Kai menininkai išeina į gatves: ar kultūra gali keisti visuomenę?
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Paskutinį spalio savaitgalį įvyko vienas didžiausių literatūros festivalių Lietuvoje „Open books“. Literatūros gerbėjai ne tik dalyvavo susitikimuose su autoriais ir knygų pristatymuose. Viena svarbiausių festivalio dalių buvo forumas apie spalio mėnesį vykusį ir besitęsiantį kultūros protestą.
Diskusijos dalyviai su moderatoriumi Mariumi Eidukoniu ieškojo atsakymų į klausimus, kuo virto Kultūros asamblėja per mėnesį, kodėl menininkai turėtų dalyvauti politiniame gyvenime ir kaip į vykstantį judėjimą įtraukti ne tik didžiuosius miestus, bet ir regionus.
Literatūros festivalis „Open books“. „Šviesiau Tamsiau Domantas“ nuotrauka
Sakartvelo ir Slovakijos scenarijai Lietuvoje
Moderatorius M. Eidukonis diskusiją pradėjo klausimu – kas paskatino įsitraukti į kultūros protestą?
„Per savo gyvenimą dažnai būdavome nepatenkinti valdžia, ir Birutį kritikavau, bet esminiai dalykai – vertybės, žodžio ir kūrybos laisvė – likdavo nepakitę. Tai, kad ministerija buvo išmainyta ir atiduota „Nemuno aušrai“, buvo pirmas signalas, o kai atsirado žmogus, kuriam prasižiojus pasidaro baisu, supratome, kad Slovakijos, Sakartvelo ar Vengrijos scenarijai bus vykdomi ir pas mus“, – atsakė menotyrininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prof. dr. AGNĖ NARUŠYTĖ.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius A. Gelūnas teigė, kad dalyvavimas proteste nereiškia tylos sienos prieš oponuojančius. Atvirkščiai, dezinformacija, melas ir iškraipyti faktai rodo poreikį kalbėti tiesos kalba.
„Argumentų kalba ir noras įtikinti oponentą turbūt yra mano DNR. Bet kai tavo argumentai yra tiesa, o oponento – atviras melas ir šmeižtas, diskusijos kontekstu tampa teismas, prokuratūra, tyrimas ir panašūs dalykai. Galima sakyti, kad bendravome su kita puse socialiniuose tinkluose, buvo rašoma atvira netiesa apie mane ir mano kolegų finansinę elgseną, kilmę, orientaciją, afiliacijas; ambasados organizuota išvyka tapo prorusiška akcija ir pasipinigavimu. Kai tokie „argumentai“, yra vienas kelias – įstatymo viršenybė.
Klausimą nukreipčiau kita linkme: ar mes galvojame, kad „Nemuno aušros“ elektoratas yra ta kita pusė, su kuria mes nenorime kalbėtis? Atvirkščiai, esame pasiruošę kalbėti, nes tai yra daugybė suklaidintų, apdumtomis akimis žmonių. Panašiai, kai tau paskambina telefoninis sukčius, pasako, kad avarijoje žuvo tavo sūnus, tu jam pervedi pinigus, o tada prisimeni, kad sūnaus neturi“, – palygino A. Gelūnas.
Menotyrininkė dr. Agnė Narušytė. „Šviesiau Tamsiau Domantas“ nuotrauka
Apolitiškumas – didžiausia tragedija
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus teigimu, kultūra negali ignoruoti politikos, o apolitiškumas yra didžiausia tragedija.
„Nesame totalitarinė šalis, kur vykstant protestams žmonės daužomi guminėmis lazdomis, įkalinami, sutraiškomi, o už balto lapo iškėlimą Maskvoje gali gauti dešimt metų kalėjimo. Totalitarinės šalys priėjo iki tokios būsenos dėl pasyvios visuomenės ir inteligentų kalbų, kad politika – nešvarūs reikalai, esą jie yra banditiški, susitepę, nešvarūs, politiški, o mes – dvasingi žmonės, kurie kalba apie poeziją, knygas, dvasią, todėl nesitepame jų reikalais.
Didžiausia tragedija – žmonių apolitiškumas ir manymas, kad Aristotelio pasakymas „Žmogus yra politinė būtybė“ yra sena, antikai tinkanti frazė. Pilietinis aktyvumas, įsitraukimas ir įtikėjimas, kad gali pakeisti, yra protesto esmė“, – diskutavo A. Gelūnas.
2010–2012 m. jis ėjo Lietuvos kultūros ministro pareigas, tad prisiminė savo praėjusią kadenciją ir paminėjo pasikartojančius įvykius, kai „purvą pylė tos pačios jėgos“: „Tai yra kaip herpesas, glūdintis valstybės kūne, ir vos pajudinus pirštą linkme, kuri bus naudinga valstybei, ta politinė jėga kaip lakmuso popierėlis aktyvinasi ir pila ant tavęs purvą cisternomis. Kai pradėta ant mūsų pilti, aš pasijutau gerai, nes pataikėme ten, kur skauda.“
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas. „Šviesiau Tamsiau Domantas“ nuotrauka
Kalbama nebe apie „aušriečius“, o apie socialdemokratus
Nors kultūros protesto judėjimas prasidėjo nuo Kultūros ministerijos perdavimo „Nemuno aušrai“, Lietuvos šokio informacijos centro direktorė, Kultūros asamblėjos narė GINTARĖ MASTEIKAITĖ įspėjo apie pakitusią padėtį – kalbama nebe apie „aušriečius“, o apie socialdemokratus.
„Socialdemokratai dingo kaip partija, ji tapo UAB. Žmonės sako: tikėjau šia jėga ir jos vertybėmis, bet dabar nebetikiu. Išlindo ir vis dar lenda tiek skaudulių, kad nebegalime to atjausti. Mes su tuo gyvename. Pokytis turi vykti dabar, nes kito šanso tikriausiai neturėsime“, – tvirtino ji.
Jai antrino menotyrininkė, poetė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė dr. LAIMA KREIVYTĖ. Pasak jos, Lietuvoje besikurianti Kultūros asamblėjos palaikymo grupė primena Sąjūdžio laikus, kai viena svarbiausių susirinkimo priežasčių tampa nesibaigiantis politikų melas: „Melavo, kad bus Blinkevičiūtė, – nebuvo. Melavo, kad neis į koaliciją su „Nemuno aušra“, – ėjo du kartus. Pasakojamos vienos pasakos, o galvoje turima visai kas kita. Į asamblėją telkiasi žmonės, kurie nenori visiškai išprotėti ir kuriems rūpi jų pačių bei vaikų gyvenimas. Į šią tinklaveiką dedu didžiausias viltis, kiekvienas yra svarbus.“
Pasak L. Kreivytės, reikšmingas ne tik judėjimo masiškumas, bet ir bendruomenės ryšys – toks, koks buvo jaučiamas spalio 5-ąją skambant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūrai“. „Labai svarbu pasiekti žmones kiekviename kilometre. Reikalingas bendresnis sąjūdis, ir jis neišvengiamai turi būti politiškas, kitaip susinaikinsime ir leisime mus sunaikinti“, – teigė ji.
Menotyrininkė, poetė dr. Laima Kreivytė. „Šviesiau Tamsiau Domantas“ nuotrauka
Vilniuje tūkstančiai, Kelmėje – vienetai
Kultūros protestas sudrebino Vilnių ir pritraukė tūkstančius palaikytojų bei organizacijų, o padėtis regionuose – kur kas sudėtingesnė. Forume nuskambėjo ne viena istorija apie politinių jėgų įbaugintus gyventojus ir apribotą pasirinkimo laisvę.
„Kelmėje visiškai su kultūra nesusijęs žmogus vienintelis miestelyje sutiko į savo garažą įsileisti kino režisierius ir ten parodyti filmą. Šis šviesulys sako: jeigu norite pamatyti, kaip Lietuva atrodys, jei pralaimėsime – atvažiuokite į Kelmę. Vienam būti Kelmėje ir tūkstančiui Vilniuje yra du skirtingi pojūčiai, todėl turime padaryti viską, kad stiprintume žmones regionuose“, – kalbėjo G. Masteikaitė.
Pasak Kultūros asamblėjos atstovės, didžiuosiuose miestuose gyvenančių menininkų ryšio atkūrimas su vieta, iš kurios jie yra kilę, gali tapti viena veiksmingiausių priemonių palaikyti kultūros bendruomenę regionuose.
„Sulaukiau skambučio iš Jonavos kultūros skyriaus, išgirdau nusivylusį balsą: „Bandėme prisikviesti savus Jonavoje užaugusius žmones į spalio 5-osios renginį, bet niekas nesutiko.“ Mums nereikia apaštalo iš Vilniaus, neturinčio jokio santykio su ta vieta, pradėkime nuo to, kad į gimtinę grįžę žmonės ne tik aplankytų sodybą, bet ir atvežtų savo kūrinių, skaitytų poeziją ar surengtų diskusiją“, – tęsė ji.
Lietuvos šokio informacijos centro direktorė Gintarė Masteikaitė. „Šviesiau Tamsiau Domantas“ nuotrauka
Apibendrindamas diskusiją Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas A. Gelūnas iškėlė susisiekimo šalyje klausimą: „Sujungta Lietuva yra sena mano svajonė.“
„Esame labai maža šalis, ir važinėti vieniems pas kitus nėra nieko naujo. Helsinkyje geriausi mokytojai važiuoja į Šiaurės regionus skaityti kurso. Iš Paryžiaus į Marselį greituoju traukiniu gali nuvažiuoti per keturias valandas, per tiek pat laiko iš Vilniaus pasieki Palangą – per ilgai, truputį negerai. Jeigu ateityje norime išvengti regioniškumo ir marginalizacijos, sujungtumo laipsnis turėtų didėti. Transportas ir kultūra, kad ir atrodytų nesisiejantys sektoriai, yra esminis dalykas. Keliaujanti kultūra ir sujungta Lietuva yra ateities dalykas“, – teigė jis.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Literatūros festivalis „Open books“. „Šviesiau Tamsiau Domantas“ nuotrauka
Sakartvelo ir Slovakijos scenarijai Lietuvoje
Moderatorius M. Eidukonis diskusiją pradėjo klausimu – kas paskatino įsitraukti į kultūros protestą?
„Per savo gyvenimą dažnai būdavome nepatenkinti valdžia, ir Birutį kritikavau, bet esminiai dalykai – vertybės, žodžio ir kūrybos laisvė – likdavo nepakitę. Tai, kad ministerija buvo išmainyta ir atiduota „Nemuno aušrai“, buvo pirmas signalas, o kai atsirado žmogus, kuriam prasižiojus pasidaro baisu, supratome, kad Slovakijos, Sakartvelo ar Vengrijos scenarijai bus vykdomi ir pas mus“, – atsakė menotyrininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prof. dr. AGNĖ NARUŠYTĖ.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius A. Gelūnas teigė, kad dalyvavimas proteste nereiškia tylos sienos prieš oponuojančius. Atvirkščiai, dezinformacija, melas ir iškraipyti faktai rodo poreikį kalbėti tiesos kalba.
„Argumentų kalba ir noras įtikinti oponentą turbūt yra mano DNR. Bet kai tavo argumentai yra tiesa, o oponento – atviras melas ir šmeižtas, diskusijos kontekstu tampa teismas, prokuratūra, tyrimas ir panašūs dalykai. Galima sakyti, kad bendravome su kita puse socialiniuose tinkluose, buvo rašoma atvira netiesa apie mane ir mano kolegų finansinę elgseną, kilmę, orientaciją, afiliacijas; ambasados organizuota išvyka tapo prorusiška akcija ir pasipinigavimu. Kai tokie „argumentai“, yra vienas kelias – įstatymo viršenybė.
Klausimą nukreipčiau kita linkme: ar mes galvojame, kad „Nemuno aušros“ elektoratas yra ta kita pusė, su kuria mes nenorime kalbėtis? Atvirkščiai, esame pasiruošę kalbėti, nes tai yra daugybė suklaidintų, apdumtomis akimis žmonių. Panašiai, kai tau paskambina telefoninis sukčius, pasako, kad avarijoje žuvo tavo sūnus, tu jam pervedi pinigus, o tada prisimeni, kad sūnaus neturi“, – palygino A. Gelūnas.
Menotyrininkė dr. Agnė Narušytė. „Šviesiau Tamsiau Domantas“ nuotrauka
Apolitiškumas – didžiausia tragedija
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus teigimu, kultūra negali ignoruoti politikos, o apolitiškumas yra didžiausia tragedija.
„Nesame totalitarinė šalis, kur vykstant protestams žmonės daužomi guminėmis lazdomis, įkalinami, sutraiškomi, o už balto lapo iškėlimą Maskvoje gali gauti dešimt metų kalėjimo. Totalitarinės šalys priėjo iki tokios būsenos dėl pasyvios visuomenės ir inteligentų kalbų, kad politika – nešvarūs reikalai, esą jie yra banditiški, susitepę, nešvarūs, politiški, o mes – dvasingi žmonės, kurie kalba apie poeziją, knygas, dvasią, todėl nesitepame jų reikalais.
Didžiausia tragedija – žmonių apolitiškumas ir manymas, kad Aristotelio pasakymas „Žmogus yra politinė būtybė“ yra sena, antikai tinkanti frazė. Pilietinis aktyvumas, įsitraukimas ir įtikėjimas, kad gali pakeisti, yra protesto esmė“, – diskutavo A. Gelūnas.
2010–2012 m. jis ėjo Lietuvos kultūros ministro pareigas, tad prisiminė savo praėjusią kadenciją ir paminėjo pasikartojančius įvykius, kai „purvą pylė tos pačios jėgos“: „Tai yra kaip herpesas, glūdintis valstybės kūne, ir vos pajudinus pirštą linkme, kuri bus naudinga valstybei, ta politinė jėga kaip lakmuso popierėlis aktyvinasi ir pila ant tavęs purvą cisternomis. Kai pradėta ant mūsų pilti, aš pasijutau gerai, nes pataikėme ten, kur skauda.“
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas. „Šviesiau Tamsiau Domantas“ nuotrauka
Kalbama nebe apie „aušriečius“, o apie socialdemokratus
Nors kultūros protesto judėjimas prasidėjo nuo Kultūros ministerijos perdavimo „Nemuno aušrai“, Lietuvos šokio informacijos centro direktorė, Kultūros asamblėjos narė GINTARĖ MASTEIKAITĖ įspėjo apie pakitusią padėtį – kalbama nebe apie „aušriečius“, o apie socialdemokratus.
„Socialdemokratai dingo kaip partija, ji tapo UAB. Žmonės sako: tikėjau šia jėga ir jos vertybėmis, bet dabar nebetikiu. Išlindo ir vis dar lenda tiek skaudulių, kad nebegalime to atjausti. Mes su tuo gyvename. Pokytis turi vykti dabar, nes kito šanso tikriausiai neturėsime“, – tvirtino ji.
Jai antrino menotyrininkė, poetė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė dr. LAIMA KREIVYTĖ. Pasak jos, Lietuvoje besikurianti Kultūros asamblėjos palaikymo grupė primena Sąjūdžio laikus, kai viena svarbiausių susirinkimo priežasčių tampa nesibaigiantis politikų melas: „Melavo, kad bus Blinkevičiūtė, – nebuvo. Melavo, kad neis į koaliciją su „Nemuno aušra“, – ėjo du kartus. Pasakojamos vienos pasakos, o galvoje turima visai kas kita. Į asamblėją telkiasi žmonės, kurie nenori visiškai išprotėti ir kuriems rūpi jų pačių bei vaikų gyvenimas. Į šią tinklaveiką dedu didžiausias viltis, kiekvienas yra svarbus.“
Pasak L. Kreivytės, reikšmingas ne tik judėjimo masiškumas, bet ir bendruomenės ryšys – toks, koks buvo jaučiamas spalio 5-ąją skambant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūrai“. „Labai svarbu pasiekti žmones kiekviename kilometre. Reikalingas bendresnis sąjūdis, ir jis neišvengiamai turi būti politiškas, kitaip susinaikinsime ir leisime mus sunaikinti“, – teigė ji.
Menotyrininkė, poetė dr. Laima Kreivytė. „Šviesiau Tamsiau Domantas“ nuotrauka
Vilniuje tūkstančiai, Kelmėje – vienetai
Kultūros protestas sudrebino Vilnių ir pritraukė tūkstančius palaikytojų bei organizacijų, o padėtis regionuose – kur kas sudėtingesnė. Forume nuskambėjo ne viena istorija apie politinių jėgų įbaugintus gyventojus ir apribotą pasirinkimo laisvę.
„Kelmėje visiškai su kultūra nesusijęs žmogus vienintelis miestelyje sutiko į savo garažą įsileisti kino režisierius ir ten parodyti filmą. Šis šviesulys sako: jeigu norite pamatyti, kaip Lietuva atrodys, jei pralaimėsime – atvažiuokite į Kelmę. Vienam būti Kelmėje ir tūkstančiui Vilniuje yra du skirtingi pojūčiai, todėl turime padaryti viską, kad stiprintume žmones regionuose“, – kalbėjo G. Masteikaitė.
Pasak Kultūros asamblėjos atstovės, didžiuosiuose miestuose gyvenančių menininkų ryšio atkūrimas su vieta, iš kurios jie yra kilę, gali tapti viena veiksmingiausių priemonių palaikyti kultūros bendruomenę regionuose.
„Sulaukiau skambučio iš Jonavos kultūros skyriaus, išgirdau nusivylusį balsą: „Bandėme prisikviesti savus Jonavoje užaugusius žmones į spalio 5-osios renginį, bet niekas nesutiko.“ Mums nereikia apaštalo iš Vilniaus, neturinčio jokio santykio su ta vieta, pradėkime nuo to, kad į gimtinę grįžę žmonės ne tik aplankytų sodybą, bet ir atvežtų savo kūrinių, skaitytų poeziją ar surengtų diskusiją“, – tęsė ji.
Lietuvos šokio informacijos centro direktorė Gintarė Masteikaitė. „Šviesiau Tamsiau Domantas“ nuotrauka
Apibendrindamas diskusiją Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas A. Gelūnas iškėlė susisiekimo šalyje klausimą: „Sujungta Lietuva yra sena mano svajonė.“
„Esame labai maža šalis, ir važinėti vieniems pas kitus nėra nieko naujo. Helsinkyje geriausi mokytojai važiuoja į Šiaurės regionus skaityti kurso. Iš Paryžiaus į Marselį greituoju traukiniu gali nuvažiuoti per keturias valandas, per tiek pat laiko iš Vilniaus pasieki Palangą – per ilgai, truputį negerai. Jeigu ateityje norime išvengti regioniškumo ir marginalizacijos, sujungtumo laipsnis turėtų didėti. Transportas ir kultūra, kad ir atrodytų nesisiejantys sektoriai, yra esminis dalykas. Keliaujanti kultūra ir sujungta Lietuva yra ateities dalykas“, – teigė jis.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
