Politologė I. Giedraitytė: norisi tikėti, kad pokyčiai Venesueloje įmanomi

„Venesuelos opozicijai šis įvertinimas iš tikrųjų tapo svarbus. María Corina Machado yra reikšminga figūra – ji įdomi Venesuelos žmonėms kaip vilties simbolis ir atspindys“, – tvirtina politologė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja dr. IEVA GIEDRAITYTĖ. Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ politologė aiškina apie politinę ir ekonominę padėtį Venesueloje, šalies santykius su JAV ir Nobelio taikos premijos reikšmę Venesuelos visuomenei ir opozicijai. Kaip vertinate dabartinę Venesuelos politinę padėtį? Venesuela šiuo metu nėra demokratinė – tai autoritarinė valstybė. Prezidentas Nicolás Maduro pralaimėjo pastaruosius prezidento rinkimus – yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad laimėjo opozicijos kandidatas. Vis dėlto valdžioje liko Maduro. Jis atsisakė pripažinti pralaimėjimą ir pateikė savo skaičius, kurie, švelniai tariant, nėra pagrįsti. Ekonomine prasme šalis ilgą laiką išgyvena stiprų nuosmukį: situacija tai šiek tiek pagerėja, tai vėl pablogėja – priklauso nuo tarptautinių aplinkybių ir vyriausybės gebėjimo sukurti veikiančias ekonomines struktūras. Dėl ekonominės krizės galima įvardyti kelis pagrindinius veiksnius. Viena vertus, pats režimas yra atsakingas dėl neveiksmingos ekonominės politikos ir nuolatinio protestų bei represijų ciklo. Kita vertus, situaciją sunkina tarptautinės sankcijos, jos taip pat daro neigiamą poveikį kasdieniam venesueliečių gyvenimui. Šalis, galima sakyti, įstrigusi ir vis laukia – ši būsena tęsiasi jau daugelį metų. Didelė dalis žmonių šios valdžios nesirinko. Dėl ilgai trunkančios krizės milijonai gyventojų buvo priversti palikti šalį: šiuo metu Venesueloje gyvena apie 29 milijonus žmonių, beveik aštuoni milijonai išvyko. Migraciją paskatino tiek ekonominiai sunkumai, tiek politinis nestabilumas. Protestai Venesueloje prieš prezidentą Nicolą Maduro. EPA-ELTA nuotrauka Protestai Venesueloje prieš prezidentą Nicolą Maduro. EPA-ELTA nuotrauka Kokią reikšmę Venesuelos ekonominė krizė turi politiniam šalies stabilumui? Ar ekonominiai sunkumai labiau destabilizuoja režimą, ar skatina jį imtis autoritariškesnių priemonių? Vienareikšmio atsakymo nėra. Sankcijos pirmiausia veikia paprastus žmones – jų kasdienybę. Sankcijos egzistuoja jau ilgą laiką, sunku tvirtinti, kad jos susilpnino režimą. Prisiminkime Kubą: dėl ilgalaikių sankcijų režimas negriuvo – jos labiau sukūrė kanalus tiems, kurie gali prieiti prie valdžios ar prie neformalios korupcijos mechanizmų, ir tokie asmenys dažnai išlieka stiprūs. Sankcijos kenkia civiliams, bet politinis jų poveikis gali būti ribotas – režimas neretai prisitaiko, ir tie, kurie gali prieiti prie išteklių, dažnai išlošia. Venesuelos prezidentas Nicolás Maduro. EPA-ELTA nuotrauka Kaip vertinate Norvegijos Nobelio komiteto sprendimą apdovanoti Venesuelos opozicijos lyderę Maríą Coriną Machado? Šį sprendimą galima vertinti ir kaip politinį signalą – papildomą spaudimą Venesuelos režimui. Machado yra kontroversiška figūra: dalis žmonių ją vertina labai palankiai, tačiau kiti pabrėžia radikalesnes jos pozicijas. Reikia prisiminti, kad ji atstovauja labiau radikalios opozicijos krypčiai – mažiau linkusiai į dialogą. Ne visi sutinka su Machado pozicija, palaikančia užsienio valstybių, pirmiausia JAV, tačiau ir Argentinos bei Izraelio kišimąsi į Venesuelos vidaus politiką. Taigi, Nobelio skyrimas jai ne tik palaikomas, bet ir kritikuojamas.

Nobelio premija gali būti suvokiama kaip bandymas politiniais būdais paskatinti pokyčius – šis žingsnis šiek tiek atkreipia tarptautinį dėmesį į šalies problemas.

Nepaisant to, Machado šiuo metu yra Venesueloje ir palaiko protestus. Nobelio premija gali būti suvokiama kaip bandymas politiniais būdais paskatinti pokyčius – šis žingsnis šiek tiek atkreipia tarptautinį dėmesį į šalies problemas. Baltieji rūmai užsipuolė Norvegijos Nobelio komitetą, kad šis taikos premiją skyrė Venesuelos opozicijos lyderei Machado, o ne JAV prezidentui Donaldui Trumpui. Šių šalių santykiai yra įtempti. Kaip vertinate Venesuelos santykius su JAV pastaraisiais metais? Venesuelos opoziciją iš dalies galima sieti su JAV interesais – jie turi bendrą darbotvarkę ir yra gerai atstovaujami. Marco Rubio, be abejo, yra vienas iš pagrindinių opozicijos interesų atstovų JAV ir reikšmingai prisideda prie Trumpo politinio spaudimo Venesuelai. Taigi, manau, kad Trumpo administracijos santykiai su Venesuelos opozicija yra labai geri ir artimi – opozicija turi savo žmonių JAV administracijoje. Gavusi premiją Machado greitai pareiškė palaikanti Trumpo politiką ir net viešai dedikavo jam šį apdovanojimą – tai iš dalies pakeitė situacijos interpretacijas. Venesuelos opozicijos lyderė, 2025 m. Nobelio taikos premijos laureatė María Corina Machado. EPA-ELTA nuotrauka Venesuelos opozicijos lyderė, 2025 m. Nobelio taikos premijos laureatė María Corina Machado. EPA-ELTA nuotrauka Kalbant apie Maduro vyriausybę, santykiai yra įtempti. Pirmuoju Trumpo administracijos laikotarpiu Venesueloje buvo įvestos papildomos sankcijos. Per antrąjį Trumpo išrinkimą kurį laiką atrodė, kad jis bus linkęs dar labiau spausti režimą – ypač dėl įtakos iš Rubio pusės. Tačiau ekonominiai JAV interesai – ypač ryšiai naftos sektoriuje – riboja tam tikrų veiksmų pasirinkimą: JAV nėra suinteresuotos dideliu naftos kainų augimu. Kitas svarbus veiksnys – migracija. Milijonai venesueliečių paliko šalį – iš pradžių jie apsigyveno gretimose valstybėse, tačiau per pandemiją tos šalys patyrė ekonominį šoką, ir dėl to migrantai ypač nukentėjo. Daug žmonių liko be darbo Kolumbijoje, Peru, Ekvadore ir kitur, todėl dalis jų vėliau keliavo į Jungtines Valstijas. JAV administracija prisitaikė prie šios padėties, ir venesueliečiams buvo suteiktos galimybės kreiptis dėl prieglobsčio – tuo pasinaudojo daugelis. Trumpui laikantis antiimigracinės politikos, atsirado idėjų derėtis su Maduro dėl migrantų grąžinimo – tuo pasipiktino dalis opozicijos, nes ji tikėjosi, kad JAV prezidento politika bus griežtai prieš režimą. Vėliau santykiai vėl komplikavosi ir pablogėjo, retorika paaštrėjo. Vis garsiau kalbama apie karinės intervencijos ar kito pobūdžio režimo keitimo galimybes – tai Trumpas viešai minėjo net suteikdamas tam tikrus įgaliojimus žvalgybos institucijoms. Nors JAV ir Lotynų Amerikos santykių istorijoje pastarosios CŽV jau turėjo įvairių įgaliojimų ir būta nemažai jos kišimosi. Taip pat pastebimas JAV karinio jūrų laivyno sutelkimas Karibų jūroje prie Venesuelos pakrančių. Venesuela nekelia tiesioginės grėsmės JAV saugumui – ji nėra pagrindinis narkotikų kelias ar šaltinis, jos galimybės pakenkti JAV yra ribotos. Taigi, kyla klausimas – tai yra tik derybinis spaudimas ar gali paskatinti rimtesnį karinį veiksmą? Man sunku įsivaizduoti invaziją – jos kaštai būtų labai dideli. Bet galima tikėtis agresyvesnių politinių ir karinių postūmių, kurių tikslas – režimo pasikeitimas. JAV prezidentas Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotrauka Kaip manote, ši Nobelio premija labiau skirta Machado kaip asmeniui ar Venesuelos žmonėms? Ar premija svarbi Venesuelos piliečiams? Manau, kad premija skirta žmonėms, opozicijai, judėjimui. Žinoma, Venesuelos opozicijai šis įvertinimas iš tikrųjų yra svarbus. Machado yra reikšminga figūra – jos populiarumas rodo, kad ji Venesuelos žmonėms įdomi kaip vilties simbolis ir atspindys. Kokią žinią Nobelio taikos premija siunčia kitiems autoritarinių režimų opozicionieriams, ar gali padrąsinti juos imtis veiksmų? Nobelio taikos premija visada buvo skiriama žmogaus teisių gynėjams. Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tuos, kurie ją gauna, bet ir į tuos, kurie nominuojami. Dažnai tai būna žmonės ar organizacijos, dirbantys tyliai, nepastebimai, bet nuosekliai.

Kovotojai už demokratiją tikriausiai negalvoja apie premijas ar kitokį įvertinimą, bet tokie apdovanojimai primena, kad jų kova matoma ir svarbi.

Vis dėlto teko matyti kritikos ir pačiam Norvegijos Nobelio komitetui. Kai kurie atkreipė dėmesį, kad šiemet premijos laikas – ne pats tinkamiausias, turint omenyje, jog JAV tuo pat metu vykdo itin agresyvią, galbūt net neteisėtą karinę politiką Venesuelos atžvilgiu. Buvo teigiama, kad toks sprendimas tarsi prisideda prie politinio spaudimo ar net gali būti suvokiamas kaip tam tikras karinio perversmo pateisinimas. Galiausiai, kaip minėjau, klausiama ir to, kiek Machado pozicijos dera su tradiciniu Nobelio taikos laureato įvaizdžiu. Todėl kai kam šis apdovanojimas pasirodė prieštaringas. Juk premijos tikslas – paskatinti visus kovojančius už demokratiją. Ji būtent tam ir sukurta. Kovotojai už demokratiją tikriausiai negalvoja apie premijas ar kitokį įvertinimą, bet tokie apdovanojimai primena, kad jų kova matoma ir svarbi. Ar galima prognozuoti, kad ateityje Venesuela išbris iš ekonominės krizės ir žengs demokratijos link? Prognozuoti sunku. Venesuelos krizė trunka jau daugiau nei dešimtmetį. Per praėjusius prezidento rinkimus nemažai apžvalgininkų sakė: „Štai, rinkimai – dabar jau tikrai kažkas pasikeis.“ Tačiau viskas kartojasi. Kol kas režimas nerodo jokių ryškių silpnėjimo ženklų.

Tikiuosi, kad šalyje įvyks demokratiniai pokyčiai ir tie milijonai, kurie buvo priversti palikti šalį, galės grįžti namo.

Yra tam tikrų indikatorių, kurie galėtų rodyti galimus pokyčius – pavyzdžiui, išorinis spaudimas. Tačiau jis egzistuoja jau daugelį metų. Jungtinių Valstijų spaudimas išlieka, tačiau tai nereiškia, kad jis duos greitų rezultatų. Jau buvo situacijų, pavyzdžiui, kai Juanas Guaidó buvo paskelbtas laikinuoju prezidentu, tačiau iš esmės niekas nepasikeitė. Kad vyktų realūs pokyčiai, turėtų byrėti elitas, valdžios viršūnėse atsirasti nesutarimų, kurie pastūmėtų Maduro ir jo aplinką derybų ar teisinių procesų, sudarančių sąlygas pokyčiams, link. Buvo gandų, kad vidinis byrėjimas vyksta, tačiau kol kas nemačiau nieko, kas akivaizdžiai tai patvirtintų. Kai kas sako, kad JAV galėtų įsikišti ir nuversti valdžią, o opozicija teigia turinti parengtą vadinamąjį šimto dienų planą. Tačiau istorija ir tyrimai apie JAV remtus, CŽV organizuotus perversmus rodo, kad tokie įvykiai dažniausiai nesuteikia stabilumo ir nepadeda demokratijai greitai stiprėti ar šaliai ekonomiškai augti. Protestai Venesueloje prieš prezidentą Nicolą Maduro. EPA-ELTA nuotrauka Protestai Venesueloje prieš prezidentą Nicolą Maduro. EPA-ELTA nuotrauka Todėl sunku pasakyti, kaip viskas toliau klostysis. Norėtųsi tikėti, kad pokyčiai įmanomi – juk Venesueloje gyvena drąsūs ir nuostabūs žmonės. Esu buvusi Venesueloje, stebėjau savivaldos rinkimus 2021 metais ir mačiau, kad žmonės vis dar tiki permainomis. Labai norėčiau, kad įvyktų derybomis grįsta tranzicija ir būtų surengti demokratiniai rinkimai, kuriuose venesueliečiai galėtų laisvai apsispręsti, ko nori, ir jų sprendimas būtų gerbiamas. Tikiuosi, kad šalyje įvyks demokratiniai pokyčiai ir tie milijonai, kurie buvo priversti palikti šalį, galės grįžti namo. Vis dėlto prognozuoti, kad tai įvyks artimiausiu metu – tarkime, per vienus ar dvejus metus, – būtų labai sunku. Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama