Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimas. Pokalbis su R. Šmigelskyte-Stukiene
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Ši tema ypač aktuali šiuo metu, nes ji ir dabar liečia mūsų vidinius nesutarimus, kuriais gali pasinaudoti valstybės priešai. XVIII amžiuje Rusija, Prūsija ir Austrija, manipuliuodamos įvairių visuomenės grupių interesais, sugebėjo sukiršinti Abiejų Tautų Respublikos (ATR) politinę tautą ir, pasinaudojusios tais kivirčais, pasidalyti valstybę. Negana to, visi trys padalijimai buvo legalizuoti, privertus ATR Seimą patvirtinti „savanorišką“ teritorijų atidavimą valstybėms agresorėms.
Apie Abiejų Tautų Respublikos žlugimą sukėlusias priežastis, to žlugimo padarinius ir pamokas, kurias privalome išmokti, dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su istorike R. Šmigelskyte-Stukiene.
youtube.com video
Dėl kokių priežasčių XVIII amžiuje žlugo Lenkijos ir Lietuvos valstybė? Visi žinome, kad ją tris kartus pasidalijo trys didelės galios – Austrijos, Prūsijos ir Rusijos valstybės, vis dėlto kyla klausimų, kaip tai buvo įmanoma. Ar tais laikais toks valstybės sukapojimas buvo dažnas? Kokia tarptautine teise vadovavosi minėtos šalys?
Kalbėdami apie Lenkijos ir Lietuvos valstybę dažnai sakome, kad ji žlugo. Žodis „žlugo“ reiškia, kad ji pati susinaikino. Per pastaruosius pusšimtį metų mokslininkai pradėjo kitaip žiūrėti į šį klausimą, atsisakydami to savaiminio valstybės ėjimo į nebūtį aspekto, keldami klausimą, kodėl kitos panašios sąrangos to meto valstybės vis dėlto išliko, nežlugo.
Jei pakeistume požiūrio tašką ir pradėtume žiūrėti, kokie buvo tie žlugimo veiksniai – vidiniai ar išoriniai, galėtume kelti klausimą, ar valstybė žlugo, ar buvo sužlugdyta. O ką reiškia pati sąvoka „padalijimai“? Atsigręžkime į procesus, kurie vyko tarptautinėje teisėje nuo ankstyvųjų moderniųjų laikų, kai ją formavo Vestfalijos taikos sutartys. Tos sutartys buvo sudarytos pasibaigus Trisdešimties metų karui. Karas, vykęs nuo 1618 iki 1648 metų, buvo religinis – dėl religijos, dėl galios, teisės išpažinti savo tikėjimą ir dėl politinės įtakos savo valdomai teritorijai. Karas baigėsi sutartimi dėl religijos laisvės – teisės išpažinti tikėjimą teritorijoje, kuri priklausė konkrečiam suverenui, o į tą teritoriją niekas negalėjo kištis.
Visų pirma tai galiojo Šventajai Romos imperijai, sudarytai iš daugelio mažesnių politinių darinių, o principas pamažu tapo norma visoms valstybėms. Žvelgiant iš tarptautinės teisės, Abiejų Tautų Respublikos žemių užėmimai, kurie pažeidė teritorijos suverenumą, buvo visiškai neteisėti, tačiau buvo stengiamasi to meto viešajai erdvei parodyti, neva pati tauta sutinka su tų teritorijų užgrobimu.
Pirmasis padalijimas 1772 metais buvo legalizuotas 1773-iųjų ATR Seimo sutartimis dėl padalijimo. Tai buvo neteisėtas agresijos aktas, kita vertus, buvo ieškoma būdų jį legalizuoti.
Apie paskutinį Abiejų Tautų Respublikos valdovą Stanislovą Augustą Poniatovskį iki šiol girdime dviprasmiškų atsiliepimų – kad šis valdovas turėjo intymių ryšių su visos Rusijos imperatore Jekaterina II ir dėl to lyg ir tapo jos įrankiu žlugdant valstybę, tačiau jis buvo reformatorius, siekė modernizuoti šalį. Kokia Jūsų nuomonė?
Valdovas turi prisiimti atsakomybę dėl valstybės sunaikinimo savo valdymo metu. Jis būtų laikomas didvyriu, jei būtų sėdęs ant žirgo ir su kardu rankoje gynęs savo valstybę bei žuvęs, tačiau, žvelgiant į tai, kokių veiksmų jis ėmėsi, stengdamasis valstybę prikelti ir sustiprinti, visi neigiami vertinimai galėtų būti iš naujo apibrėžti.
Tokią slinktį jau matome Lenkijos istoriografijoje, kai tyrimai, sutelkti į Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpį, parodė, kad buvo padarytas milžiniškas žingsnis į priekį, priartinant valstybę prie moderniais pagrindais valdomų šalių.
Marcello Bacciarelli, Stanislovas Augustas Poniatovskis. Varšuvos karališkosios pilies vertybė. Wikipedia.org nuotrauka
Tą patį galime sakyti žvelgdami į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) raidą. Nenuneigsime fakto, kad išrinktas monarchu 1764-aisiais Stanislovas Augustas (tuo metu Antanas) Poniatovskis buvo Rusijos politikos įrankis, nes jo rinkimų kampanija buvo finansuota Rusijos pinigais. Buvo tikimasi, kad jis nesiims savarankiškų veiksmų, bus įrankis Rusijos imperatorės rankose, tačiau monarchas turėjo aiškią valstybės pertvarkos viziją. Jis puikiai suprato, kad valstybė išliks tik tuomet, jei jos ekonomika ir kariuomenė bus stiprios.
Nuo pirmosios savo valdymo dienos jis ėmėsi reformų ir tuo sukėlė Rusijos priešiškumą bei agresyvią reakciją. Poniatovskis pradėjo nuo ydų šalinimo, o pagrindinė ATR yda buvo jos sąranga – absoliutinė monarchija. Vadovaujantis šiuo valdymo modeliu, yra renkamas monarchas, tačiau į rinkimus kišosi užsienio jėgos. XVIII šimtmetyje tai buvo daroma perkant balsus, nes ATR Seime galiojo laisvojo draudimo – liberum veto – teisė, kai vienas balsas galėjo sužlugdyti sprendimų priėmimą.
Vienas pirmųjų Stanislovo Augusto sprendimų buvo šios laisvojo balso draudimo teisės apribojimas priimant sprendimus Seime. Kitas jo sprendimas – konstitucinės monarchijos sukūrimas, pašalinant valdovo rinkimus kaip elementą, per kurį galima kištis į vidaus reikalus ir paveikti valstybę. Jei valstybė sutartų, kad sostas būtų paveldimas, būtų galima valdyti tokiu principu kaip Didžiojoje Britanijoje, kur parlamentas veikia kartu su monarchu.
Dar viena vizija – modernios valstybės valdymo struktūros diegimas, pažabojant atskirų didikų įtaką ir sukuriant valstybės aparatą, atitinkantį to meto valstybių valdymo principus ir biurokratinį modelį. 1764 metais finansų ir kariuomenės sritys buvo perduotos sukurtoms ministerijoms – Iždo ir Karo komisijoms.
Valstybė buvo dvinarė, susieta Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unijos saitais. Toks dvilypumas Stanislovui Augustui buvo daugiau nepriimtinas nei priimtinas, nes jis norėjo sukurti centralizuotą valstybę, dominuojančią Lenkijos segmentu, panaikinant LDK atskirumo elementus, išlikusius nuo Liublino unijos. Tačiau jam nepavyko sukurti tokios centralizuotos valstybės, nes LDK savo teisių nenorėjo užleisti. Tad reformos buvo atliekamos dvilypiu būdu, ir Iždo bei Karo komisijos buvo dvinarės – jos buvo ir Lenkijos karalystėje, ir LDK.
Arturas Grottgeris, „Baro konfederatų malda prieš Lanckoronos mūšį 1771 m.“ (1863 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Šie konfederatų veiksmai paskatino Sankt Peterburge pasirašyti sandorį dėl pirmojo ATR pasidalijimo, siekiant gauti teritorijų ir bandant išlaikyti jėgų pusiausvyrą, neleidžiant nė vienai valstybei sustiprėti. Tam tikras dalis gavusios Rusija, Prūsija ir Austrija patenkino savo interesus ir nubaudė Poniatovskį, parodydamos jam, kad su monarche, pasodinusia jį į sostą, negalima taip elgtis. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos karių apsuptas Seimas privalėjo patvirtinti teritorijų atidavimą, monarchas jautėsi sugniuždytas.
Valstybė dar išliko didelė teritorijos aspektu, tačiau padalijimas buvo didžiulė pamoka daugumai bajorijos, tikėjusiai, kad niekur nesikišant ir nekonfliktuojant pavyks išlikti. Pradėta suprasti, kad reikia ginkluotis, stiprinti kariuomenę, ekonomiką, kad valstybė galėtų išlikti ir pati apsiginti.
Vienas pirmųjų žingsnių, keičiant visuomenės mąstymą, siekiant, kad ji suvoktų, jog valstybė yra prioritetas, buvo švietimo sistemos pertvarka. 1773-iaisiais Seimas, sušauktas, kad patvirtintų padalijimą, priėmė sprendimą dėl tautos edukacijos komisijos steigimo. Tuo metu tai sutapo su popiežiaus sprendimu panaikinti Jėzuitų ordiną, kurio rankose buvo visa ATR švietimo sistema. Šis fondas Seimo sprendimu buvo atiduotas Edukacijos komisijai. Mokyklose buvo pradėtas diegti pažangus Apšvietos idėjas atliepiantis turinys: modernių kalbų, ekonomikos, teisės, ūkininkavimo mokslai.
Tas turinio pakeitimas ir pilietinis bei patriotinis visuomenės ugdymas buvo rezultatyvūs. 1788 metais susirinkęs Seimas, istorijoje tapęs Reformų, arba Didžiuoju, Seimu, nors mes jį vadiname tik Ketverių metų Seimu, davė gerus rezultatus, kurių didžiausias buvo Gegužės 3-iosios Konstitucija. Tačiau kritikai pabrėžia, kad toliau neita: nebuvo suteikta laisvė visiems, nes nebuvo panaikinta baudžiava, o tai laikyta trūkumu. Dalis bajorų tam dar nebuvo pribrendę.
Visi pokyčiai valstybėje vyko tautai sutariant, nepraliejant kraujo, tačiau Rusija, Austrija ir Prūsija baiminosi, kad jie pakenks absoliutiniams monarchams, tad imtasi žingsnių stabdyti šį judėjimą. Kodėl tai neįvyko anksčiau? Todėl, kad Rusija kariavo su Švedija ir Osmanų imperija. Sudariusi taiką su tomis valstybėmis Rusijos imperatorė savo kariuomenę iš fronto su turkais nukreipė į ATR. Bet reikėjo bent regimybės, kad visa tai daroma legaliai, juk negali su savo kariuomene įsiveržti į ATR, juolab kad 1789 metais ATR reikalavimu Rusija išvedė savo kariuomenę. Reikėjo inspiruoti ką nors, kad būtų pasikviesta ta kariuomenė neva savo teisėtiems interesams ginti.
Gegužės 3-iosios Konstitucijos rankraščio pirmasis puslapis. Wikipedia.org nuotrauka
Buvo žaidžiama dar viena korta – tvirtinant, kad pažeistos bajorų teisės. Konstitucija panaikino teisę dalyvauti valstybės valdyme tiems, kurie nemokėjo mokesčių. ATR buvo tam tikra bajorijos dalis, turėjusi tik savo kilmę, bet neturėjusi žemės ir pragyvenimo šaltinio, tad galėdami balsuoti žmonės balsuodavo už tuos, kurie daugiau mokėdavo. Šis principas buvo išgyvendintas įvedus visuotinį surašymą.
Tad tokiais bajorais buvo manipuliuota įrašant juos į konfederatų sąrašus, nes kai kurie jų ir rašyti nemokėjo. Buvo manipuliuota ir LDK teisių gynimo aspektu. LDK konfederacija kaip vieną iš savo šūkių įrašė: „Kovoti už pažeistas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teises.“
O kas čia buvo pažeista?
Buvo sakoma, ir net dabar tai galima išgirsti, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijoje nepaminėtas Lietuvos vardas. Tačiau ji turi ir 1791-ųjų spalio 20 dieną priimtą Abiejų Tautų garantijos įstatymą, kuriame detalizuojama, kokiomis sąlygomis Lietuva ir Lenkija dalyvautų centralizuotose institucijose. Šiame unijos atnaujinimo dokumente nustatyta, kad tose centrinėse institucijose Lietuva turės lygiai pusę narių. Norint manipuliuoti, galima nutylėti tą spalio 20 dienos dokumentą ir tvirtinti, esą Konstitucijos tekste „Lietuvos teisių nėra“.
Kokie buvo visų trijų padalijimų padariniai?
Padariniai buvo ilgalaikiai. Didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijai, Lietuvos vystymasis buvo sulėtintas 60–70 metų. Rusijos imperijoje baudžiava buvo panaikinta 1861 metais, o Ketverių metų Seime šis klausimas jau buvo įtrauktas į darbotvarkę, ir kitame Seime sprendimas būtų buvęs priimtas. Ketverių metų Seimas atvėrė savivaldos teises miestams, daugiau kaip 70 miestų galėjo laisvai plėtoti amatininkystę, prekybą, bet visa tai buvo sustabdyta – visuomenė patyrė regresą visose srityse. Keitėsi ir visuomenės mąstysena – ATR gyventojai, išpažinę demokratines idėjas, pakliuvo į patvaldystės sistemą.
Kokias pamokas galime išmokti iš savo valstybės žlugimo istorijos?
Linkėčiau visiems labai kritiškai vertinti kai kuriuos pasakojimus, atsirinkti informaciją ir įsiklausyti, kieno tai užsakymas ir kas kuria įtampą, konfliktą, vidinį supriešinimą. Mūsų rodymas, kad ko nors negebame, kad esame nepajėgūs, kad mums reikia tik pagalbos, o patys nieko nedarykime, veda į susinaikinimą. Sakantieji, kad kariuomenės nereikia, mus apgins, turi suprasti, kad niekas neapgins žmogaus, kuris nenori gintis.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Marcello Bacciarelli, Stanislovas Augustas Poniatovskis. Varšuvos karališkosios pilies vertybė. Wikipedia.org nuotrauka
Tą patį galime sakyti žvelgdami į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) raidą. Nenuneigsime fakto, kad išrinktas monarchu 1764-aisiais Stanislovas Augustas (tuo metu Antanas) Poniatovskis buvo Rusijos politikos įrankis, nes jo rinkimų kampanija buvo finansuota Rusijos pinigais. Buvo tikimasi, kad jis nesiims savarankiškų veiksmų, bus įrankis Rusijos imperatorės rankose, tačiau monarchas turėjo aiškią valstybės pertvarkos viziją. Jis puikiai suprato, kad valstybė išliks tik tuomet, jei jos ekonomika ir kariuomenė bus stiprios.
Nuo pirmosios savo valdymo dienos jis ėmėsi reformų ir tuo sukėlė Rusijos priešiškumą bei agresyvią reakciją. Poniatovskis pradėjo nuo ydų šalinimo, o pagrindinė ATR yda buvo jos sąranga – absoliutinė monarchija. Vadovaujantis šiuo valdymo modeliu, yra renkamas monarchas, tačiau į rinkimus kišosi užsienio jėgos. XVIII šimtmetyje tai buvo daroma perkant balsus, nes ATR Seime galiojo laisvojo draudimo – liberum veto – teisė, kai vienas balsas galėjo sužlugdyti sprendimų priėmimą.
Vienas pirmųjų Stanislovo Augusto sprendimų buvo šios laisvojo balso draudimo teisės apribojimas priimant sprendimus Seime. Kitas jo sprendimas – konstitucinės monarchijos sukūrimas, pašalinant valdovo rinkimus kaip elementą, per kurį galima kištis į vidaus reikalus ir paveikti valstybę. Jei valstybė sutartų, kad sostas būtų paveldimas, būtų galima valdyti tokiu principu kaip Didžiojoje Britanijoje, kur parlamentas veikia kartu su monarchu.
Dar viena vizija – modernios valstybės valdymo struktūros diegimas, pažabojant atskirų didikų įtaką ir sukuriant valstybės aparatą, atitinkantį to meto valstybių valdymo principus ir biurokratinį modelį. 1764 metais finansų ir kariuomenės sritys buvo perduotos sukurtoms ministerijoms – Iždo ir Karo komisijoms.
Valstybė buvo dvinarė, susieta Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unijos saitais. Toks dvilypumas Stanislovui Augustui buvo daugiau nepriimtinas nei priimtinas, nes jis norėjo sukurti centralizuotą valstybę, dominuojančią Lenkijos segmentu, panaikinant LDK atskirumo elementus, išlikusius nuo Liublino unijos. Tačiau jam nepavyko sukurti tokios centralizuotos valstybės, nes LDK savo teisių nenorėjo užleisti. Tad reformos buvo atliekamos dvilypiu būdu, ir Iždo bei Karo komisijos buvo dvinarės – jos buvo ir Lenkijos karalystėje, ir LDK.
Sienų kontrolės, ekonomikos stiprinimas, generalinių muitų įvedimas – visa tai buvo daroma jau 1764-aisiais ir kėlė Rusijos nepasitenkinimą. Ši pradėjo ieškoti būdų, kaip sukelti neramumus ATR, kad politinė tauta būtų sukiršinta – vienos grupuotės su kitomis – ir veiktų savo interesų naudai.Sienų kontrolės, ekonomikos stiprinimas, generalinių muitų įvedimas – visa tai buvo daroma jau 1764-aisiais ir kėlė Rusijos nepasitenkinimą. Ši pradėjo ieškoti būdų, kaip sukelti neramumus ATR, kad politinė tauta būtų sukiršinta – vienos grupuotės su kitomis – ir veiktų savo interesų naudai. Ieškota nepatenkintųjų, o tokių buvo tarp etmonų, netekusių dominavimo, nes savo veiklą turėjo derinti su komisija ir atsiskaityti Seimui. Ištraukta ir vadinamųjų disidentų – ATR taip buvo vadinami protestantai ir stačiatikiai, neturėję politinių teisių, – korta. Skatintas jų nepasitenkinimas, susikūrė jų teises siekusių ginti bajorų konfederacijos. Kilusi vidinė suirutė leido dar giliau kištis į valstybės vidaus reikalus. Ir tai baigėsi Targovicos konfederacija? Kalbu apie įvykius iki pirmojo valstybės padalijimo. Pasipriešinimas kilo jau 1767 metais. Jam pasipriešino katalikai, pamatę, kad Radomo ir kitas konfederacijas pradėjo remti Rusija ir Prūsija, prisidengdama protestantų teisių gynimu. Katalikai susitelkė į Baro konfederaciją, kovojančią su Rusijos imperijos kariuomene, ginančia neva pažeistas disidentų teises. Baro konfederatus rėmė prancūzai: jie ieškojo paramos tarp Rusijos priešų, siuntė savo atstovus netgi į Osmanų imperiją.
Arturas Grottgeris, „Baro konfederatų malda prieš Lanckoronos mūšį 1771 m.“ (1863 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Šie konfederatų veiksmai paskatino Sankt Peterburge pasirašyti sandorį dėl pirmojo ATR pasidalijimo, siekiant gauti teritorijų ir bandant išlaikyti jėgų pusiausvyrą, neleidžiant nė vienai valstybei sustiprėti. Tam tikras dalis gavusios Rusija, Prūsija ir Austrija patenkino savo interesus ir nubaudė Poniatovskį, parodydamos jam, kad su monarche, pasodinusia jį į sostą, negalima taip elgtis. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos karių apsuptas Seimas privalėjo patvirtinti teritorijų atidavimą, monarchas jautėsi sugniuždytas.
Valstybė dar išliko didelė teritorijos aspektu, tačiau padalijimas buvo didžiulė pamoka daugumai bajorijos, tikėjusiai, kad niekur nesikišant ir nekonfliktuojant pavyks išlikti. Pradėta suprasti, kad reikia ginkluotis, stiprinti kariuomenę, ekonomiką, kad valstybė galėtų išlikti ir pati apsiginti.
Vienas pirmųjų žingsnių, keičiant visuomenės mąstymą, siekiant, kad ji suvoktų, jog valstybė yra prioritetas, buvo švietimo sistemos pertvarka. 1773-iaisiais Seimas, sušauktas, kad patvirtintų padalijimą, priėmė sprendimą dėl tautos edukacijos komisijos steigimo. Tuo metu tai sutapo su popiežiaus sprendimu panaikinti Jėzuitų ordiną, kurio rankose buvo visa ATR švietimo sistema. Šis fondas Seimo sprendimu buvo atiduotas Edukacijos komisijai. Mokyklose buvo pradėtas diegti pažangus Apšvietos idėjas atliepiantis turinys: modernių kalbų, ekonomikos, teisės, ūkininkavimo mokslai.
Tas turinio pakeitimas ir pilietinis bei patriotinis visuomenės ugdymas buvo rezultatyvūs. 1788 metais susirinkęs Seimas, istorijoje tapęs Reformų, arba Didžiuoju, Seimu, nors mes jį vadiname tik Ketverių metų Seimu, davė gerus rezultatus, kurių didžiausias buvo Gegužės 3-iosios Konstitucija. Tačiau kritikai pabrėžia, kad toliau neita: nebuvo suteikta laisvė visiems, nes nebuvo panaikinta baudžiava, o tai laikyta trūkumu. Dalis bajorų tam dar nebuvo pribrendę.
Visi pokyčiai valstybėje vyko tautai sutariant, nepraliejant kraujo, tačiau Rusija, Austrija ir Prūsija baiminosi, kad jie pakenks absoliutiniams monarchams, tad imtasi žingsnių stabdyti šį judėjimą. Kodėl tai neįvyko anksčiau? Todėl, kad Rusija kariavo su Švedija ir Osmanų imperija. Sudariusi taiką su tomis valstybėmis Rusijos imperatorė savo kariuomenę iš fronto su turkais nukreipė į ATR. Bet reikėjo bent regimybės, kad visa tai daroma legaliai, juk negali su savo kariuomene įsiveržti į ATR, juolab kad 1789 metais ATR reikalavimu Rusija išvedė savo kariuomenę. Reikėjo inspiruoti ką nors, kad būtų pasikviesta ta kariuomenė neva savo teisėtiems interesams ginti.
Konfederacijos, nukreiptos prieš Ketverių metų Seimo nutarimus ir Gegužės 3-iosios Konstituciją, aktas pasirašytas ne Targovicoje, o Sankt Peterburge 1792-ųjų balandžio pabaigoje.Konfederacijos, nukreiptos prieš Ketverių metų Seimo nutarimus ir Gegužės 3-iosios Konstituciją, aktas pasirašytas ne Targovicoje, o Sankt Peterburge 1792-ųjų balandžio pabaigoje. Rusijos imperatorė iš ATR pasikvietė nepatenkintuosius, siekiančius išlaikyti senąją tvarką. Remiantis jais surašytas aktas, datuojamas gegužės 14-ąja (suklastota data): tą dieną Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainos žemes, tuomet priklausiusias Lenkijai. Šešiasdešimt tūkstančių karių keliavo į Lenkiją, o keturiasdešimt tūkstančių gerai mokytų, karą perėjusių karių – į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kur juos pasitiko vietiniai konfederatai, norintys grąžinti senąją tvarką.
Gegužės 3-iosios Konstitucijos rankraščio pirmasis puslapis. Wikipedia.org nuotrauka
Buvo žaidžiama dar viena korta – tvirtinant, kad pažeistos bajorų teisės. Konstitucija panaikino teisę dalyvauti valstybės valdyme tiems, kurie nemokėjo mokesčių. ATR buvo tam tikra bajorijos dalis, turėjusi tik savo kilmę, bet neturėjusi žemės ir pragyvenimo šaltinio, tad galėdami balsuoti žmonės balsuodavo už tuos, kurie daugiau mokėdavo. Šis principas buvo išgyvendintas įvedus visuotinį surašymą.
Tad tokiais bajorais buvo manipuliuota įrašant juos į konfederatų sąrašus, nes kai kurie jų ir rašyti nemokėjo. Buvo manipuliuota ir LDK teisių gynimo aspektu. LDK konfederacija kaip vieną iš savo šūkių įrašė: „Kovoti už pažeistas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teises.“
O kas čia buvo pažeista?
Buvo sakoma, ir net dabar tai galima išgirsti, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijoje nepaminėtas Lietuvos vardas. Tačiau ji turi ir 1791-ųjų spalio 20 dieną priimtą Abiejų Tautų garantijos įstatymą, kuriame detalizuojama, kokiomis sąlygomis Lietuva ir Lenkija dalyvautų centralizuotose institucijose. Šiame unijos atnaujinimo dokumente nustatyta, kad tose centrinėse institucijose Lietuva turės lygiai pusę narių. Norint manipuliuoti, galima nutylėti tą spalio 20 dienos dokumentą ir tvirtinti, esą Konstitucijos tekste „Lietuvos teisių nėra“.
Kokie buvo visų trijų padalijimų padariniai?
Padariniai buvo ilgalaikiai. Didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijai, Lietuvos vystymasis buvo sulėtintas 60–70 metų. Rusijos imperijoje baudžiava buvo panaikinta 1861 metais, o Ketverių metų Seime šis klausimas jau buvo įtrauktas į darbotvarkę, ir kitame Seime sprendimas būtų buvęs priimtas. Ketverių metų Seimas atvėrė savivaldos teises miestams, daugiau kaip 70 miestų galėjo laisvai plėtoti amatininkystę, prekybą, bet visa tai buvo sustabdyta – visuomenė patyrė regresą visose srityse. Keitėsi ir visuomenės mąstysena – ATR gyventojai, išpažinę demokratines idėjas, pakliuvo į patvaldystės sistemą.
Kokias pamokas galime išmokti iš savo valstybės žlugimo istorijos?
Linkėčiau visiems labai kritiškai vertinti kai kuriuos pasakojimus, atsirinkti informaciją ir įsiklausyti, kieno tai užsakymas ir kas kuria įtampą, konfliktą, vidinį supriešinimą. Mūsų rodymas, kad ko nors negebame, kad esame nepajėgūs, kad mums reikia tik pagalbos, o patys nieko nedarykime, veda į susinaikinimą. Sakantieji, kad kariuomenės nereikia, mus apgins, turi suprasti, kad niekas neapgins žmogaus, kuris nenori gintis.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Rasa
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
