K. Zamarytė-Sakavičienė: „Nesiveržiau į aukštus postus, bet visada norėjau kuo veiksmingiau prisidėti prie bendrojo visuomenės gėrio“

Apie naująsias pareigas, dėl paskyrimo kilusią prieštaringą visuomenės reakciją, jos priežastis, teisingumą ir kitus klausimus kalbiname naująją teisingumo viceministrę.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai sužinojus, kad esate išrinkta teisingumo viceministre? Ar jau spėjote susipažinti su pagrindinėmis naujojo darbo užduotimis? Kokios jos ir kas sudaro teisingumo viceministro kompetencijų pagrindą? Už ką Lietuvoje atsakinga Teisingumo ministerija?

Nesiveržiau į aukštus postus, bet visada norėjau kuo veiksmingiau prisidėti prie bendrojo visuomenės gėrio ir prigimtinių žmogaus teisių puoselėjimo. Teisingumo viceministro pareigos, ypač turint omenyje mano kuruojamas sritis, tam puikiai tinka. Esu labai dėkinga už pasitikėjimą tiek Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, kuri mane delegavo, tiek teisingumo ministrei Ritai Tamašunienei, kuri priėmė į savo komandą.

Susipažinti su strateginiais ir einamaisiais darbais tenka gana greitai, nėra laiko lėtoms studijoms. Tačiau ir pats procesas, ir Teisingumo ministerijos veiklos sritys man labai įdomūs, esu teisininkė, turiu nemažai patirties, todėl nėra sudėtinga susiorientuoti.

Teisingumo viceministrui reikia suvokti klausimų esmę, aiškiai atpažinti probleminius aspektus ir įvertinus skirtingas pozicijas brėžti politinę kryptį, kuria turi judėti darbai kuruojamose veiklos srityse. Be abejo, viceministras vykdo ne savo asmeninę, o ministro politiką, ją kiekvieną rytą deriname ministerijos vadovybės pasitarimuose.

Teisingumo ministerijos misija yra lyderiauti kuriant aiškią, stabilią ir žmogui tarnaujančią teisės sistemą. Ministerijos veiklos sritys apima aktyvų dalyvavimą teisėkūroje, žmogaus teisių politikos koordinavimą, vartotojų teisių apsaugą, asmens duomenų apsaugą, baudžiamąją justiciją, tarptautinį bendradarbiavimą, atstovavimą Europos Žmogaus Teisių Teisme, Europos Sąjungos Teisingumo Teisme ir kitose tarptautinių ginčų institucijose, ES reikalų koordinavimą, ES teisės įgyvendinimą, kovos su korupcija politiką, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, valstybės registrų veiklą, politinių organizacijų registravimą ir kitą veiklą.

Visuomenėje kilo gana triukšminga ir prieštaringa reakcija į Jūsų paskyrimą. Buvo palaikančiųjų, buvo ir didelis pasipriešinimas, ypač priešingose ideologinėse stovyklose. Kaip manote, kokia pagrindinė to priežastis? Ar tai gali būti susiję su šiandien plačiai paplitusiu kultūrininkų judėjimu ir dabartinės Vyriausybės veiklos kritika?

Nemanau, kad tai susiję su kultūrininkų judėjimu. Man šios triukšmingos reakcijos priežastis aiški ir gana paprasta – mano pažiūros šeimos ir kitais moraliai jautriais klausimais seniai yra viešos, nes aš jas komunikavau savo publikacijose, įvairaus formato laidose ir kitais būdais. Tai dariau remdamasi argumentais ir gerbdama kiekvieno žmogaus orumą.

Mano įsitikinimai pagal visuomenės nuomonės apklausas atitinka daugumos Lietuvos gyventojų nuomonę, bet kai kurie oponentai nutarė, kad tai galima vertinti kaip kliūtį eiti rimtas pareigas. Tačiau žmogaus teises reglamentuojantys tarptautiniai teisės aktai ir mūsų Konstitucija aiškiai ir tvirtai gina kiekvieno asmens teisę į minties, sąžinės, įsitikinimų ir religijos laisves. Dar daugiau – LR Konstitucijos 29-ojo straipsnio 2-oji dalis imperatyviai nustato, kad „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Diskriminacija dėl pažiūrų negalima teisinėje demokratinėje valstybėje.

Emociškai manęs tas pasipiktinimas nepalietė, nes suprantu, kad jis nei teisingas, nei visuotinis. Dauguma žmonių mane stipriai palaiko. Esu labai dėkinga už gausybę gerų žodžių, linkėjimų, maldų ir net gėlių, kurių sulaukiau iš draugų, bendražygių, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių.

Buvote ilgametė Laisvos visuomenės instituto vadovė. Ar buvo sunku pereiti į aktyvią politiką? Ar vadovavimo institutui metu įgyta kompetencija bus naudinga ir einant teisingumo viceministrės pareigas?

Taip, be abejo, Laisvos visuomenės institutas – advokacijos organizacija, kuri siekia, kad būtų puoselėjamas ir saugomas visuomenės bendrasis gėris, – man buvo ir nuostabi mokykla, ir geras startas į aktyvią politiką. Šalia darbo nevyriausybiniame sektoriuje nuolat bent viena koja dirbau ir Seime. Žodžiu, ilgą laiką vienaip ar kitaip dalyvavau teisėkūros procesuose ir sukausi politinėje bei intelektualinėje sferose. Jaučiu, kad susikroviau rimtą žinių ir patirties bagažą, kuris padeda einant viceministrės pareigas.

Žmogaus teisės savo esme yra ne kas kita kaip teisingumo reikalavimai, kad žmogui būtų atiduodama tai, kas jam priklauso pagal žmogišką jo prigimtį.  

Pakalbėkime apie pagrindines idėjines takoskyras, kurios susiklostė Jums polemizuojant su dirbtinio apvaisinimo, abortų ir homoseksualių sąjungų šalininkais. Koks buvo pagrindinis Jūsų argumentas ir kokie jam oponuojantys? Ar dažnai teko susidurti su kritika ad hominem (lot. „prieš asmenį“), o ne su dalykiška, konstruktyvia kritika? Kiek šis poleminis kontekstas svarbus vertinant Jūsų skyrimo viceministre kritiką?

Manau, šis poleminis kontekstas ir yra esminis, kalbant apie mano paskyrimo kritiką. Jei klausiate pagrindinio argumento minėtais klausimais, trumpai jis būtų toks: aš laikausi vaikocentriškos pozicijos – valstybėje priimamus sprendimus vertinu pagal vaiko interesų prioriteto principą kalbėdama tiek apie šeimą, tiek apie pagalbinį apvaisinimą, tiek abortą. Ši pozicija nėra novatoriška, tik pamiršta. Vaiko interesų prioriteto principą priimant bet kokius su vaiku susijusius sprendimus jau seniai įtvirtina Vaiko teisių konvencija, Civilinis kodeksas, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.

Mano nuomone, valstybei turi išskirtinai rūpėti vyro ir moters šeima, kurioje natūraliai gimsta ir palankiausiai auga vaikai – nauji piliečiai, kurie yra pažeidžiami ir kuriems reikalinga papildoma apsauga bei valstybės parama. Aš ne prieš LGBT žmones, priešingai, esu tikra, kad būtina gerbti jų žmogišką orumą, svarbu užtikrinti reikiamą praktinių gyvenimo problemų sprendimą. Tačiau kartu tvirtai esu už prigimtinę šeimą ir už vaiko teisę turėti tėtį ir mamą.

Vienas iš garsesnių man skirtų priekaištų buvo maždaug toks: „Ji sakė, kad pagalbinio apvaisinimo būdu pradėti vaikai – lėlės pagal užsakymą.“ Tai iš konteksto ištraukta ir iškreipta mintis. Aš kalbėjau ne apie pagalbinio apvaisinimo būdu pradėtus vaikus apskritai, o apie situacijas, kuriose vaikai natūraliai negimsta, bet valstybė siekia per reprodukcines technologijas užtikrinti teisę turėti vaikų.

Toks valstybės sprendimas skiriasi nuo kitų gyvenimiškų situacijų, kuriose vaikai dėl likimo netenka vieno ar abiejų tėvų (skyrybos, mirtis, vaiko palikimas). Suteikdama teisę į pagalbinį apvaisinimą vienišoms mamoms ar tos pačios lyties poroms valstybė savo tyčiniu sprendimu iš anksto paneigia vaiko prigimtinę teisę ir natūralų troškimą pažinti ir augti su tėčiu ir mama. Tai neatitinka geriausių vaiko interesų principo.

Buvau kaltinama, kad kovoju už abortų draudimą. Mano žiniomis, kova už tai Lietuvoje nevyksta. Aš suprantu, kad neįmanoma apginti dar negimusio vaiko prieš mamos valią, žinau, kad gyvenime pasitaiko labai sunkių situacijų, bet svarbu kalbėti apie gyvybės kultūros puoselėjimą valstybėje, kad kiekviena prasidėjusi žmogaus gyvybė būtų vertinama ir laukiama, kad moterys, jų artimieji ir visa visuomenė priimtų gimstantį vaiką kaip dovaną, o ne kaip naštą. Kalbu apie pagarbą motinystei ir pagalbą bei palaikymą moterims krizinio nėštumo situacijose, kad tokiu būdu ir saugotume vaiko gyvybę, ir, be abejo, laikytumės jo geriausių interesų principo.

Taip, mano atžvilgiu buvo ir daug ad hominem kaltinimų, bet jų nefiksuoju ir nekomentuoju.

Dirbate Teisingumo ministerijoje, tad ir klausiu apie teisingumą. Koks būtų krikščioniškas katalikiškas teisingumo apibrėžimas ir kiek šiuolaikinę Lietuvos visuomenę galima laikyti teisinga visuomene? Ko mums trūksta, kad galėtume taikiai ir su pagarba kitai pusei kalbėtis principiniais vertybių klausimais?

Teisingumas yra pamatinis principas, be kurio būtų neįmanomas nei visuomenės, nei valstybės visavertiškas egzistavimas. Neatsitiktinai tarpukario Lietuvos Seimo rūmų Kaune fasadą puošė užrašas Justitia est fundamentum regnorum (lot. „Teisingumas yra valstybės pamatas“). Kaip pamatinis žmonių sugyvenimo principas teisingumas nėra konfesinis – jo turinys ir iš jo kylančios pareigos valstybei nepriklauso nuo tikėjimo ar pažiūrų.

Neatsitiktinai Katalikų Bažnyčios tradicija ir socialinis mokymas nepateikia savo unikalaus krikščioniško teisingumo apibrėžimo, bet remiasi senovės Romos juristo Domicijaus Ulpiano apibrėžimu, pagal kurį teisingumas yra nuolatinis ir tvirtas nusistatymas atiduoti kiekvienam tai, kas jam priklauso. Krikščionybės indėlis į teisingumo principo plėtojimą yra priminimas, kad tai, kas priklauso žmogui kaip žmogui, nėra vien materialiniai dalykai. Pirmiausia tai yra jo žmogiškos vertės, orumo ir atvirumo transcendencijai pripažinimas.

Žmogaus teisės savo esme yra ne kas kita kaip teisingumo reikalavimai, kad žmogui būtų atiduodama tai, kas jam priklauso pagal žmogišką jo prigimtį. Taigi mąstydami apie teisingumą turime mąstyti ir apie žmogaus prigimtį.

Kalbant apie tai, ko šiandien trūksta, kad būtume teisinga visuomenė, atkreipčiau dėmesį, jog Ulpianas teisingumą apibrėžia kaip nuolatinę pastangą. Neužtenka vieną kartą ir visiems laikams valstybei priimti teisingus įstatymus, kad galėtume būti teisinga visuomenė. Teisingumas yra nuolatinė pastanga, siekiant atpažinti ir pripažinti tai, kas kam priklauso. Tai ne tik valdžios ir institucijų, bet ir visos pilietinės visuomenės pastanga.

Be kitų dalykų, tai, kas priklauso, apima ir dėkingumą bei pagarbą tiems, kuriems turime egzistencinę skolą ir nuo kurių priklauso mūsų visų bendrasis gėris. Tokio egzistencinės skolos atpažinimo ir pripažinimo mūsų visuomenė stokoja.

Kad susikalbėtume vertybių klausimais, kurie paprastai keliami žmogaus teisių diskurse, pirmiausia turime atskirti, kas kyla iš prigimtinio teisingumo reikalavimų ir kas – iš asmeninių ar ideologinių interesų. Žmogaus teisės nėra kuriamos iš nieko, bet jos turi savo kainą. Visuomenėje teisės, laisvės ir pareigos yra susijusios: jei viena grupė gauna naujas teises, kitoms užkraunamos papildomos pareigos arba ribojamos laisvės. Todėl siekdami susikalbėti turime atskirti reikalavimus, kurie tarnauja mūsų visų bendram gėriui, nuo to, kas tarnauja kieno nors privačiam interesui ribojant likusių visuomenės narių teises ir laisves.

Ar jau apsipratote su naujomis pareigomis? Kokį išskirtumėte netikėtą gerą atradimą ar naują įžvalgą dirbdama teisingumo viceministre?

Anksti sakyti, kad su pareigomis apsipratau, bet kol kas sekasi gerai. Ministerijos vadovybėje esame bendraminčiai, komanda susiformavo draugiška, visais klausimais sklandžiai bendradarbiaujame, palaikome ir padedame vieni kitiems. Su visu ministerijos personalu dar nespėjau gerai susipažinti, bet labai vertinu patirtį, profesionalumą, pagarbų bendravimą. Pirmas atradimas – kad viduje viskas gali būti visiškai kitaip, nei atrodo iš išorės.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama