Kunigas S. Stumbra: „Nebebranginame mirties atminimo, prarandame sakralumą“

Tradicijas mes paveldime ir kuriame naujas. Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbina socialinių mokslų daktarą, muzikologą, liaudiškojo pamaldumo tyrėją ir propaguotoją kunigą SAULIŲ STUMBRĄ apie lietuvių mirusiųjų atminimo tradicijas, jų išsaugojimą ir puoselėjimą. youtube.com video Kunige, kiek gilios mūsų tautos mirusiųjų atminimo tradicijos? Kiek ir kaip jos kito keičiantis amžiams? Gyvenimo ir mirties susitikimas visų tautų kultūrose buvo ir yra labai svarbus reiškinys, apipintas įvairiausiomis tradicijomis. Natūralu, kad mes iki krikščioniškosios tradicijos turėjome vienokius papročius. Dabar daugiau nei 600 metų esame perėmę krikščioniškąsias – gyvenimo, mirties ir amžinojo gyvenimo – tradicijas. Tai turėjo didžiulį postūmį naujam požiūriui į mirtį susiformuoti. Noriu pabrėžti, kad krikščionybėje į mirtį žvelgiama be baimės. Į gyvenimą, kurį mums dovanoja Viešpats per savo kančią, mirtį ir Prisikėlimą, žvelgiama viltingai. Turbūt daugelis yra pabuvoję amžinajame mieste Romoje, ten esančiose katakombose, kapinėse. Ne vienoje vietoje ten randame lotynišką užrašą dormitorium – „miegamasis“. Toks supratimas atspindi krikščionių požiūrį į mirtį, kad tai laikina buveinė, kol prisikelsime amžinajam gyvenimui. Tai liudija tikėjimą, kad mes išlydime brangius mirusius ne pražūtin, ne anapilin, ne į vėlių kalnelį, bet į amžinybę Viešpaties artumo link – į amžinuosius namus. Visa tai formavo papročius, kurie šimtus metų teikė prasmę ir turinį visoms tradicijoms, tarp jų ir gedulingoms. Deja, šiandien matome didžiulę jų kaitą. Kokios yra svarbiausios katalikiškos mirusiųjų atminimo tradicijos? Nusikelkime mintimis į Šventąjį Raštą. Rodos, Antrojoje Makabiejų knygoje randame pasakymą, kad yra šventa ir dievota mintis melstis už mirusiuosius (plg. 2 Mak 12, 44–46). Taigi jau Senojo Testamento laikais šis veiksmas buvo laikomas šventu. Jis byloja apie santykį su mirtimi, o tai reiškia, kad jis yra sakralus, pašventintas ir paslaptingas. Tai apima ir maldas už mirusiuosius. Pradedama nuo asmeninės maldos, nuo pagarbios kapų priežiūros, šventintų žvakių uždegimo, maldos prie kapo. O ką kalbėti apie šventąją Mišių auką, kurią mūsų tradicijoje skatinama užsakyti kuo dažniau už brangius mirusiuosius. Ne tik už tuos, kuriuos prisimename, bet ir už tuos, kurie galbūt jau pamiršti – ar tai būtų artimi draugai, ar giminės, kad ir jiems maldos dovanos niekada nepritrūktų. Tai sakau todėl, kad malda už mirusiuosius, ypač jeigu joje dalyvaujame aktyviai, yra didžiulė dovana ne tik jiems, bet ir mums patiems. Tai skatina atsakingiau žvelgti į gyvenimo dovaną. Dievo artumas natūraliai kreipia ir gilesnį žvilgsnį į amžinybę – ar iš tiesų jos laukiu, esu jai pasiruošęs? Santykis su mirtimi ir per tradicijas natūraliai turi šiek tiek pakirbinti žmogui širdį, nes kas gimė, tas ir mirs. Kasdienybėje mes tai norime pamiršti. Bernardinai.lt nuotrauka Kurios mirusiųjų atminimo tradicijos dabartiniais laikais nyksta sparčiausiai? Kokios yra pagrindinės to nykimo apraiškos? 2008-aisiais teko ginti mokslinį muzikologijos darbą apie šermenų tradicijas ir apeigas Žemaitijoje. Tai buvo sudėtingas ir didelis darbas. Galiu patvirtinti, kad per tą laiką smarkiai pakito požiūris į mirtį. Viešojoje erdvėje mes vengiame apie ją kalbėti. Ką tai liudija? Kad mūsų santykis su mirtimi yra labai problemiškas. Kapas mums nebėra dormitoriumas – nebėra laikinoji buveinė, miegamasis, kur prisikeliama amžinajam gyvenimui. Tai liudija ir dabartinis mirusiųjų pagerbimas. Pažvelkime į mūsų kapines – paminklai didėja, maldų mažėja... Ne vieną kartą esu stebėjęs Visų Šventųjų iškilmės vakarą einančias procesijas Žemaitijos kapinėse. Atsiprašau už tokį pasakymą – prie kapo pribėga, žvakelę užkuria, vainikėlį numeta ir nei amžinatilsį, nei persižegnoja... Bėga prie kito kapo. Maldos santykis su mirtimi tarsi išnyksta. Tą patį matome per įvairius kitus minėjimus – mirties devintinių, trisdešimties dienų po žmogaus mirties, metinių minėjimą: dažnai prabėga be maldos, be jos gelmės – nebebranginame mirties atminimo, prarandame sakralumą. Tokie dalykai liudija, kad pati gyvybės dovana nelabai branginama. Tai itin susiję dalykai. Kai nėra teisingo santykio su gyvenimu, su gyvybės dovana, natūraliai keičiasi ir santykis su mirtimi.

Į mūsų kultūrą ateina tokie, pavadinkime, mirusiųjų pagerbimo pakaitalai – tarsi koks kultūrinis susibūrimų ir prisiminimų vakaras, kai nuotraukėles pažiūrime, mėgstamas dainas padainuojame, visiškai prarasdami amžinybės dvelksmą.

Kodėl žmogus taip elgiasi? Juk širdyje turbūt norėtų, kad būtų kaip po senovei? Gražus jūsų pasakymas. Norėtų kaip po senovei, bet jeigu norėtų, kodėl to nedaro? Man įstrigo vienų gedulo namų reklama, gal pavyks teisingai pacituoti. Mintis tokia: „Mes viską padarysime, kad iš laidotuvių jus išsineštumėte gerą emociją.“ Atsakykite, kaip galima iš mirties akivaizdos, iš netekties išsinešti gerą emociją? Nesąmonė. Bet į mūsų kultūrą ateina tokie, pavadinkime, mirusiųjų pagerbimo pakaitalai – tarsi koks kultūrinis susibūrimų ir prisiminimų vakaras, kai nuotraukėles pažiūrime, mėgstamas dainas padainuojame, visiškai prarasdami amžinybės dvelksmą. Dabar daug kas gražiai keičiama niekučiais, kurie suvalgo laiką, pavagia galimybę išverkti ir išgedėti, atitraukia nuo dvasinių reikalų. Gal širdyje ir būtų troškimas, bet didžiulė pakaitalų pasiūla lengvai užima šventų reikalų vietą. Mes labai skubame. Netgi mirtį galbūt norėtume nusistatyti tada, kada mums būtų patogu. Laidojame tada, kai mums patogu. O juk yra paprastas priminimas – krikščioniškoje tradicijoje žmogus laidojamas trečią dieną po mirties, atliepiant į Viešpaties Jėzaus mirtį ir Prisikėlimą – dvi dienos kape, trečiąją – Prisikėlimas. Ši tradicija buvo pripinta religinių ir kultūrinių ženklų, kurie žmogaus gyvenimo kelionę priartindavo prie Viešpaties – štai aš kaip Viešpats Jėzus Kristus trečiąją dieną guluosi į kapą ir keliauju amžinybėn – tai tarsi mano mažosios Velykos. Gal širdyje tai ir išlikę, deja, realybėje matome daugiau geros emocijos iš gedulingų ir šermeninių valandų troškimą. Kaip Bažnyčia, dvasininkai skatina palaikyti minėtas tradicijas mūsų gyvenamu neramiu laikotarpiu? Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad nerasime nė vienos Lietuvoje parapijos, kurioje nebūtų skatinama malda už mirusiuosius, nebūtų priminta svarba ir pagarba mirusiesiems, nebūtų šventųjų Mišių aukos už mirusiuosius. Klausimas – kiek mes girdime, ką Bažnyčia sako? Mes nebemokame girdėti to priminimo. Jis, kaip sako liaudies išmintis, dažnai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, taip ir nepalikęs maldos pagerbiant mirusiuosius pėdsako. Raginama melstis visą Vėlinių oktavą, primenama ir visuotinių atlaidų malonė, kurią galime pelnyti dalyvaudami šventosiose Mišiose, jeigu reikia – atlikdami išpažintį ir be sunkios nuodėmės priimdami Komuniją, pasimelsdami popiežiaus intencija ir aplankydami kapus. Mes galime tais dalykais naudotis, teikdami malonę mirusiesiems. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama