sakramentas yra išgijimo malonės prašymas. Dievas antgamtine malone daro stebuklą ir gydo žmogų. Žinoma, po sakramento negali sunerti rankų, nebesigydyti ir manyti, kad dabar pasveiksi. Šalia visko reikia gydytis mokslo ir žmogaus išminties metodais, kurie gali padėti pasveikti. Negalima atmestinai ir abejingai žiūrėti į tai, ką Dievas dovanojo per mūsų protą“, – pasakojo brolis Evaldas OFM.
Labai svarbu atrasti viltį, suprasti, kad Dievui nėra negalimų dalykų, primena dvasininkas, reikia pasitikėti tuo, ką sako gydytojai, ir viena svarbiausių gydymo alternatyvų yra malda ir Dievas.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
