D. Miknaitytė apie muzikos pamokas mokyklose: „Čia mokiniai gali atsipalaiduoti, pabėgti nuo griežtos struktūros, patirti džiaugsmą“

„Pamokose mes daugiau orientuojamės ne į profesinius įgūdžius, bet į bendrąsias kompetencijas, socialinius vaiko gebėjimus, kurie ugdomi muzikine veikla. Tokie dalykai gelbsti ateityje tampant visaverčiu visuomenės nariu. Tai taip pat svarbu“, – aiškina lektorė.

Apie muzikos pamokas mokyklose – dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su muzikos mokytoja D. Miknaityte.

Kaip manote, ar muzikos pamokos vis dar laikomos antraeile pamoka?

Tiesą sakant, į šį klausimą galima atsakyti remiantis tik asmenine patirtimi, nes tyrimų, aiškiai nurodančių, kurios pamokos laikomos svarbesnėmis, o kurios – ne, beveik nėra. Tačiau manau, kad lygindami savo patirtį tikriausiai sutiktume, kad mokyklose daugiausia dėmesio skiriama akademiniams pasiekimams. Dėl šios priežasties svarbiausiomis laikomos matematikos, lietuvių ir kitų kalbų pamokos, o menai, įskaitant muziką, dažnai lieka nuošalyje. Taip nutinka todėl, kad muzika neretai laikoma nerimtu dalyku. Iš aplinkos dažnai išgirstu pasisakymų, kad mes per pamokas tiesiog smagiai leidžiame laiką.

Žinoma, muzika iš tiesų turi teikti džiaugsmą – juk pagrindinis muzikinio ugdymo tikslas yra sudaryti galimybes mokiniams patirti muzikavimo malonumą. Be abejo, mes nesiekiame akademinių rezultatų ir nesistengiame parengti profesionalių muzikantų. Tuo užsiima muzikos mokyklos, kurios kryptingai rengia mokinius tolesnėms studijoms konservatorijose ar muzikos akademijose, tad su jomis net negalime lygintis.

Kadangi muzikos pamoka neorientuota į profesionalų rengimą, joje turėtume koncentruotis į kitus mokiniui svarbius aspektus – visų pirma į bendrųjų kompetencijų ugdymą. Pavyzdžiui, muzikos pamokos padeda lavinti socialinius įgūdžius, kurie ateityje padeda visavertiškai dalyvauti visuomenėje – tai yra ne mažiau svarbu nei akademiniai pasiekimai

Esu pozityvus žmogus, todėl, nors požiūris, esą muzika yra antraeilė pamoka, vis dar egzistuoja, tikiu, kad padėtis keičiasi.

Taigi, galima sakyti, kad muzikos pamokų kokybė labiausiai priklauso ne nuo sistemos, bet nuo mokytojo?

Taip – daugiausia nuo asmeninių jo savybių, studijuojant įgytos patirties ir aplinkos, kurioje formavosi estetinė muzikinė jo nuovoka. Pagrindinės gairės, kuriomis vadovaujamės, yra bendrosios ugdymo programos. Jos aiškiai apibrėžia, kokių rezultatų turime siekti, tačiau nenurodo, kaip tai daryti. Kitaip tariant, tikslų įgyvendinimo būdas priklauso tik nuo paties mokytojo.

Pavyzdžiui, prisiminkime geltonąsias dūdeles: bendrosiose ugdymo programose rašoma, kad mokiniai per muzikos pamokas turėtų muzikuoti melodiniais instrumentais, tačiau nenurodoma, kokiais konkrečiai. Todėl kyla klausimas – kodėl mokytojai taip dažnai pasirenka dūdeles? Dažniausiai todėl, kad atsivertę vadovėlius ar kitą metodinę literatūrą randa rekomendacijų, kaip jomis mokyti groti. Tai nereiškia, kad vaikams jos patinka, – tiesiog mokytojui patogu jomis naudotis. Pamenu, penktokai atėję į mano pamokas ant stalų visada pasidėdavo tas dūdeles. Paprašyti jas atgal susidėti, vaikai nuoširdžiai apsidžiaugdavo. Taigi, koks tikrasis siekis? Ar tik mechaniškai atlikti savo darbą, ar iš tiesų sudominti vaikus, kad jie norėtų muzikuoti?

Muzika nėra matematika – čia nepakanka išdėstyti teoriją, pateikti uždavinių ir vėliau juos patikrinti.

Mums gali atrodyti, kad kiekvienas muzikos mokytojas turėtų būti kūrybingas, meniškas. Tačiau važinėdama po įvairias Lietuvos mokyklas pastebiu, kad daugelis mokytojų yra tiesiog pervargę. Jie supranta, kad tikrasis muzikos ugdymas – kūryba, muzikinė raiška, natų rašto suvokimas – reikalauja daug pastangų. Pirmiausia mokytojas turi suprasti medžiagą, tik tuomet gali dirbti kūrybiškai. O tai užima daug laiko.

Muzika nėra matematika – čia nepakanka išdėstyti teoriją, pateikti uždavinių ir vėliau juos patikrinti. Todėl kartais mokytojams paprasčiau atsiversti vadovėlį, išmokyti vaikus dainos ar paprašyti parašyti kelias natas penklinėje – kad pamoka greičiau praeitų.

Dažnai manoma, kad jeigu vaikas yra muzikalus, reikėtų jį leisti į muzikos mokyklą. Tuomet šie neretai prašo atleidimo nuo muzikos pamokų bendrojo ugdymo įstaigose.

Remdamasi savo patirtimi, galiu pasakyti, kad esu turėjusi mokinių, lankančių muzikos mokyklas, kurie vis tiek noriai lankydavo mano pamokas. Kodėl? Nes jie čia matydavo visiškai kitokį procesą – mažiau akademinį, labiau kūrybinį, laisvesnį.

Mano nuomone, muzikos pamokos bendrojo ugdymo mokyklose, jeigu organizuojamos tinkamai, įdomiai ir kūrybiškai, gali būti erdvė, kur net ir muzikos mokyklų mokiniai gali atsipalaiduoti, pabėgti nuo griežtos struktūros, patirti džiaugsmą. Procesas turi būti smagus ir įtraukus.

Minėjote, kad muzikos mokyklose yra daugiau teorijos. Kiek jos turėtų būti bendrojo ugdymo mokyklose? Kaip manote, muzikos pamokos turėtų būti orientuotos į muzikos teorijos pagrindus ar daugiau skatinti kūrybą?

Šiuo metu dažnai keliauju po Europą – dėstau Belgijoje ir Danijoje. Ten daug didesnis dėmesys skiriamas muzikinei ekspresijai, o ne teorijai. Tačiau pas mus vis dar vyrauja požiūris, kad teorijos turi būti daug. Nesakau, kad jos nereikia, tačiau svarbu nepersistengti ir rasti tinkamą būdą ją pateikti.

Tarkime, mokytojai programoje mato, jog pirmoje klasėje mokiniai turi susipažinti su ketvirtinėmis ir aštuntinėmis natomis. Kaip tai padaryti, neparašyta – viskas priklauso nuo mokytojo. Deja, vis dar pasitaiko, kad pamokos pradedamos nuo natų rašymo penklinėje. Bet ar pirmokas tokiu būdu iš tiesų supras, kas yra nata?

Daugelis muzikinio ugdymo sistemų kūrėjų sutinka, kad mokytis muzikos reikėtų pradėti nuo garso, o ne nuo ženklo. Daug teorinių žinių galima pateikti per patirtį – per euritmiją, kūno perkusiją, judesį, žingsniavimą ir panašiai. Kitaip mokiniui sunku suprasti, kaip vienas ar kitas ženklas tarpusavyje susiję.

Pavyzdžiui, natų vertę galima aiškinti žingsniais. Kuo skiriasi ketvirtinė nuo aštuntinės? Ketvirtinė – tarsi ilgesnis žingsnis, į kurį telpa du mažesni – tai aštuntinės. Taip galime paaiškinti ir pauzę: ji nėra muzikos sustojimas, o tam tikras tylos tarpsnis. Teoriškai tai gali būti sudėtinga suprasti, bet pasitelkiant žaidimą viskas tampa daug aiškiau.

Muzikos vadovėliuose daugiausia dėmesio skiriama klasikiniams kompozitoriams. Kaip manote, prie to turėtume sustoti ar reikėtų daugiau dėmesio skirti populiariajai ir kitų žanrų muzikai?

Pažvelgus į bendrąsias ugdymo programas galima sakyti, kad jose klasikai nėra teikiamas prioritetas, nors jos vis dar išlieka labai daug. Tačiau šiandien akivaizdu, kad populiarioji muzika mokinių kasdienybėje pirmauja.

Mano nuomone, muzikos pagrindų reikėtų mokyti ne nuo klasikinės ar populiariosios muzikos, o nuo savo tautos kultūros ir tradicijų. Klasikinė muzika daugeliui vaikų – per sudėtinga, ją sunku iš karto suprasti net suaugusiesiems. O etninė muzika – liaudies dainos, rateliai, žaidimai ar instrumentinis muzikavimas – yra paprastesnė, nes ją kūrė ne profesionalai, bet paprasti žmonės. Tai padeda lengviau suvokti akordų, melodinių linijų ir teksto sąryšį.

Deja, jei prie šaknų grįžtame tik vidurinėje mokykloje, sudominti vaikus liaudies muzika jau būna kur kas sunkiau.

Be to, liaudies muzika leidžia žaisti. Esu sukūrusi daugybę žaidimų, paremtų etninio muzikinio ugdymo principais. Šios melodijos – tarsi mūsų identiteto dalis, o per jas natūraliai galima paaiškinti elementarias muzikos taisykles. Tik pažinę savo kultūrą galime plaukti į plačiuosius vandenis – pažinti kitų tautų muziką, stilius ir žanrus, jau turėdami bazinį supratimą ir gebėjimą juos lyginti.

Kartais pasitaiko paradoksalių situacijų: vaikai paprašo, kad vietoj sutartinių padainuotume ką nors angliškai. Aš tam neprieštarauju – leidžiu dainuoti, kas jiems patinka, bet kartu skatinu juos išbandyti ir liaudies muziką. Toks nenoras dažnai parodo, kad jie tiesiog neturėjo tokios patirties. Deja, jei prie šaknų grįžtame tik vidurinėje mokykloje, sudominti vaikus liaudies muzika jau būna kur kas sunkiau.

Kartais iš vyresnių mokinių galima išgirsti, kad muzikos pamokos jiems atrodo nuobodžios, nors pati muzika patinka. O kaip vyresnėse klasėse?

Problema ta, kad pradinėje mokykloje muzikos mokoma per žaidimą, o vėliau susidaro įspūdis, kad vyresni mokiniai nebenori aktyvios veiklos. Dėl to dažnai grįžtama prie vadovėlių – pamokos tampa nebe kūrybinės, o labiau teorinės: skaitomos kompozitorių biografijos, kuriamos prezentacijos. Kur tada dingsta muzikos ekspresija? Jos nebelieka, nors toks darbo būdas, žinoma, mokytojui paprastesnis.

Dėl to vyresnių mokinių susidomėjimas muzikos pamokomis mažėja – jose daugėja sausos teorijos. Tačiau juk muzika – visai kas kita. Kartais vadovėlis net nėra būtinas: galima rasti daugybę būdų sudominti mokinius ir pasiekti tą patį rezultatą. Svarbiausia, kad veikla būtų gyva ir įtraukianti. Galiu pasakyti iš patirties – žaisti nori visi. Net suaugusieji seminaruose, kai žaidžia tuos pačius muzikinius žaidimus kaip vaikai, šypsosi ir atsipalaiduoja.

Muzikinė ekspresija iš esmės yra kūryba, o kūryba – viena svarbiausių atsipalaidavimo ir saviraiškos formų.

Dažnai girdžiu iš studentų, kad jiems mokyklose nepatiko muzikos pamokos, nes jose veikla būdavo tik viena – pavyzdžiui, dainavimas. Mokytojui tai patogu: nereikia instrumentų, užtenka fonogramos. Tačiau vienas svarbiausių muzikinio ugdymo principų – įvairovė ir kompleksiškumas. Mokiniai turėtų ne tik dainuoti, bet ir ritmuoti, klausyti muzikos, žaisti, solfedžiuoti, groti. Būtent tai išlaiko susidomėjimą ir leidžia atsiskleisti skirtingiems gebėjimams. Juk jeigu vienam nepatinka dainuoti, gal patiks akompanuoti? Įvairovė leidžia kiekvienam atrasti savo ryšį su muzika.

Šiuo metu dažnai kalbama, kad mokymosi krūvis mokyklose yra didelis. Galbūt muzikos pamokos galėtų tapti ir atsipalaidavimo priemone?

Tikrai taip. Muzikos pamokos iš prigimties yra šiek tiek neformalesnės – jose ugdomi ne tik dalykiniai, bet ir bendrieji gebėjimai. Muzikinė ekspresija iš esmės yra kūryba, o kūryba – viena svarbiausių atsipalaidavimo ir saviraiškos formų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama