Ligoninės kapelionas kunigas K. Ralys: „Vieną dieną mūsų kelionė baigsis, todėl reikia mylėti, apkabinti ir pulsuoti gyvenimu“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Vėlinės – tai priminimas, kad kiekvienam ateis rūstybės ar ataskaitos diena, nesvarbu, esi kapelionas, pašalietis ar gydytojas, padėjęs kitiems“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kapelionas kunigas profesorius dr. KĘSTUTIS RALYS.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ Vėlinių dieną kalbasi su ligoninės kapelionu apie susitaikinimo prasmę, tarnystę ligoninėje, orų atsisveikinimą su išeinančiu žmogumi ir gebėjimą vertinti dabartį.
Tėvas Antanas Saulaitis SJ yra pasakęs, kad Vėlinės yra ne tik mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena, bet ir susitaikinimo šventė. Ar pritariate?
Susitaikinimas pirmiausia vyksta su savimi, kad nebėra artimo žmogaus, ir su Dievu. Šis visų gerbiamo ir mielo kunigo Antano Saulaičio SJ pastebėjimas persmelktas pozityvumo. Galima sakyti, kad pozityvus yra ir artimųjų kapų lankymas per Vėlines. Žinoma, ne visada kapus galime aplankyti būtent šią dieną – kartais tai padarome per Visus Šventuosius ar net savaitę prieš tai, pagal galimybes. Aš susitaikau, atvažiuoju, pasimeldžiu, mintyse pabūnu su savo artimaisiais, ir širdyje pasidaro gera.
Vadinasi, nereikėtų jaustis kaltam, jeigu nepavyksta aplankyti mirusiųjų kapų per Vėlines?
Žinoma! Mano giminės ir artimieji palaidoti Šiauliuose, Kelmėje ir Čikagoje. Čikagą aplankyti jau sunkiau, bet tai būtinai padarysiu per metus dvejus, o lapkričio pirmosiomis dienomis kapuose uždegs žvakutę ar padės gėlytę mano bičiuliai. Kaip man gera, kaip džiaugiuosi širdyje...
Aš taip pat aplankau ne tik savo artimuosius, bet ir vieną kitą svetimą kapelį. Nevaikštau prie svetimų kapų, kiekvienas turime savo, bet niekas nedraudžia sustoti ir pasimelsti.
Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Lapkričio pradžios dienos mums primena apie mirtį ir amžinybės viltį. Kokią žinią Bažnyčia nori perduoti žmogui, kuris galbūt dėl to jaučia baimę?
Mirtis nėra smagus dalykas, taip buvo nuo seno istorijoje – karai, badas, maras... Dabar vyksta didelis karas Ukrainoje, kariauja ir Izraelis su Gazos Ruožu, bet tai nereiškia, kad visa tai nesibaigs. Atminkime, kad pirmiausia mes esame gyvieji, tad ar mylime save ir vienas kitą, ar tik kariaujame, pešamės, skaldomės?
Visuomenėje dabar labai daug negatyvumo, tačiau ką primena Vėlinės? Atmink, žmogau, kad mirsi, tavęs laukia amžinoji vieta. Kūnas, patyręs žemiškąją kelionę, atgula prie savo brangių artimųjų, o susitikimas vyksta amžinybėje pas Dievą, vienintelį Išganytoją Jėzų Kristų.
Pažvelkime į tai, kad Kristus po trijų dienų prisikėlė, o daugelis to meto žydų sakė: „Jis mus niekina – kaip jis gali atkurti šventyklą per tris dienas?“ Bet pažiūrėkime, kas yra ligoninė – tai šventųjų atkūrimo vieta, kai žmogų paliečia liga ar negalia. Galbūt tai trunka ne tris dienas, o tris savaites ar mėnesius, tačiau esu matęs ne vieną stebuklą.
Štai mergaitė, prieš keturias dienas gulėjusi mirties patale, šiandien jau žaidžia kompiuteriu „Pokemonus“. Viešpats buvo šalia, tarsi šventame paveiksle padavė jai ranką ir tarė: „Mergaite, kelkis“ (Plg Mk 5, 41). Matyti, kad žmogus sveiksta, yra didis dalykas.
Yra ir kitas kraštutinumas – išėjimas. Vėlinės – tai diena, skirta prisiminti, ko nespėjau padaryti, kol žmogus buvo gyvas – aplankyti, atsiprašyti, kad galbūt apkalbėjau, pasakiau šiurkštesnį žodį, smerkiau, buvau abejingas ar šaltas kaip akmuo. Mirties akivaizdoje, stovėdamas prie artimųjų kapų per Vėlines ar kitą dieną, tu atsiprašai. Ir ne tik tų, kurie ten guli, bet ir tų, kuriuos sutikai gyvenime.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kapelionas kunigas profesorius dr. Kęstutis Ralys. Asmeninio archyvo nuotrauka
Būti prie išeinančio žmogaus ir jo artimųjų atrodo labai sakrali akimirka – tarsi riba tarp žemiškojo gyvenimo ir amžinybės. Ką jums tenka liudyti tuo atsisveikinimo momentu?
Dauguma atsisveikinimų būna su nubėgančia ašara, bet dažniausiai tvyro mirtina tyla Dievo akivaizdoje. Matydamas byrančias ašaras nulenkiu galvą, o išeidamas atsistoju ligonio kojų gale ir peržegnoju arba tyloje ištariu: „Ramybė jums.“
To nepasakau viešai, nes kitas gali įsižeisti, jeigu mano, kad vis dar yra tikimybė pasveikti. Dauguma pabunda teikiant Ligonių sakramentą, kai pašlakstau švęstu vandeniu, kartais pramerkia akį – matau ašaras, nes žmogus girdėjo, ką kalbu. Todėl etiška esant palatoje nekalbėti – tiesiog būti, melstis. Tyla kalba kur kas daugiau negu mūsų liežuvis, kuris daugel kartų atlieka nuodėmingus veiksmus.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės koplyčia. Kunigo Kęstučio Ralio nuotrauka
Kalbame apie išėjimą artimųjų būryje, o kaip atrodo atsisveikinimas, kai ligonis išeina vienas, be šeimos ir draugų?
Gydytojai, ypač dirbantys reanimacijoje, 90 procentų yra tikintys. Jie pasistengia, kad žmogaus išėjimas būtų orus – pasimeldžia, iškviečia mane, sako: „Kunige, ateikite, tiksi paskutinės minutės.“ Išeinantįjį peržegnoju, nes nežinau, ar jam reikalingas Ligonių sakramentas, bet visada galiu melstis. O žmogui iškeliavus uždegama žvakelė.
Būdamas ligoninės kapelionu, tikiu, dažnai sulaukiate klausimo, kaip išgyventi netektį, įžvelgti mirtyje prasmę ir neieškoti kaltųjų. Ką tokiu atveju atsakote?
Tokie pokalbiai dažniausiai būna gražūs ir šilti, nes daugelis supranta, kas įvyko. Kiek kitaip, jei artimasis miršta staiga – per eismo įvykį, katastrofą, būdamas jaunas. Tokios situacijos irgi yra savotiškas susitaikymas: po katastrofų kyla klausimų, kuris kaltas, kuris – ne, o mirties atveju visi tampa lygūs.
Kai savanoriavau ligoninėje Kanadoje, teko patirti, ką reiškia tarpininkauti ne tik kaip kunigui, bet ir kaip psichologui, padėti tiems, kurie išeina, patepti jų dvasią ir širdį gerumu. Nieko kito čia nereikia, tik paprasto gerumo, todėl būnu ir psichologas, ir psichoterapeutas, ir gydytojas, ir kapelionas.
Kartais kviečia palydėti į kapus, bet tai palieku tam, kam priklauso. Mano išlydėjimas vyksta čia, mano parapija yra ligoninės korpusai. Jaučiu didelę tarnystę ir esu dėkingas Viešpačiui už visas patirtis.
Iš kur semiatės stiprybės vykdyti šią tarnystę?
Neįsivaizduojate, kaip kartais būna sunku. Išėję žmonės turėjo kur galvą padėti, o tu parėjęs namo galvą gali padėti tik prie Viešpaties. Kartais byra ašaros, galvoji: Viešpatie, kodėl taip? Grįžęs vakare pasimeldžiu, turiu gražų katiną, mėgstu skaityti poeziją. Gražūs žodžiai mane atgaivina, paruošia naujai dienai, o toliau – miegas, poilsis ir vėl rytmetys. Niekada nežinai, kokia bus diena, o gal mes apskritai nežinome šitų dalykų, nes tokia yra Dievo galia ir valdžia.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kapelionas kunigas profesorius dr. Kęstutis Ralys. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dažnai pradedame stipriau mylėti ir vertinti žmones jau jų netekę. Kodėl? Kaip atsikratyti iliuzijos, kad turime dar vieną dieną?
Mums pritrūksta džiaugsmo, į daug ką žiūrime per neigiamybę, ypač dabar, vykstant karams. Tačiau ateis diena, kai karas baigsis, tankai sustos. Aš tuo labai tikiu, meldžiuosi už taiką kartu su popiežiumi Leonu XIV. Skelbiame, kad prie mirusiojo reikia orumo, bet mums patiems to orumo trūksta. Smerkiame vienus, kitus, valstybės vadovus.
Vieną dieną mūsų kelionė baigsis, todėl reikia mylėti, apkabinti, džiaugtis, būti kartu ir pulsuoti gyvenimu. Kaip toje poezijoje, kurią vakar skaičiau: „Nuo ryto lig vakaro dėkoju, Dieve, už tas akimirkas spalvotas, kurios ateina iš širdies, įplaukia į mūsų mintis, į aplinką ilgais vasaros kvepiančiais vakarais.“ Linkiu, kad mūsų vasaros vakarai kvepėtų medumi, gražiausiais žiedais, kad šie būtų mūsų akyse, lūpose. O per Vėlines sakykime: „Ačiū tau, Jonai, Emilija, Zita, Kazimiera ir visa gimine, esanti ten. Dabar stengiuosi būti geresnis, supratingesnis ir oresnis su visais žmonėmis. Ypač tais, kurie išeina ir palieka šį pasaulį.“
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
Lapkričio pradžios dienos mums primena apie mirtį ir amžinybės viltį. Kokią žinią Bažnyčia nori perduoti žmogui, kuris galbūt dėl to jaučia baimę?
Mirtis nėra smagus dalykas, taip buvo nuo seno istorijoje – karai, badas, maras... Dabar vyksta didelis karas Ukrainoje, kariauja ir Izraelis su Gazos Ruožu, bet tai nereiškia, kad visa tai nesibaigs. Atminkime, kad pirmiausia mes esame gyvieji, tad ar mylime save ir vienas kitą, ar tik kariaujame, pešamės, skaldomės?
Visuomenėje dabar labai daug negatyvumo, tačiau ką primena Vėlinės? Atmink, žmogau, kad mirsi, tavęs laukia amžinoji vieta. Kūnas, patyręs žemiškąją kelionę, atgula prie savo brangių artimųjų, o susitikimas vyksta amžinybėje pas Dievą, vienintelį Išganytoją Jėzų Kristų.
Pažvelkime į tai, kad Kristus po trijų dienų prisikėlė, o daugelis to meto žydų sakė: „Jis mus niekina – kaip jis gali atkurti šventyklą per tris dienas?“ Bet pažiūrėkime, kas yra ligoninė – tai šventųjų atkūrimo vieta, kai žmogų paliečia liga ar negalia. Galbūt tai trunka ne tris dienas, o tris savaites ar mėnesius, tačiau esu matęs ne vieną stebuklą.
Štai mergaitė, prieš keturias dienas gulėjusi mirties patale, šiandien jau žaidžia kompiuteriu „Pokemonus“. Viešpats buvo šalia, tarsi šventame paveiksle padavė jai ranką ir tarė: „Mergaite, kelkis“ (Plg Mk 5, 41). Matyti, kad žmogus sveiksta, yra didis dalykas.
Yra ir kitas kraštutinumas – išėjimas. Vėlinės – tai diena, skirta prisiminti, ko nespėjau padaryti, kol žmogus buvo gyvas – aplankyti, atsiprašyti, kad galbūt apkalbėjau, pasakiau šiurkštesnį žodį, smerkiau, buvau abejingas ar šaltas kaip akmuo. Mirties akivaizdoje, stovėdamas prie artimųjų kapų per Vėlines ar kitą dieną, tu atsiprašai. Ir ne tik tų, kurie ten guli, bet ir tų, kuriuos sutikai gyvenime.
Suteikęs sakramentą po bendros maldos su artimaisiais sakau: „O dabar, kol dar šiltas, galite atsisveikinti – pabučiuoti, paglostyti žmogui ranką, kad pajaustumėte jo sielą ir kūną.“ Kūnas pamažu atšąla, bet siela lieka gyva.Jūsų, kaip ligoninės kapeliono, pašaukimas yra teikti viltį ir lydėti žmogų ir į pasveikimą, ir į amžinybę. Ką jums reiškia ši tarnystė? Tarnystė, o gal net žmogiškumas – vadinasi, pabūti prie to, kuris išeina ar sveiksta. Kitas dalykas yra pasimelsti, suteikti Ligonių patepimo sakramentą, kaip žmonės dažnai sako – paskutinį (šypsosi). Bet aš nepykstu, dažnai tai ir būna paskutinis sakramentas. Būna, ateini į palatą ir matai paskutinį dvasinį, žmogiškąjį atodūsį šioje žemėje. Tada pagalvoji, kad bus diena, valanda, minutė ir sekundė, kai ir tu išeisi iš šio pasaulio. Pagalvoji: kaip aš atrodysiu tada toks nuodėmingas? Galbūt šis išeinantis žmogus yra šimtą kartų šventesnis už mane... Vėlinės – tai priminimas, kad kiekvienam ateis rūstybės ar ataskaitos diena, nesvarbu, esi kapelionas, pašalietis ar gydytojas, padėjęs kitiems. Ligonių sakramente yra viena dalis, apie kurią vakar mąsčiau. Suteikęs sakramentą po bendros maldos su artimaisiais sakau: „O dabar, kol dar šiltas, galite atsisveikinti – pabučiuoti, paglostyti žmogui ranką, kad pajaustumėte jo sielą ir kūną.“ Kūnas pamažu atšąla, bet siela lieka gyva – ji keliauja į amžinąjį gyvenimą, į Dangaus tėvynę pas Viešpatį.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kapelionas kunigas profesorius dr. Kęstutis Ralys. Asmeninio archyvo nuotrauka
Būti prie išeinančio žmogaus ir jo artimųjų atrodo labai sakrali akimirka – tarsi riba tarp žemiškojo gyvenimo ir amžinybės. Ką jums tenka liudyti tuo atsisveikinimo momentu?
Dauguma atsisveikinimų būna su nubėgančia ašara, bet dažniausiai tvyro mirtina tyla Dievo akivaizdoje. Matydamas byrančias ašaras nulenkiu galvą, o išeidamas atsistoju ligonio kojų gale ir peržegnoju arba tyloje ištariu: „Ramybė jums.“
To nepasakau viešai, nes kitas gali įsižeisti, jeigu mano, kad vis dar yra tikimybė pasveikti. Dauguma pabunda teikiant Ligonių sakramentą, kai pašlakstau švęstu vandeniu, kartais pramerkia akį – matau ašaras, nes žmogus girdėjo, ką kalbu. Todėl etiška esant palatoje nekalbėti – tiesiog būti, melstis. Tyla kalba kur kas daugiau negu mūsų liežuvis, kuris daugel kartų atlieka nuodėmingus veiksmus.
Yra sena tradicija, aukščiausias atsiprašymo laipsnis – atsiklaupti prie mirštančio žmogaus, tyloje nulenkti galvą ir melstis. Taip, kaip klūpome prie Švenčiausiojo Sakramento.Mirusiųjų pagerbimas kartais prasideda dar iki žmogui mirštant. Kaip artimieji dar gali pasirūpinti garbiu ir oriu mylimo žmogaus išėjimu? Pats buvimas šalia mirštančiojo yra garbingiausias momentas: rankos uždėjimas, šilumos ir kraujo ryšio pajautimas. Yra sena tradicija, aukščiausias atsiprašymo laipsnis – atsiklaupti prie mirštančio žmogaus, tyloje nulenkti galvą ir melstis. Taip, kaip klūpome prie Švenčiausiojo Sakramento. Per devynerius darbo metus tokių akimirkų esu matęs vos kelias. Dauguma žmonių stovi nulenkę galvą arba tiesiog artimąjį apsikabina. Kartais apsikabinu ir aš, sakydamas: „Ačiū, kad čia esate.“ Žmonės ir man dėkoja – ateina į Mišias, sako, kad po visko palengvėjo, mirtis tapo lengvesnė, o ir jie patys dabar žino, ką toliau daryti. Ar visi tie žmonės tokiomis akimirkomis būna tikintys? Ne visi, bet mirties akivaizdoje dauguma tampa tikinčiais. Kartais priekaištaujama gydytojams ar kam kitam, kodėl viskas nutiko taip greitai, bet įvykus mirčiai staiga nutylama, sustojama. Mirties siūlė yra labai galinga, ji paveikia žmogaus širdį ir smegenis, nes tai sielos virpesys, gausmas ir susikaupimas.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės koplyčia. Kunigo Kęstučio Ralio nuotrauka
Kalbame apie išėjimą artimųjų būryje, o kaip atrodo atsisveikinimas, kai ligonis išeina vienas, be šeimos ir draugų?
Gydytojai, ypač dirbantys reanimacijoje, 90 procentų yra tikintys. Jie pasistengia, kad žmogaus išėjimas būtų orus – pasimeldžia, iškviečia mane, sako: „Kunige, ateikite, tiksi paskutinės minutės.“ Išeinantįjį peržegnoju, nes nežinau, ar jam reikalingas Ligonių sakramentas, bet visada galiu melstis. O žmogui iškeliavus uždegama žvakelė.
Būdamas ligoninės kapelionu, tikiu, dažnai sulaukiate klausimo, kaip išgyventi netektį, įžvelgti mirtyje prasmę ir neieškoti kaltųjų. Ką tokiu atveju atsakote?
Tokie pokalbiai dažniausiai būna gražūs ir šilti, nes daugelis supranta, kas įvyko. Kiek kitaip, jei artimasis miršta staiga – per eismo įvykį, katastrofą, būdamas jaunas. Tokios situacijos irgi yra savotiškas susitaikymas: po katastrofų kyla klausimų, kuris kaltas, kuris – ne, o mirties atveju visi tampa lygūs.
Kai savanoriavau ligoninėje Kanadoje, teko patirti, ką reiškia tarpininkauti ne tik kaip kunigui, bet ir kaip psichologui, padėti tiems, kurie išeina, patepti jų dvasią ir širdį gerumu. Nieko kito čia nereikia, tik paprasto gerumo, todėl būnu ir psichologas, ir psichoterapeutas, ir gydytojas, ir kapelionas.
Kartais kviečia palydėti į kapus, bet tai palieku tam, kam priklauso. Mano išlydėjimas vyksta čia, mano parapija yra ligoninės korpusai. Jaučiu didelę tarnystę ir esu dėkingas Viešpačiui už visas patirtis.
Iš kur semiatės stiprybės vykdyti šią tarnystę?
Neįsivaizduojate, kaip kartais būna sunku. Išėję žmonės turėjo kur galvą padėti, o tu parėjęs namo galvą gali padėti tik prie Viešpaties. Kartais byra ašaros, galvoji: Viešpatie, kodėl taip? Grįžęs vakare pasimeldžiu, turiu gražų katiną, mėgstu skaityti poeziją. Gražūs žodžiai mane atgaivina, paruošia naujai dienai, o toliau – miegas, poilsis ir vėl rytmetys. Niekada nežinai, kokia bus diena, o gal mes apskritai nežinome šitų dalykų, nes tokia yra Dievo galia ir valdžia.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kapelionas kunigas profesorius dr. Kęstutis Ralys. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dažnai pradedame stipriau mylėti ir vertinti žmones jau jų netekę. Kodėl? Kaip atsikratyti iliuzijos, kad turime dar vieną dieną?
Mums pritrūksta džiaugsmo, į daug ką žiūrime per neigiamybę, ypač dabar, vykstant karams. Tačiau ateis diena, kai karas baigsis, tankai sustos. Aš tuo labai tikiu, meldžiuosi už taiką kartu su popiežiumi Leonu XIV. Skelbiame, kad prie mirusiojo reikia orumo, bet mums patiems to orumo trūksta. Smerkiame vienus, kitus, valstybės vadovus.
Vieną dieną mūsų kelionė baigsis, todėl reikia mylėti, apkabinti, džiaugtis, būti kartu ir pulsuoti gyvenimu. Kaip toje poezijoje, kurią vakar skaičiau: „Nuo ryto lig vakaro dėkoju, Dieve, už tas akimirkas spalvotas, kurios ateina iš širdies, įplaukia į mūsų mintis, į aplinką ilgais vasaros kvepiančiais vakarais.“ Linkiu, kad mūsų vasaros vakarai kvepėtų medumi, gražiausiais žiedais, kad šie būtų mūsų akyse, lūpose. O per Vėlines sakykime: „Ačiū tau, Jonai, Emilija, Zita, Kazimiera ir visa gimine, esanti ten. Dabar stengiuosi būti geresnis, supratingesnis ir oresnis su visais žmonėmis. Ypač tais, kurie išeina ir palieka šį pasaulį.“
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
