Kultūra ir demokratija
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Per šį laiką nukrito daug kaukių. Žmonės, kurie anksčiau galėjo atrodyti kaip demokratijos sargai ir pilietinių iniciatyvų įkvėpėjai, pasirodė teisinantys Remigijaus Žemaitaičio partijos veiksmus ir retoriką. Ir atvirkščiai – pavieniai menininkai, anksčiau tarsi ir nebuvę aktyviausi pilietinėse iniciatyvose, šiandien yra pagrindiniai protesto balsai. Prezidentas Gitanas Nausėda, kaip jau įprasta, laikosi per vidurį, kalba abstraktybėmis ir šiuo susilaikymu padeda R. Žemaitaičiui, o ne šalies savigarbą ginančiai kultūros bendruomenei.
Sykiu per šį laiką pasakyta daug aštrių žodžių ir sakinių. Diskusija pasiekė politikos mokslų ir politinės filosofijos laukus. Komentuotojai svarsto apie politikos mokslų ribas, objektyvumo galimybes ir politologinio vertinimo subjektyvumo neišvengiamybę. Kai diskusijos buvo visai turiningos, paradoksaliai visa tai netgi kiek praturtino mūsų viešąją erdvę.
Tik R. Žemaitaičio absoliučiai kenkėjiški, vulgarūs, tulžį sėjantys kasdieniai plūdimaisi jau visiškai nebejuokingi. Žmogus akivaizdžiai turi ambiciją iš esmės pakeisti mūsų valstybės kryptį – galbūt padaryti Lietuvą Rusijos kolonija, o gal tik bet kokiomis priemonėmis perimti šalies valdymą ir tvarkytis čia kaip vienoje iš savo įmonių.
Būtent dėl to kultūros bendruomenės protestas yra labai reikalingas. Kai praėjusį rudenį šimtai intelektualų, kultūrininkų, dėstytojų ir menininkų kreipėsi į prezidentą, kad R. Žemaitaičio partija būtų neprileista prie šalies politinio vairo, jokios realios reakcijos iš S. Daukanto aikštės nebuvo. Nūdien matome, kas yra R. Žemaitaitis ir kokią neapykantą jis skleidžia Lietuvoje. Kultūros bendruomenė per protestą prieš R. Žemaitaičio kliką Kultūros ministerijoje pirmoji organizuotai pasakė „ne“.
Kultūros bendruomenės protestas. „Open books“ nuotrauka
Tai, ką vykdo kultūros bendruomenė, yra giliai demokratinis procesas. Jokia institucija neišvarė bendruomenės į gatves. Tai yra natūralus žmonių nepasitenkinimas, kad nepraustaburnių partijos deleguotas žmogus atstovaus kultūros bendruomenei. Iniciatyva, kilusi iš apačios, iš emocijos, kad taip būti negali.
Galima, o gal dabar ir labai pravartu ne vienam svarstančiajam apie protesto nedemokratiškumą skaityti kanadiečių politikos mokslininką Crawfordą B. Macphersoną. Jis išsamiai svarstė apie dalyvaujamąją demokratiją ir jos reikalingumą Vakarų politikoje. Tai, kas vyksta dabar, yra kone idealus C. B. Macphersono dalyvaujamosios demokratijos tipas – žmonės, susaistyti horizontaliais ryšiais, susiburiantys dėl bendro rūpesčio. Rūpesčio, kad mūsų šalies kryptis gali keistis. Rūpesčio, kad į Kultūros ministeriją neateitų atstovas partijos, kurios lyderis rašo tokius žodžius: „Kultūra pavojuje buvo 35 metus! Tik dabar, tik čia ir šiandien mes galime KULTŪRĄ išsaugoti!“
Žmonės buriasi, organizuoja, važiuoja, rašo ir kalba, nes jiems neatrodo, kad Lietuvos kultūra 35 metus buvo pavojuje. Nereikia turėti daug proto (bet kažkiek jo reikia turėti), kad suprastum, jog Lietuvos kultūra, o ir kultūra Lietuvoje, išgyvena geriausius laikus istorijoje.
Kultūros bendruomenė yra specifiška, nes tai yra vaizduotę turinčių žmonių grupė. Bendruomenė, kuri geba telktis, moka rašyti ir kurti iniciatyvas bei akcijas taip, kad jos pagautų akį ir ausį. Ir tai labai gerai. Nepaisant, kad kam nors visa tai atrodo nedemokratiška.
Kultūros bendruomenė yra specifiška, nes tai yra vaizduotę turinčių žmonių grupė. Bendruomenė, kuri geba telktis, moka rašyti ir kurti iniciatyvas bei akcijas taip, kad jos pagautų akį ir ausį. Ir tai labai gerai. Nepaisant, kad kam nors visa tai atrodo nedemokratiška.
Tiesa, pagal demokratijos principus, žiūrint labai formaliai, šiandieninė valdžia turi demokratinę teisę nekreipti dėmesio į protestą ir į Kultūros ministeriją paskirti nors ir R. Žemaitaičio partijos narį ar net kokį nenuteistą serijinį žudiką. Tačiau bet kokia valdžia turi susitaikyti, kad kita pusė netylės ir toliau organizuosis. Jeigu bendruomenės interesai nėra patenkinami, ji turi teisę į protestą (Konstitucijos 36-asis straipsnis), jeigu protestu nesiekiama smurto ar kitų žmonių laisvių suvaržymo (prisiminkime kartuves prie Seimo ir akmenis, skrendančius į policijos pareigūnus 2021-ųjų vasarą). Kartu valdžia, kreipianti tik formalų dėmesį į kultūros bendruomenės reikalavimus, turi būti pasiruošusi save diskredituoti, jei yra tapusi šalies kursą siekiančios keisti partijos įkaite.
Bet kokios diskusijos apie protesto nedemokratiškumą turėtų baigtis. Tezė, kad protesto reikalavimai yra nedemokratiniai, neatlaiko menkiausios kritikos esminių demokratijos principų ir pagrindinių Lietuvos įstatymų prasme.
Kultūros bendruomenės protestas. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
Kultūros bendruomenės protestas aidi didesnio ir bendresnio Lietuvos vidaus politikos chaoso fone. Tokio chaoso, koks buvo labai seniai. Ko gero, tik Rolando Pakso apkalta buvo didesnis egzaminas šalies politinei (o ir teisinei) sistemai. Rimtas klausimas, ar egzaminas ir šiandien bus išlaikytas.
Vilties teikia keli dalykai. Pirma – tai, kad jau Cliwe’as S. Lewisas „Kipšo laiškuose“ aiškiai parodė, jog pinčiukams niekuomet nepasiseka, nes jie negali būti krūvoje, negali būti drauge, negali apmalšyti savo ambicijų ir savimeilės. Antra – tai, kad Lietuvoje yra labai daug žmonių, kuriems rūpi, kuriems ne tas pats, kas vyksta. Kultūros bendruomenė šiandien ir yra šie žmonės.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Teodoras Jonas Žukas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
