Slovėnija: žmogžudystė, atskleidusi integracijos problemas

Žmogžudystė Novo Meste

Remiantis policijos pranešimu, tragedija įvyko šeštadienį apie 2.30 val. Novo Meste prie vieno baro. Remiantis viešai prieinama informacija, sūnus paskambino tėvui, kad šis atvažiuotų jo paimti, nes bare susirinkę žmonės jam grasino. Kai tėvas atvyko, prie baro susirinkusi romų bendruomenės jaunuolių grupė grasino jo sūnui.

Tėvas įsikišo, kilo muštynės, ir 21 metų jaunuolis iš grupės jam sudavė mirtiną smūgį. Alešas Šutaras nuo patirtų sužalojimų mirė sekmadienį. Jis buvo aktyvus vietos bendruomenės narys.

Policija ir kriminalistai atliko apžiūrą, surinko įrodymus ir pradėjo intensyvų nusikaltimo tyrimą. Sekmadienio popietę buvo nustatytas ir suimtas įtariamasis. Tyrimas tebevyksta, jo detalių neatskleidžiama siekiant nepažeisti tyrimo interesų.

Pasak miesto mero Gregoro Macedoni, policija anksčiau tą naktį buvo įsikišusi į smurtinius incidentus dalyvaujant minėtai grupei.

Pagerbiant mirusį A. Šutarą, vietinių žinomą pravarde Aco, sekmadienį priešais patalpas, kuriose įvyko tragedija, buvo surengtas masinis mitingas. Į įvykio vietą atėję žmonės padeda gėlių, uždega žvakutes. „Vsi smo lahko Aco“ – skelbia užrašai, sukurta net grotažymė #vsismmolahkoaco („visi galime būti Aco“).

Šis tragiškas įvykis – ne vienintelis, ir anksčiau pasitaikydavo įvairių smurto požymių turinčių incidentų dalyvaujant romams. Vienas garsiausių buvo šiemet birželį, kai per tradicines ugniagesių iškilmes trys vyrai sumušė Ribnicos merą Samo Pogorelcą. Du iš užpuolikų buvo romai. Teismo procesas Liublianos teisme tebevyksta.

Tragedija sukrėtė Slovėnijos visuomenę – ne tik Novo Mesto ir Žemutinės Krainos (slov. Dolenjska) regione – ir dar kartą išryškino didelius socialinius ir politinius skirtumus.

Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Politikų reakcija

Ministras pirmininkas Robertas Golobas sušaukė posėdį ir paskelbė, kad po tragiškų įvykių Novo Mesto teisingumo ministrė Andreja Katič ir vidaus reikalų ministras Boštjanas Poklukaras atsistatydina, o nacionalinio saugumo sekretorius Vojko Volkas paskelbė, kad policijos pareigūnai dar labiau sustiprins savo pajėgas šiame regione, prireikus taip pat bus siunčiamos specialiosios policijos pajėgos. Šis komentaras buvo susijęs su daugybe gandų apie galimus pogromus ir savavališką teisingumą, kurie plito socialiniuose tinkluose.

Novo Mesto savivaldybės atstovai išplatino pranešimą, kad romų integracijos problema Žemutinėje Krainoje seniai blogėja ir dabar gali paaštrėti ar net pasiekti kulminaciją, todėl paragino gyventojus dalyvauti proteste dėl didesnio saugumo vietos bendruomenėje. Antradienį, spalio 28-ąją, 17 val. miesto centre aikštėje Glavni trg vyko masinis susirinkimas ir eitynės, tuo pačiu metu vyko ir neeilinis miesto tarybos posėdis, skirtas saugumo klausimams mieste. Į susirinkusiuosius kreipėsi ministras pirmininkas R. Golobas, bet minia jį nušvilpė.

„Šis žiaurus incidentas rodo, kad romų integracijos problema, apie kurią seniai kalba Pietryčių Slovėnijos merai, akivaizdžiai blogėja, o valstybė, kaip vienintelė kompetentinga institucija, galinti ją išspręsti, nesiima jokių veiksmų, nors padėtis yra rimta“, – teigiama savivaldybės pranešime.

Premjeras R. Golobas (jau atleistas), vidaus reikalų ministras Boštjanas Poklukaras, darbo ministras Luka Mesecas (taip pat atleistas), teisingumo ministrė A. Katič, generalinė prokurorė Katarina Bergant, Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotoja Nina Betetto ir policijos generalinis direktorius Damjanas Petričius buvo pakviesti į neeilinį posėdį aptarti regiono saugumo klausimus.

Meras G. Macedoni pareiškime teigė, kad po šio incidento, „kuris dar kartą parodo valstybės neveiksmingumą sprendžiant saugumo klausimus“, jis palaiko nuolatinį ryšį su policija. Jis vėl kreipėsi į atitinkamas institucijas, kad šios parodytų visišką netoleranciją smurtui ir imtųsi neatidėliotinų veiksmų reaguodamos į neseniai įvykusį išpuolį, kad baudžiamuosius įstatymus keistų į labiau prevencinius ir atgrasomus.

Pasak G. Macedoni, vyriausybės atstovai, Teisingumo ministerijos pareigūnai ir teismai turėtų suprasti, kad „kaltiesiems suteikiama per daug apsaugos, o nekaltųjų saugumui skiriama per mažai dėmesio“. „Kol atitinkamos institucijos ieško sprendimų, Pietryčių Slovėnijoje per daug žmonių nuolat patiria fizinių sužalojimų ir potrauminio streso sutrikimų“, – įspėja jis.

„Mes susiduriame su realiu saugumo padėties pablogėjimu šioje šalies dalyje, ir piliečiai teisėtai tikisi aktyvių teisingų veiksmų iš kompetentingų institucijų, kurios turi padaryti viską, kas būtina, kad užtikrintų mūsų saugumą, nepriklausomai nuo etninės nusikaltimų vykdytojų grupės“, – rašė jis savo pareiškime.

Jau buvęs vidaus reikalų ministras B. Poklukaras ir policijos generalinis direktorius D. Petričius griežtai pasmerkė žiaurų išpuolį Novo Meste.

D. Petričius televizijos laidoje „24ur“ sakė, kad policija jau daugiau nei metus intensyviai vykdo papildomas užduotis Pietryčių Slovėnijoje, susijusias su aktualiomis vietos romų bendruomenės problemomis. Tai daroma didinant visų policijos pajėgų – ir iš Novo Mesto, ir iš kitų Slovėnijos regionų – buvimą. Jo nuomone, šioje srityje yra pakankamai policijos pareigūnų, „tačiau reikia pripažinti, kad sunku užkirsti kelią visiems nusikaltimams, ypač jei nėra išankstinių požymių, kurie tai rodytų“, sakė jis.

Jis pabrėžė, kad visi sunkiausi nusikaltimai, susiję su sužalojimais ir gyvybės netekimu Pietryčių Slovėnijoje, buvo ištirti, tai reiškia, kad nusikaltėliai buvo nustatyti ir dauguma jų perduota teisėsaugai. D. Petričius patvirtino, kad nusikaltėlis, mirtinai užpuolęs A. Šutarą, ir anksčiau buvo baustas kaip nepilnametis ir teistas už atskirus smurtinius nusikaltimus. Jis pripažino, kad saugumo padėtis Pietryčių Slovėnijoje jau daugiau nei metus nėra stabili ir šioje srityje vis dar patiriama didelių sunkumų.

Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Po šio tragiško įvykio politikai taip pat raginami prisiimti atsakomybę už šią tragediją ir bendrą padėtį regione.

Vienas iš pirmųjų, raginančių vyriausybę prisiimti atsakomybę, – buvęs Europos Parlamento narys Klemenas Grošeljis. Socialiniuose tinkluose jis parašė, kad vidaus reikalų ministras B. Poklukaras yra „objektyviai atsakingas už šį nusikaltimą“, ir pareikalavo jo atsistatydinimo.

Daugelis politikos komentuotojų atkreipia dėmesį į blogėjančią saugumo būklę Slovėnijos pietryčių dalyje, jų nuomone, tai yra vyriausybės negebėjimo spręsti romų klausimus rezultatas. Integracijos ekspertai pabrėžia, kad jie ne kartą atkreipė dėmesį į būtinybę imtis veiksmų ir siūlė teisės aktų pakeitimus. Juos, jų teigimu, dabartinė centro kairės valdančioji koalicija keturis kartus atmetė (kaip ir ankstesnė centro dešinės koalicija, vadovaujama Janezo Janšos), be to, du kartus nepalaikė nepasitikėjimo vidaus reikalų ministru Boštjanu Poklukaru pasiūlymo.

Valstybės tarybos pirmininkas Marko Lotričius pareiškė užuojautą aukų šeimoms ir tvirtino, kad, „nepaisant įspėjimų ir prašymų stiprinti saugumą Žemutinės Krainos regione, įvyko blogiausia“.

Dėl šio klausimo pareiškė nuomonę ir didžiausios opozicinės partijos SDS lyderis J. Janša. Jis parašė, kad SDS reikalaus neeilinės Nacionalinės asamblėjos sesijos „nedelsiant patvirtinti keturis įstatymus dėl romų, pasiūlytus merų ir 30 tūkst. rinkėjų iš Žemutinės Krainos regiono, imtis priemonių panaikinti dvejopus standartus vertinant romų padarytus nusikaltimus ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus, kurie iki šiol slėpė galvas smėlyje“.

Tai yra siūlomi teisės aktai dėl socialinės politikos romų atžvilgiu, darbo rinkos, vairuotojo pažymėjimų ir švietimo srities pakeitimai, kurie, pasak vienuolikos merų iš Slovėnijos pietinių regionų – Žemutinės Krainos ir Baltosios Krainos (slov. Bela Kraina) – išspręstų ten gyvenančių romų problemą.

J. Janša portale X pridūrė: „Neeilinės sesijos dieną susirinkome protestuoti priešais parlamentą, kad paremtume SDS ir NSi parlamentarų pastangas įtikinti kairiuosius, kurie anksčiau blokavo būtinas veiksmingas priemones, galiausiai joms pritarti.“ Jis taip pat paragino ministrą pirmininką R. Golobą nedelsiant atsistatydinti.

Pastarasis X platformoje atsakė: „Mano atsistatydinimas nebegrąžins [nužudyto] tėvo jo šeimai. Ministrai prisiėmė atsakomybę. Mano atsistatydinimas būtų atsakomybės vengimas, o aš to daryti neketinu, padarysiu viską, kas įmanoma, kad ateityje gyvenimas taptų saugesnis ne tik Žemutinėje Krainoje, bet ir visoje Slovėnijoje.“

Opozicinės Demokratų partijos lyderis Anže Logaras taip pat paskelbė, kad „pasiekėme lūžio tašką“ ir „atėjo laikas skelbti pirmalaikius rinkimus“.

Kaip ir J. Janša, šalies prezidentė Nataša Pirc Musar taip pat paragino surengti neeilinį Nacionalinės asamblėjos posėdį, kuris, jos nuomone, turėtų būti skirtas „esminei diskusijai su ekspertų argumentais ir pasiūlymais, kurie leistų greičiau priimti reikiamas priemones“. Prezidentė irgi mano, kad būtina keisti teisės aktus.

Šie pareiškimai aiškiai rodo, kad tragedija Novo Meste tapo pretekstu įvairių pažiūrų politikams atnaujinti intensyvią politinę kovą, kuri pastaraisiais metais buvo būdinga politinei Slovėnijos scenai, o visuomenės poliarizacija stiprėja.

Esant dabartinei padėčiai, analitikai pirmiausia nurodo padidėjusią tikimybę, kad J. Janša ir jo SDS grįš į valdžią per artėjančius parlamento rinkimus 2026-ųjų balandį.

Iš kilusios karštos diskusijos lengva pastebėti, kad dešinieji pirmiausia pabrėžia saugumo klausimus ir būtinybę integruoti atskiras romų bendruomenės grupes, o kairieji, priešingai, akcentuoja tariamai rasistinį šių pareiškimų pobūdį.

Pavyzdžiui, Miha Kordišas, ultrakairysis politikas, be kita ko, žinomas kaip atkaklus Slovėnijos narystės NATO priešininkas, pabrėžė, kad „politiniai veiksmai ir retorika po tragedijos Novo Meste nėra sąžiningi ir tikrai nėra skirti užtikrinti piliečių saugumui (nes tai tie patys žmonės, kurie traukia mus į karą su Rusija ir finansuoja Izraelį). Tai yra viso labo ciniškas, nuodingas politinis išskaičiavimas kurstant ksenofobiją ir išnaudojant rasizmą. Tempą nustato kraštutinė dešinė, vyriausybė prie jo prisitaiko, o visa žmonių grupė tampa pogromo taikiniu. Kaltieji, nekaltieji – nesvarbu, tiesiog sunaikinkime juos, nes jie yra romai“.

Šis teiginys – gana iškalbingas ir leidžia mums suprasti, kaip viena nuo kitos nutolo dešiniųjų ir kairiųjų politikų pozicijos šiuo klausimu. Dešinieji politikai ir jų rinkėjai kaltina kairiuosius neveiklumu ir Slovėnijos visuomenės problemų nesupratimu, kartu demonstratyviai vykdo „kovos su pirmąja pasaulio problema“ politiką ir kairiuosius pašaipiai vadina juodųjų ikrų kairiaisiais.

Kairiųjų politikos atstovai ir jų rinkėjai oponentus kaltina empatijos trūkumu, šovinizmu, nacionalizmu, moraliniu nihilizmu ir net paslėptu fašizmu. „Novo Meste yra dvi problemos: romų bendruomenė ir fašistai“ – šis tik vienas iš gausių socialiniuose tinkluose plintančių komentarų surinko tūkstančius patiktukų ir bendrinimų.

Šias nuostatas ir naratyvus tragedija Novo Meste atskleidė tarsi per didinamąjį stiklą, o tiksliau – iškreipiantį veidrodį.

Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Buvęs monoetniškumas, atvykėlių iš pietų integracijos problema

Nepriklausomybės išvakarėse Slovėnija buvo monoetniškiausia Jugoslavijos respublika, tai leido Liublianai palikti federaciją beveik be kraujo praliejimo (per vadinamąjį Dešimties dienų karą) autoritarinio Slobodano Miloševićiaus valdymo Belgrade metu. Vėliau nepasitenkinimas kaimynes Kroatiją ir Bosniją įstūmė į žiaurių karų chaosą. Nuo Slovėnijos nepriklausomybės pradžios vadinamasis „izbris“ (slovėniškai „ištrynimas“, „išbraukimas“) metė šešėlį ant demokratinių pokyčių ir nepriklausomos valstybės struktūrų kūrimo.

Tada pagal pirmosios nepriklausomos Slovėnijos Igorio Bavčaro vyriausybės administracinį sprendimą kai kurie gyventojai automatiškai negavo Slovėnijos Respublikos pilietybės ir, likę kitų Jugoslavijos respublikų registruose, prarado teisę gyventi Slovėnijoje, nes dėl atitinkamų institucijų informavimo trūkumo dėl jos nesikreipė. Ši problema galėjo paveikti net 20 tūkst. žmonių: jų gyvenimo pasirinkimas šiomis aplinkybėmis buvo labai sudėtingas, ypač kai jiems grėsė deportacija į karo apimtą Kroatiją ar Bosniją.

Per daugiau nei du dešimtmečius Slovėnija tapo masinės imigracijos šalimi, daugiausia iš buvusios Jugoslavijos šalių, ypač Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos ir Juodkalnijos. Kur kas aukštesnis pragyvenimo lygis ir mažiausiai tris kartus didesni atlyginimai, taip pat politinis ir socialinis stabilumas, santykinis kalbos artumas ir veiksminga administracija (palyginti su jų gimtosiomis šalimis) skatina daugelį buvusios Jugoslavijos piliečių už pietinės Slovėnijos sienos atvykti čia dirbti arba nuolat apsigyventi Slovėnijoje.

Daugelį metų buvo manoma, kad dauguma šių žmonių savaime asimiliuosis arba užsidirbę grįš namo. Santykinis atvykėlių iš pietų regionų kalbų ir slovėnų kalbos panašumas leido manyti, kad tokia asimiliacija teoriškai yra įmanoma. Tai nepasiteisino, o per pastarąjį dešimtmetį Slovėniją užplūdo nauja migrantų banga – etniniai albanai iš Kosovo ir Šiaurės Makedonijos, nekalbantys nei slovėnų, nei jokia kita pietų slavų kalba. Iki 2024-ųjų, kai Kosovo piliečiams buvo suteikta bevizio režimo teisė keliauti į Šengeno erdvę, Slovėnijos konsulatas Prištinoje buvo vienas iš pirmaujančių konsulatų visame regione pagal vizų į Šengeno šalis išdavimą.

Dėl to galiausiai atkreiptas dėmesys į vis aktualesnę šių žmonių integracijos į Slovėnijos visuomenę problemą, ypač švietimo srityje, kurioje iki šiol nebuvo integracijos programų vaikams, nemokantiems slovėnų ar kitų pietų slavų kalbų. Be to, pastaraisiais metais atsirado karo pabėgėlių iš Ukrainos, taip pat Rusijos vaikų, nes daugelis rusų dar prieš karą pasirinko Slovėniją kaip saugią šalį, į kurią galėtų perkelti savo kapitalą ir ramiai gyventi Vakarų Europoje, netoli Austrijos ir Italijos. Tas pat pasakytina ir apie daugelį turtingų serbų, bosnių ir makedonų, kuriems Slovėnija tebėra artima ir pažįstama Vakarų Europos šalis.

Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Per pastaruosius penkerius metus į Slovėniją taip pat atvyksta imigrantų iš už Europos ribų, daugiausia Indijos, Bangladešo, Filipinų, Kinijos, Turkijos ir kitų šalių.

Tačiau šiame procese valdžia mėgino užsimerkti ir ignoruoti Slovėnijos piliečių romų integracijos problemą. Kalbant apie romus Slovėnijoje (jei apskritai apie juos kalbama), dėmesys buvo skiriamas Prekmurjei – regionui šalies rytuose, prie sienos su Vengrija, kuris buvo pateikiamas kaip sėkmingos šios bendruomenės integracijos pavyzdys, tačiau buvo ignoruojama situacija pietuose, Baltojoje Krainoje ir Žemutinėje Krainoje, kur ši bendruomenė daug gausesnė, o integracijos procesas ne toks sėkmingas nei Prekmurjėje.

„Slovėnijoje asimiliacija ar integracija nėra teisiškai sutvarkyta, įtvirtinta įstatymu, – sako man pažįstamas Mariboro universiteto dėstytojas. – Todėl šalyje turime 50 tūkst. bosnių, kurie čia gyvena jau 30 metų, bet dauguma jų vis dar nemoka slovėnų kalbos. Arba 150 tūkst. albanų iš Kosovo ir Makedonijos, nemokančių nei slovėnų, nei anglų kalbos ir sudarančių uždaras hermetiškas bendruomenes.“

Kalbant apie Žemutinę Krainą, padėtį dar apsunkina, kad tai yra palyginti retai gyvenama šalies dalis – joje yra mažiau nei dešimt procentų Slovėnijos gyventojų, o vienintelis didelis darbdavys yra farmacijos koncernas „Krka“ Novo Meste. Romų ir slovėnų bendruomenių konfliktai mažose išsibarsčiusiose vietovėse matomi kaip ant delno.

Romų bendruomenės tarybos pirmininkas Jožekas Horvatas Mucas pasmerkė „visus smurto aktus, rimtus saugumo pažeidimus ir visų piliečių gyvybės pavojų“.

2002 m. Slovėnijos gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyvena 3246 romų tautybės piliečiai, tačiau manoma, kad šis skaičius yra gerokai didesnis: tarkime, Europos Taryba bendruomenės dydį vertina 8500, kiti šaltiniai nurodo net 7–12 tūkst. romų tautybės Slovėnijos piliečių skaičių.

Nikodemo Szczyglowskio nuotrauka

Tai valstybės ar savivaldybių kaltė?

Statistika aiškiai rodo, kad ten, kur vietos savivaldybės veikia sistemingai ir nuosekliai, padėtis yra tvarkinga. Tačiau ten, kur problema sprendžiama ad hoc pagrindu arba nuslepiama, ištisos kartos patenka į užburtą ratą.

Romų bendruomenės ir daugumos gyventojų sambūvio problema nėra nauja. Šios įtampos šaltinis siekia 1990-uosius, o minėtas „izbris“ padalijo Slovėniją (iki šiol) į dvi stovyklas: vieni siūlo integraciją, kiti – išsiuntimą. Nuo tada šalies pietūs – Žemutinė Kraina, Baltoji Kraina, Vidinė Kraina (slov. Notranjska) – įstrigę užburtame rate: saugumo incidentas, politinis spaudimas, gaisro gesinimo priemonės, tyla, naujas protrūkis.

Per 20 metų pasikeitė kelios vyriausybės ir buvo priimti konkretūs teisiniai bei administraciniai mechanizmai: Nacionalinė romų veiksmų programa 2017–2021 m. ir 2021–2030 m.; romų švietimo ir auklėjimo strategija; daugybė žmogaus teisių ombudsmeno ataskaitų, kuriose tiksliai aprašoma padėtis; valstybiniai projektai, susiję su gyvenviečių plėtra, infrastruktūra, tarpininkų veikla, švietimu ir užimtumu.

Šios priemonės apėmė daugumą Slovėnijos savivaldybių, įskaitant Prekmurję.

Tačiau Novo Meste, Ribnicoje, Šentjernejuje, Črnomelije, Kočevėje, Metlikoje, Trebnėje ir kitose vietovėse susiformavo priešingas modelis: naujų ilgalaikių strategijų trūkumas; dauguma programų po 2021 m. nebuvo pratęstos; netvarkingos gyvenvietės be infrastruktūros; nuolatinio bendruomenių dialogo stygius. Dėl to pirmiausia kaltinama policija, paskui – dabartinė vyriausybė.

Buvo priimta nuostata, kad jei padėtis rami, savivaldybės paprastai nesikiša, bet jei įvyksta incidentas, „valstybė turi išspręsti problemą“.

Apibendrinant galima pasakyti, kad ten, kur savivaldybės yra aktyvios, sambūvis veikia tinkamai. Ten, kur jos nesiima tinkamų veiksmų, vyriausybė laikoma atsakinga už gaisrų gesinimą.

Šiandienos tragedija Novo Meste išryškino seną problemą ir kartu suteikė puikią platformą įvairiems nuo dešiniųjų iki kairiųjų populistams siekti trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų artėjant parlamento rinkimams.

Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama